Jurgis Aleliūnas su šeima.

Sugrįžti į Ameriką buvo tikslas nuo jaunų dienų

JURGITA RAŠKEVIČIŪTĖ
Specialiai ,,Draugui” iš New York

Jurgis Aleliūnas yra aštuoniasdešimt aštuntus metus einantis, bet vis dar stiprus ir linksmas žmogus, gimęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, užaugęs Lietuvoje ir po daugelio metų pagaliau vėl sugrįžęs į JAV. Jurgio teigimu, jis buvo vos vienerių metukų, kai jo tėvai su visa šeima po dešimt metų gyvenimo Amerikoje sugrįžo į Lietuvą. Dabar, į Ameriką atvykę vos prieš šešiolika metų, Jurgis su savo žmona Stanislava Aleliūniene gyvena New York mieste. Pasiklausykime pačio Jurgio Aleliūno pasakojimo apie jo nepaprastą gyvenimą Lietuvoje, Sibire ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

– Jūs gimėte Jungtinėse Amerikos Valstijose ir po to iš karto sugrįžote į Lietuvą. Kodėl?
– Tuo laiku, 1922 metais, žemė Lietuvoje buvo labai gerbiama ir vertinama. Mano tėvų tėvai buvo išvažinėję ir nebuvo kam žemės dirbti Lietuvoje, tad mus kvietė sugrįžti dirbti. Tai ir grįžom dirbti žemės.

– Prieš šešiolika metų vėl sugrįžote į Jungtines Amerikos Valstijas, kodėl?
– Dar smetoniniais laikais svajojau sugrįžti į Ameriką. Tuo metu buvo toks įstatymas, jeigu gyveni Lietuvoje, turėdavai išvažiuoti į Ameriką, sulaukęs 21-erių. Jeigu atitarnausi Lietuvos kariuomenėje, Amerikos pilietybė dingsta. Tai aš iki to laiko stengiausi susitvarkyti dokumentus ir išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Mano brolis Simonas tuo metu jau gyveno Pittsburghe, PA, jis man ir padėjo susitvarkyti dokumentus. Tačiau mano nelaimei, kaip tik tuo metu prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir mano svajonės sugrįžti sužlugo. Tada jau apie jokį išvažiavimą galėjau net nesvajoti.

– Kas nutiko jums ir jūsų šeimai, kai karas pasiekė Lietuvą?
– Kai užėjo karas, trejus metus vokiečiai buvo, o po to užėjo rusai ir 1949 metais buvome ištremti į Sibirą. Tuo metu Stalinas buvo diktatorius ir trėmė žmones, kurie turėjo daugiau žemės, turto ir buvo darbštūs. Kadangi mano tėvai gyveno dešimt metų Jungtinėse Amerikos Valstijose ir sunkiai dirbo, o ypač tėvas, kuris dirbo liejykloje, susitaupė šiek tiek pinigų, už kuriuos grįžę į Lietuvą susitvarkėme savo ūkį. Sovietų valdžiai tas nepatiko, tad išvadino buožėmis ir ištrėmė į Sibirą. Ten išbuvome šešerius metus.

– Ar sunku buvo Sibire, kur jus apgyvendino?
– Sunkiausia buvo palikti Lietuvą. Sibire būnant tas Tėvynės ilgesys ir buvo sunkiausias. Mus vienuolika šeimų ištrėmė į tokį prastą kolūkį darbams. Ir pasakė, kad mes čia ištremti visam gyvenimui. Turėjome pasirašyti kiekvienas, jog žinome, kad esame ištremti visam gyvenimui, bet mes vis tiek nepraradome vilties sugrįžti į Tėvynę.

