Studentai švenčia vieno iš stažuočių programos dalyvių – Raimundo Kazlausko gimtadienį.

Lietuvių išeivijos studentų stažuotės jau įsibėgėjo

Šiemetiniame Pasaulio lietuvių kultūros ir mokslo simpoziume visa mokslo sesija buvo paskirta Lietuvių išeivijos studentų stažuočių programai pristatyti. Sesijos metu kalbėjo ne tik šios programos sumanytoja, JAV LB vicepirmininkė Birutė Bublienė, bet ir praeitais metais pagal šią programą Lietuvoje stažavęsi studentai. Ir štai – ,,Draugą” jau pasiekė pirmieji šiemetinių stažuotojų įspūdžiai.

Pasak Bublienės, šiuo metu Vilniuje jau stažuojasi pusė programoje dalyvaujančių studentų, o kiti 13 turi atvykti į Lietuvą iki liepos 1 d. Bublienė džiaugėsi, kad jau daugiau negu pusė studentų užsiregistravo ir kitų metų vasarai stažuotis Lietuvoje, o du studentai, kurie šiemet baigė studijas JAV, rimtai galvoja pasilikti gyventi Vilniuje, jeigu pavyktų gauti darbą pagal specialybę. Tad kokie pirmieji studentų įspūdžiai? Apie tai iš Vilniaus rašo žurnalistikos srityje besistažuojantis Dovilas Bukauskas.

Šią vasarą 22 studentai išvyksta į Lietuvą dalyvauti programoje, kuri kitiems tik sapnuose rastųsi. Lietuvių išeivijos studentų stažuotė, remiama JAV Lietuvių Bendruomenės lėšomis, šiems studentams parūpino jų specialybės stažuotes Lietuvoje.

Programa, organizuojama ir vadovaujama JAV LB vicepirmininkės Birutės Bublienės, suveda susidomėjusius JAV lietuvių išeivijos studentus su pagal jų specialybes dirbančiais profesionalais Lietuvoje. Per šią programą užsienio lietuviams įmanoma užmegzti ir asmeninius, ir profesinius ryšius su savo tėvų šalimi. Iki šiol tai yra vienintelė JAV LB organizuojama į užsienį studentus vežanti programa.

Šiais metais dalyvauja margas studentų būrys – medikai, virėjai, teisėjai, inžinieriai, žurnalistai ir psichologai. Ir tai tik dabartinė grupės dalis – studentai visą vasarą keisis vietomis. Nauji kitų specialybių dalyviai pakeis išvažiuojančius.

Paklausėme studentų, kaip jiems praėjo pirma savaitė. Tauras Stočkus, inžinerijos studentas, atvažiavęs net iš Kalifornijos, iš karto patyrė kultūrų maišymosi jėgas. ,,Pirmą savaitę darbe visi manęs labai daug klausimų klausė apie JAV ir kaip mes ten viską darome. Jau matau, kad yra skirtumų tarp Lietuvos ir JAV.”

Vincas Gudinskas, virimo specialybės studentas, atvažiavęs iš Kanados, stebėjosi ne tokia suvaržyta darbo etika restorane. „Bandžiau kiekvieną vyriausiojo virėjo užduotą darbą atlikti. Kai jie pastebėjo, kiek buvo įtampos man viską baigus, man sakė atsipalaiduoti ir pailsėti. Jei ne viską baigsiu, tai nieko tokio – mane mokino, kaip kiekviena savo diena dėkingai gėrėtis.”

O medikai studentai buvo sužavėti, kiek daug jiems buvo leista dalyvauti ligoninės darbuose palyginus su JAV. Šie studentai, kurie JAV ar Kanadoje iki trečių universiteto metų nebūtų matę operacijos, jau įgavo asmeninės patirties. Kai kuriems teko žaizdeles susiūti, o kiti – iš arti stebėjo rimtas operacijas.

Sigita Poskočimas pasakojo apie į ligoninę atvežtą žmogų, kuriam dvitėjinės sijos sutraiškė ir aplupo ranką. Ji kartu su bendraamžiais stažuotojais Raimundu Kazlausku, Algiu Kasniūnu ir Karolina Kličiūte žiūrėjo, kaip chirurgai per keturias valandas sutvarkė ranką, kurią statybų darbuotojas galbūt dar galės valdyti. Visi keturi medicinos studentai gyrė Lietuvos medikus, kurie su prastesnėmis technologijomis atlieka tokius pačius stebuklingus darbus, kaip ir daktarai turtingiausiose pasaulio šalyse.
Kai kuriems studentams teko susipažinti ir su tamsesne Lietuvos puse. Arui Naručiui, psichologijos studentui iš Čikagos, labai patinka jo darbas. Bet jis pastebėjo, kad „vaikai daug labiau nori būti Vaiko raidos centre [jo darbovietėje] negu savo namuose. Man sakė, – pasakojo Aras, – kad labai mažai vaikų nori pabėgti, nes kai kuriems yra labai blogos sąlygos namuose.”

