Atviras laiškas
Norėčiau jums pasakyti

Laima Sineokijienė

Važiuodama į darbą, kirsdavau 80-osios Aveniu ir 183-iosios gatvės sankryžą. Šalia šios sankryžos pastatytas nedidelis medinis kryžius. Jis žymi kažkieno dukters, sūnaus, sesers, brolio, tėvo ar motinos tragiškos žūties vietą. Skausmas persmelkdavo kūną žiūrint į pilką pakelės kryžių, nedidelius dirbtinių gėlių vainikus. Vainikuose įpintų ryškiaspalvių žiedų neišblukina karšti saulės spinduliai. Jų nesunaikina negailestingi vėjo gūsiai, lietūs. Jie neišblunka – taip, kaip neišblunka praradimo skausmas artimųjų širdyse. Pravažiuodama pro minėtų gatvių sankirtą pagalvodavau: galėjo atsirasti dar du kryžiai, žymintys mūsų šeimos netektis. 

Vėlyvą 2011 metų liepos 30 dienos vakarą į mūsų namus atvyko du policijos pareigūnai pranešti, kad mūsų vyriausias sūnus pateko į mirtiną avariją. Be žodinio pranešimo, dar gavome mažytį popieriaus lapelį su užrašytu telefono numeriu. Tą siaubingą akimirką sunku buvo suvokti – morgo ar ligoninės? Paskambinę sužinojome, kad mūsų sūnus atskraidintas į vieną Wisconsin valstijos ligoninę. Jo būklė kritiška. Avarijos metu jis patyrė sudėtingą galvos traumą. Lūžo kaukolė, tino smegenys, dvi savaites jis buvo komos būsenoje. Toliau – reabilitacija, slauga kiaurą parą, klausos rekonstrukcijos operacija. Kadangi to tragiško eismo įvykio metu sūnus neturėjo sveikatos draudimo, sulaukėme daugiau kaip dviejų šimtų tūkstančių dolerių sąskaitos už medicinos paslaugas. Avarija pakeitė mūsų gyvenenimą. Kasdien advokatai, teismai, laiškai, skambučiai į įvairiausias instancijas, vizitai pas gydytojus... Ir nuolatinė nervinė įtampa.

2012 metų gegužės 15 dienos vakarą, praėjus vos dešimčiai mėnesių po sūnaus sužalojimo, pati patekau į avariją. Tą vakarą skubėjau į susitikimą su iš Vokietijos atvykusia drauge. Nuvykusi į sutartą vietą, automobilį palikau šalikelėje. Išlipusi iš jo, nuo užpakalinės keleivių sėdynės rinkausi asmeninius daiktus. Tuo metu dideliu greičiu atlėkęs automobilis išvažiavo į priešingą eismo juostą ir trenkėsi į manąjį. Nepataisomai sudaužė jį. Aš ir dabar jaučiu kraupų mirties palytėjimą. Siaubingą garsą, smūgio jėgą, partrenkusią mane ant gatvės grindinio, sužalojusią galvą, sudaužiusią kūną. Vėl kartojosi ir tebesitęsia panaši seka: ligoninė, terapijos, sąskaitos, advokatai, teismai ir... nervai, nervai, nervai.

Rašau glaustai, nes aprašyti visą šį košmarą prireiktų ne vieno puslapio. Esu šventai įsitikinusi – šio košmaro buvo galima išvengti, jei abiejų avarijų kaltininkai nebūtų vartoję alkoholio. Tuo neprotingu pasirinkimu jie nuskriaudė mūsų šeimą. Jie nuskriaudė save ir savo artimuosius. Mes visi tapome alkoholio aukomis. Alkoholio, kuris nugramzdina žmogų į laikiną atsipalaidavimą, bet prišaukia dideles nelaimes.

Deja, esame linkę greitai viską pamiršti. Atrodė, mūsų šeimos nelaimės supurtė gimines, draugus, pažįstamus. Atrodė, visi pasimokė. Tačiau pamoka menkavertė, jei ji tiesiogiai nepakeičia konkretaus žmogaus, jo šeimos narių. Apmaudu matyti tuos, kurie drauge su mumis atlaikė likimo siųstus išbandymus, vėl besivaišinančius ir vairuojančius. Todėl ir rašau šį viešą laišką. Rašau norėdama dar kartą priminti. Rašau norėdama apsaugoti jus ir jūsų artimuosius nuo fizinės ir nuo moralinės kančios, nuo finansinių nemalonumų ir begalės rūpesčių. Norėdama jums pasakyti: būkite atsargūs su alkoholiu.

Kaip žinia, draugėn susirenkame ne tik pagerbti tam tikro asmens ar švęsti metinių švenčių. Susirenkame pasilinksminti, atsipalaiduoti. Tačiau atsipalaiduoti vien pokalbiais, šokiais, dainomis ar šiaip kokiais nors pokštais nebemokame. Alkoholis ir tik alkoholis yra tapęs ko ne pagrindiniu vakarėlių dalyviu. Prieš jį suklumpa ir amžius, ir pareigos, ir išsilavinimas. Svečių rankos kilnoja taures, kuriose dažniausiai teliūškuoja ne vanduo ir ne sultys. Tuščios jos neužsibūna, nes sklidinos taurės – šeimininkų svetingumo išraiška. Tad ir liejasi laisvai vynas ir kur kas stipresni gėrimai. Kinkuojame galvas dėkodami. Neduok Dieve, sujaukti šią „ceremoniją”. Tuomet pasipila klausimai: kodėl negeri, kas negerai ir panašiai? Prasideda brukimo, įtikinėjimo, žeminimo procesas. Tad ir geriam, ir atsipalaiduojam pamiršdami griežtus įstatymus ir visas nemalones, kurias sukelia girtumas.