– Kokius darbus teko dirbti Sibire?
– Nuvykus ten, aš ir toks mokytojas Anicetas Imbrasas buvome nuskirti dirbti į plytinę ir per dieną padarydavome po 500 plytų rankiniu būdu. Norėdami uždirbti daugiau duonai, mes per dieną padarydavome po du su puse darbadienio. Pagal to kolūkio normas tai buvo labai labai daug. Toks senukas, kurį mes vadindavome direktoriumi, pasakė, kad dar tokių darbininkų jis nėra turėjęs per visą gyvenimą. Ten dirbome tik vieną sezoną. Paskui prasidėjo šienapjūtė ir mus paskyrė pjauti šieno tame kolūkį. Lietuviai dirbdavo labai daug, kartais net po hektarą per dieną nupjaudavo. Labai norėjome užsidirbti duonai, daugiau grūdų gauti, bet užsidirbom tik 38 kg per visą darbo laiką. Tai, galima sakyti, dirbome veltui.

– Tai jie mokėjo grūdais visą laiką?
– Taip, daugumoje mokėjo grūdais ir pridėdavo dar po 30 kapeikų. Mūsų laimei, kai vėl sugrįžome į kolūkį po šienapjūtės, davė kiekvienam po 80 arų žemės ir sėklos, tai pradėjome auginti bulves. Buvo geri metai ir rudenį prisikasėme labai daug bulvių. O iš bulvių jau buvo galima pagaminti daug ką. O dar vėliau, kai jau pradėjau dirbti miške, kirsti medžius, jau mokėjo rubliais. Miško darbams išveždavo pusei metų. Mes su tokiu Aleksandravičiumi dirbome poroj ir kiekvieną sykį reikėdavo nueiti 3 km į darbą. Su patamsia ateidavom ir su patamsia išeidavom, darbo valandų per dieną net nežiūrėdavom. Ten buvo tokia tvarka, jeigu gerai ir sąžiningai dirbsi, tai ir užsidirbsi. Mes, lietuviai, išdirbdavome po 150 dieninės normos. Kiekvienas turėjo savo asmeninę valandų ataskaitą ir tie, kurie išdirbdavo daugiau negu reikia, gaudavo pinigines premijas. Atvažiavusi miškų pramonės vyriausybė net linksniuodavo mūsų pavardes rusams kaip pavyzdį. Rusai buvo baisūs tinginiai. Taip savo darbštumu pamažu ir prasigyvenom, o po šešerių metų už 900 rublių nusipirkome ir savo namą tame kolūkyje.

– Kas nutiko, kad valdžia vis dėl to nusprendė jus išleisti į Tėvynę?
– Kai mirė Stalinas, valdžią perėmė Nikita Chruščiovas, tuomet padėtis šiek tiek palengvėjo. Buvo leidžiama rašyti prašymus sugrįžti namo, į Tėvynę. Ir buvo tokia istorija. Aš su savo draugu Kriška važiavome vieną dieną į turgų parduoti kiaulės mėsos. Tada jau dirbau paskutinius trejus metus ant kombaino. Turėjome nusipenėję dvi riebias kiaules, tai vieną pasilikome sau, o kitą nuvežėme ant turgaus. Pradedant turgų, visuomet reikėdavo užsiregistruoti pas komendantą, kad atvykai į miestą prekiauti. Mūsų lašininio mėsa buvo labai gera, tai per savaitę ir išpardavėme visą. Tuomet nuėjau pas komendantą išsiregistruoti, o komendantas ir praneša: „Jūsų šeima laisva, galite vykti namo. Arba, jei norite, pasilikite čia, atvykite arčiau miesto. Darykite, kaip norite. Jūs laisvi. Išduosiu jums dabar pasą, o tėvai tegul atvažiuoja jiems vėliau išduosiu.” Aš negalėjau tuo patikėti. Tuo metu buvo žiema apie minus 50 laipsnių šalčio lauke, o mums iki miesto atvykti buvo 100 kilometrų. Tai pabijojau, jog mano tėveliai gali sušalti ir tikrai nepakels tokios kelionės, todėl paprašiau, jog man išduotų ir tėvų pasus. Komedantas nesutiko, sako, tegul patys atvažiuoja, nėra tokio įstatymo. Vėl prašiau, jog pasigailėtų tėvelių, nes jie tikrai sušals. Pagalvojęs minutę, jis sutiko, tačiau pridūrė: „Rizikuoju savo tarnyba, ateikit ryt užpildyti ir tėvelių dokumentus.” Gavęs tris pasus, patraukiau namo.