Kitai stažuotojai, Aistai Kazlauskaitei, vilčių suteikė darbas su našlaičiais. Į jos prižiūrimų naujagimių kambarį atvyko žmona ir vyras, kurie išsirinko įsisūnyti Nedą.

Ko šie studentai išmoks? Ar tikrai verta studentams iš Amerikos ir Kanados universitetų važiuoti stažuotis į Lietuvą? Stažuotės nauda – ne tik darbas. Studentai turi progą kas vasarą gyventi Vilniuje, vaikščioti jo gatvėmis ir gėrėtis jo kultūra ir istorija. Ir programa, ir patys stažuotės dalyviai organizuoja vakarines ir savaitgalines programas. Studentai jaučiasi, lyg būtų atradę lobį Lietuvoje – ir dėl profesinės informacijos, ir dėl gyvenimo pamokų.

Norėčiau dokumentuoti šiuolaikinio gyvenimo aktualijas
Dovilas Bukauskas apie save


Gimiau 1990 metais birželio 7 dieną Bruklino mieste, Niujorko valstijoje. Abudu tėvai buvo neseniai emigravę į JAV iš Lietuvos. Šeimoje visada kalbėjome lietuviškai, kadangi drauge su mumis gyveno tėvo mama, kuri anglų kalbos nemokėjo.

Trejų metų pradėjau lankyti lopšelį nemokėdamas anglų kalbos. Kiek motina pasakoja, kalbos vystymesi įvyko lūžis. Kuriam laikui lietuvių kalbos vystymasis sustojo, o ir anglų kalba prabilti laisvai truko porą trejetą mėnesių. Po to, kai pradėjau vartoti abi kalbas, jos vystėsi gana tolygiai, kadangi namuose tebekalbėjome lietuviškai, o amerikietiškoje aplinkoje – angliškai. Baigiant darželį, mokytoja pasiūlė tėvams leisti mane į sustiprintas akademines programas mokykloje, kad išvengtų elgesio nesklandumų. Ne todėl, kad būčiau buvęs išdykęs, bet todėl, kad darželyje pasirodžiau gana gudrus vaikas.

Pradinę mokyklą, nuo pirmos iki penktos klasės, lankiau ne savo vietinėje mokykloje, bet važinėjau į Manheteną lankyti ,,Talented and Gifted Program” P.S.11 mokykloje. Mokykla buvo gana progresyviame antrame Niujorko miesto mokyklų distrikte/švietimo skyriuje, kuris nesišalino naujų programų, kreipė dėmesį į naujus mokslinius tyrinėjimus švietimo bei švietimo metodikos srityje. Taip pat patyriau gana neamerikietišką klasių grupavimo modelį. Su tais pačiais vaikais mokiausi nuo pirmos iki penktos klasės. Paprastai JAV viešosiose mokyklose vaikai yra pergrupuojami kas metai.

 Po šios mokyklos trejus metus lankiau vidurio mokyklą – The Salk School of Science. Aš į ją įstojau galvodamas, kad tenai bus stipri tiksliųjų mokslų programa. Tačiau jų  tiksliųjų mokslų programa nebuvo labai stipri, ir mano lūkesčiai neišsipildė. Nebebuvau tikras, ar norėsiu toliau studijuoti tiksliuosius mokslus.

Stuyvesant gimnaziją taip pat lankiau Manhetene. Džiaugiuosi, kad teko lankyti vieną iš stipriausių Niujorko miesto mokyklų. Į šią mokyklą patenkama tik egzaminų keliu. Kiekvienais metais spalio mėnesį Niujorko aštuntokai laiko egzaminą, kad įstotų į 6 stipriausias miesto gimnazijas. Moksleivių, laikančių egzaminą, skaičius paprastai svyruoja apie 20,000. Taigi, negražu girtis, bet – kartais reikia.