Dažna pora, atvykusi į šventę, susitaria, kurio eilė vaišintis, o kurio – vairuoti. Tačiau yra tokių, kurie nepaiso jokių susitarimų, – vienodai geria tiek vyras, tiek moteris. Kai kas laikosi nuomonės, kad butelis alaus ar pusė taurės vyno nelaimės neprišauks. Kitam norma – du buteliai šampano ar keli buteliai vyno. O kiek esama tokių, kuriems jokios normos negalioja. Pastarieji veikiau ne geria, o maukia. Po kurio laiko žiūri į juos ir galvoji: o kaip jūs, brangieji, namo važiuosite? Ar angelas jus ant sparnų neš, ar velnias namo temps? Ir važiuoja, rizikuoja, juk automobiliai patys šeimininkų namo nepargabena. Laimingai parvažiavę, kartoja tą patį ir antrą, ir trečią, ir „n”-tąjį kartą. Likimas jiems grūmoja pirštu, bet argi prisivaišinusiam rūpi, kas ten ir kur grūmoja? Tikrai ne! Likimas kenčia sukandęs dantis. Kenčia, kol anksčiau ar vėliau išlaša paskutiniai kantrybės lašai. Va tuomet jis pasiunta, o pasiutęs kyšteli koją kokio nors girto Petro, Jono ar Antano ratuosna. Garantijų, kad pačiam taip neatsitiks, beveik nėra. Tai tik laimingo atsitiktinumo ir laiko klausimas.

Tik nemanykite, kad nuobodi moralistė, kuri rašo šias eilutes, yra visiška abstinentė. O, ne! – tikrai nesu šventa! Meluočiau teigdama, jog niekada anksčiau nevartojau alkoholio pasilinksminimų metu ir po to nesėsdavau prie automobilio vairo. Prisipažįstu, visko būta. Aišku, maukti niekada nemaukiau, bet vieną kitą pustaurę vyno išgerdavau. O juk ir šio kiekio užtektų nelaimei prišaukti, juk nuo mažiausio išgerto alkoholio kiekio kenčia mąstymo kokybė, nebemokame objektyviai vertinti situacijos, sumažėja koncentracija.

Švelniai erzindavau likimą, o jis pasiutęs smogė man ir mano artimiesiems. Smogė, primindamas mano nusižengimus. Smogė už kitus. Smogė už jų kaltes. Smogė ne tik tam, kad pajusčiau fizinį skausmą. Smogė, kad pagaliau susivokčiau ir, kaip man regis, tą suvokimą skleisčiau kitiems. Jis labai paprastas. Alkoholis ir vairavimas yra visiškai nesuderinami. Norėčiau šį sakinį parašyti didžiosiomis raidėmis. Norėčiau, tačiau gal bus geriau, jei kiekvienas šį sakinį įsirašysime didžiosiomis raidėmis į savo moralės kodeksą. Ir ne tik įsirašysime, bet ir pasibrauksime ryškiu pieštuku. O pabraukę prisiminsime ir elgsimės garbingai savo, visuomenės ir įstatymų atžvilgiu.

Akimirkos apsvaigimo pasekmės gali aukštyn kojom apversti gyvenimą. Todėl negriaukime savo gyvenimo, neįkalinkime savosios ateities už kalėjimo grotų. Kaip pavyzdį parašysiu vieno teisininko papasakotą istoriją. Iš Rusijos į Ameriką atvykęs gydytojas daug mokėsi, ketindamas toliau tęsti savo praktiką. Baigė studijas, gavo licenciją. Švęsdamas naująjį karjeros etapą pasivaišino su draugais. Važiuodamas namo užkliudė dvi merginas. Vienai lūžo koja. Kita visą gyvenimą liko prikaustyta prie lovos. Už vairavimą neblaiviam ir reikšmingą kūno sužalojimą vairuotojas pateko už grotų. Apmaudu, šis vyras niekada nebegalės dirbti gydytoju Amerikoje... Tai tik vienas pavyzdys iš šiurpios alkoholio sukeltų avarijų suvestinės. Iš suvestinės, kurioje tūkstančių tūkstančiai sulaužytų, suniokotų gyvenimų.

Visi kaip vienas tvirtiname, kad įstatymai girtiems vairuotojams, važinėjantiems JAV keliuose, yra labai griežti. O kaip kitaip suvaldyti nusižengti linkusią visuomenę? Ką daryti, kad greitkeliai netaptų masinių žudynių vieta? Ką daryti, kad pakelėse nebūtų netektis žyminčių kryžių? Kryžių su jūsų, jūsų šeimos narių, mūsų vaikų, draugų vardais? JAV teisėsauga su tuo kovoja, taiko didžiules pinigines baudas, atiminėja vairuotojo pažymėjimus, net įkalina. Bausmėmis siekiama pažaboti grėsmingą problemą.

Tad ar verta rizikuoti? Ar verta dėl akimirkos apsvaigimo statyti savo gyvenimą ant kortos? Ar verta jį pralošti? Man atrodo, – ne! Tad kai kitą kartą automobiliu atvykę į vakarėlį tiesite ranką prie alkoholio, pagalvokite ne tik apie linksmybes, bet ir apie visa tai, ką parašiau. O jei vis dėlto kelsite taurę prie lūpų, tegu joje būna nealkoholinis gėrimas. Tuomet ir sąžinė bus rami, ir protas neaptemęs, ir policijos švyturėliai ne tokie baugūs. Būkite išmintingi. Būkite tvirti. Atsilaikykite prieš kvaišalus, kurie gali užnuodyti jūsų gyvenimą, jūsų ateitį, sugriauti gyvenimą nekaltiems žmonėms.