– Ar tėveliai tikėjosi tokios naujienos?
– Tikrai nesitikėjo. Grįžęs namo, nieko blogo negalvodamas, atsisėdau prie stalo, išėmiau tris pasus ir sakau: „Tėveliai, mes laisvi.” Tik staiga tėtis nugriuvo ir guli kaip negyvas. Mes su motina nežinojome, ką daryti. Ten nebuvo jokio daktaro tame kolūkyje, tai mes pradėjome pilti šaltą vandenį ant jo ir po pusės valandos atsigavo. Jam turbūt buvo per didelė naujiena.

– Koks buvo gyvenimas Lietuvoje, kai sugrįžote? Ar daug kas buvo pasikeitę nuo ištrėmimo?
– Į Lietuvą mes sugrįžome 1955 metais sausio mėnesį. Tada tėveliai pasiliko savo namuose, kuriuose gyvenome prieš ištremiant, o aš išvykau miestan, į Panevėžį, kadangi nebenorėjau jau būti kolūky. Mieste apsistojau pas dėdę Roką, motinos pusbrolį, ir dirbau konservų fabrike. Lietuvoje padėtis per daug nebuvo pasikeitusi. Gal tik kiek trobos daugiau apgriuvę, remonto reikalavo, nesijautė tokio griežtumo, truputį buvo laisviau negu prie Stalino, bet Lietuva vis dar buvo okupuota.

– Kiek jums metų buvo, kai grįžote? Ar jau buvote vedęs?
– Man tada buvo 34-eri metai. Tada dar nebuvau vedęs, tad pirmas tikslas ir buvo susirasti žmoną. Visi dėdės pradėjo piršti tokią Veličkaitę iš mūsų kaimo. Ji graži buvo, tačiau man nepatiko, kadangi jos tėvukas pasakė, kad jie turi labai daug malkų, nes jis eigulys miško, o per Velykas pamačiau, kad nėra jokių malkų, tik žabeliai suversti. Tai man tas labai nepatiko ir nutariau nedraugauti daugiau. Po to dar buvo toks Kairys, geras stalius, kuris vieną sykį užkvietė mus ant vėdaro. Jis turėjo seserį Bronytę, tai aš ir juokauju su ja: „Bronyte, sumeskim skudurus kartu, tu ne iš jaunųjų, o ir man jau pakaušėlis plinka.” Ji kaip ir sutiko, davė man savo dviratį naudoti ir aš grįžau namo. Pas mus dar buvo toks kaimynas Tadas Aleliūnas, kuris pažino tą dviratį, jis ir klausia manęs, gal aš tikrai rimtai galvoju apie Bronytę. Kai aš atsakiau teigiamai, jis pranešė, jog Bronytei pasimaišęs protelis. Aš nenorėdamas įžeisti tos mergaitės, nuvežiau jai dviratį ir palikau. Tai taip ir neapsivedžiau.

– Bet dabar, matau, turite darbščią ir linksmą žmoną. Kaip su ja susipažinote?
– Pas dėdę Roką visada statydavau dviratį. Ji (būsima žmona – J. R.) ten ant kambario gyveno. Tai, sakau, nueisiu su ja truputį pakalbėti. Pakalbėjau su ja, ji tiek daug kalba, kalba ir nenusišneka, rodos. Jos tėvas buvo banko direktorius ir laikė daug bičių namie, tai pavaišino skaniu medum, dar ir pakalbėjome. Na, man truputį ji patiko. Po vakarienės aš ją palydėjau namo, tada ji mane palydi atgal pusę kelio, aš ją vėl atgal, taip ir praaušta. Po trijų savaičių draugystės aš ją ir užkalbinau: „Stasyte, ar sutinki būti mano žmona?” Ji pradėjo dar mykti, bet aš jau mačiau, kad gausiu sutikimą. Galiausiai ji atsakė: „Gal tegul bus, kaip jūs sakot.” Ir už trijų savaičių draugystės nuėjome ant metrikacijos.