Mokykloje greta eilinių reikalaujamų disciplinų grojau trombonu mokyklos pučiamųjų orkestre bei žaidžiau ,,Ultimate Frisbee” komandoje. Šiaip jau mokyklos orientacija – tikslieji mokslai bei matematika. Pagilinęs žinias šiose srityse, supratau, kad man artimesni humanitariniai mokslai. Besimokant humanitarinių mokslų klasėse sekėsi kur kas geriau. Rašymas, nuomonės išreiškimas apie literatūrinius kūrinius ir jų nagrinėjimas, diskusijos – mano stipresnioji pusė. Matematika, skaičiai, mechanika – ne. Todėl, atėjus laikui rinktis kolegiją, nusprendžiau, kad norėčiau rašyti. Jei ne prozą ar poeziją, tai dokumentuoti šiuolaikinio gyvenimo aktualijas. Todėl stojau į žurnalistiką. Idealiai norėčiau dirbti ,,National Geographic” pobūdžio leidinyje.

Šiuo metu studijuoju viename iš The City University of New York koledžų – Baruch College. Kaip dažnai priimta JAV mokyklose, pirmiausia mokoma įvairių disciplinų, nesitelkiant į specialybę tam, kad studentas įgytų bendrą išsilavinimą apie jį supusią ir supančią aplinką, istoriją, kultūrinius, politinius bei socialinius reiškinius. Antro kurso pabaigoje paprastai reikia paskelbti, kur norėsi specializuotis. Aš rinksiuosi žurnalistiką. Šiais metais dirbau mokyklos leidžiamame laikraštyje ,,Ticker”, kur jau pirmais metais esu išsikovojęs redaktoriaus vietą – ,,Chief Copy Editor.”

Greta akademinės veiklos vyko ir neakademinis gyvenimas. Nemažą jo dalį užėmė Niujorko miesto Maironio lituanistinė mokykla. Ją pradėjau lankyti trejų metų ir lankiau iki dešimto, paskutinio, mokyklos skyriaus. Kiekvieną šeštadienį nuo 9 v. r. iki 1 v. p .p. teko pasinerti į lietuvių kalbą, kultūrą, meną, dainavimą. Taigi, ir nemažai draugų susiradau tarp išeivijos lietuvių. Lietuviškoji gyvenimo linija atvedė ir į dalyvavimą skautiškoje veikloje bei į Neringos stovyklą Vermonte. Dabar su šiomis organizacijomis sieja ir darbinė veikla – Neringos stovykloje dirbau vadovu ir planuoju dirbti šią vasarą. Maironio lituanistinėje mokykloje kartais pavaduoju mokytojus. Skautų stovykloje iki šiol lankiausi kaip skautas, o dabar pradėsiu dirbti kaip savanoris padėjėjas.

Dalyvavau įvairioje užklasinėje veikloje. Lankiau Bruklino muziejaus ir Pratt instituto vaizduojamojo meno klases, Gugenheimo muziejaus architektūros užsiėmimus ir plaukimo klases YMCA organizacijoje. Su šeima žiemos metu dažnai išvykstame slidinėti. Retsykiais – pakopinėti po kalnus.

Kelionės po Europą: Lietuva, nuostabus Žemaitijos nacionalinis parkas, Praha, Paryžius, Helsinkis, Latvija, Estija, Roma ir Pompėja….

Turiu jaunesnį brolį ir bendraudamas su juo mokinuosi, kaip reikia dalintis savo gyvenimu su kitu artimu žmogumi, kaip išmokti pakantumo, dėmesingumo, jautrumo, o kai prireikia – ir griežtumo.

Laisvalaikiu mėgstu užsiimti su kompiuteriais ir skaityti. Taip pat užsiimu medžio drožinėjimu. Ateityje norėčiau daug keliauti – kartais įsivaizduoju, kad žurnalistinis darbas man padės tai atlikti.

Norėčiau paminėti, kad gyvenu gana įdomiame Bruklino miesto rajone, vadinamame Bedford Stuyvesant. Tai architektūrine prasme nuostabus rajonas, kuris buvo pastatytas europiečių, bet ilgainiui apgyvendintas tautinių mažumų iš Afrikos arba Afrikos diasporos šalių. Čia gyvendamas mokausi apie knygose nebūtinai išmokstamus dalykus: užslėptą rasinę diskriminaciją, prekybą savo kūnu, ,,gentrification”, hipsterizmą, toleranciją vieni kitiems, tebeklestintį rasizmą, kultūrinius skirtumus, kuriems suartėti kartais net neįmanoma, žiaurumą ir socialinius skirtumus.