– Kiek jau metų kartu gyvenate, ar nesigailit?
– Dabar jau 53-eji metai, kaip susituokę. Ne, tikrai nesigailiu. Sulaukėme dviejų vaikučių, dabar jau ir anūkų, ir proanūkių turiu. Jaučiuos laimingas.

– Koks buvo gyvenimas po vestuvių?
– Kai susituokėme, pirmiausia nusprendėme pasistatyti savo namą, kadangi mano žmona Stanislava buvo audėja ir turėjo labai aukštas audimo stakles. Tos staklės nebetilpo į standartinį butą, tad buvo geras motyvas pasistatyti savo namą. Valdžia davė sklypą ir pasakė, kad per penkerius metus turime išnaudoti jį, nes negalima laikyti sklypo tuščio. Tai pirmais metais pasistatėme medinį sandėliuką. Antrais – jau pamatus pamūrijome, trečiais – susipirkome plytas visam namui. Ketvirtus metus jau turėjome sienas, na, o penktais – baigėme įsirengti vidų. Trys mūrininkai per penkerius metus pastatė namą.

– Nemažai metų išgyvenote Lietuvoje, kodėl nusprendėte vis dėlto sugrįžti į JAV?
– Sugrįžti į Ameriką buvo mano tikslas nuo jaunų dienų, tad norėjosi ir siekti to tikslo. Tad 1993 metais sugrįžome į JAV. Dabar jau 16 metų, kaip čia gyvename.

– Kur geriau gyventi: Lietuvoje su Amerikoje?
 – Dabar čia jaučiamės kaip komunizmo laikais. Jei suplyšo kostiumas, duos naują. Be to, čia gauname daug lengvatų ir privilegijų: davė butą, paskyrė pašalpą. Lietuvoje viso to neturėtume, ten būtų sunkiau.

– Ar planuojate dar sugrįžti į Lietuvą?
– Sugrįžti į Lietuvą negalvojame. Mano abi sesutės mirusios, brolis gyvena čia, Amerikoje, Pittsburghe. Mano dukra su vaikais čia. Tik sūnus Lietuvoj, bet atvažiuoja aplankyti. Neseniai sulaukiau pirmo proanūkio, kuris prieš porą savaičių buvo atvykęs aplankyti iš Lietuvos. Be to, jau turime savo kapines Putname, Connecticute. Galiu pasakyti, jog esu čia laimingas, turiu geras gyvenimo sąlygas ir norėčiau čia praleisti paskutines savo gyvenimo dienas.

Šiam pokalbiui su Jurgiu Aleliūnu pasibaigus, viduje pasiliko toks jausmas, jog šis žmogus turėjo nepaprastą gyvenimą. Klausiau jo įdėmiai ir vis netikėjau, jog tokie dalykai kada nors galėjo atsitikti. Žavėjo Jurgio stiprybė ir nepasidavimas, viltis. Stebino atkaklus tikslo siekimas ir begalinis darbštumas. Galiausiai, nelikau abejinga jo tauriai meilei šeimai, žmogui bei gamtai. Nors kiekvienas turime savo nepaprastą gyvenimo istoriją, Jurgio istorija man paliko didelį įspūdį. Tikiu, jog kiekvienas galėtume iš jos daug ko pasimokyti. Esu dėkinga savo pašnekovui už laiką, praleistą kartu, kantrybę ir šilumą, kuria apgaubė bendravimo metu.