newsom

Gal ji maža, bet ji – tėvynė

Sigita Newsom – lietuvaitė, gimusi Jungtinėse Valstijose, šiuo metu dirbanti Lietuvoje, Vilniaus tarptautinėje mokykloje.

– Papasakokite apie save – kur gimėte, augote, mokėtės?

– Gimiau Santa Monica, California valstijoje, užaugau lietuviškoje dvasioje Los Angeles mieste. Aš ir mano brolis Aleksas bei sesutė Inga – visi tapome sąmoningais lietuviais. Mano mama, Marytė Sandanavičiūtė-Newsom, buvo pasiryžusi mus užauginti mylinčius, gerbiančius ir besidominčius savo tėvyne Lietuva. Mano tėtis, Robert Newsom, nors nelietuvių kilmės, tapo ,,garbės” lietuviu ir tebepalaiko mūsų lietuvišką gyvenimą, papročius, tradicijas. 16 me-tų lankiau Šv. Kazimiero šeštadieninę mokyklą, dalyvavau ateitininkų, skautų ir kitų lietuviškų organizacijų veikloje, šokau ,,Spindulio” šokių grupėje. Kaip ir mano draugai, 6 dienas per savaitę lankiau mokyklą, bet tai manęs nevargino. Šeštadieninėje bei vasaros ir žiemos stovyklose susiradau geriausių draugų. Mano lietuvybė tapo mano savastimi, mano aistra, gražiausia dovana.

Įgijau bakalauro laipsnį švietimo srityje Cal Poly Pomona University. Save laikiau lietuve ir visuomet stengiausi skleisti žinias apie mūsų mylimą, mažytę, bet svarbią ir atsparią Lietuvą. 2006 metais buvau išrinkta iš daugybės norinčiųjų nukeliauti į Kiniją mokyti anglų kalbos, ten vykau su grupe studentų iš savo universiteto. Praleidau vasarą Sichuan provincijoje, mokydama labai smalsius ir paklusnius vaikučius. Kitas savo vasaras praleidau vadovaudama stovyklose, padėdama lietuviškoje mokykloje ir kitur dirbdama su vaikais. Žodžiu, mane traukė darbas su vaikais ir mane pažįstantys žmonės patvirtino, kad tai tikrai mano likimas.

Taigi, dabar sėdžiu savo mokyklos klasėje Vilniuje, apsupta vaikų darbelių, pro langą matyti milžiniški senoviniai pastatai ir bažnyčios. Mažų vaikučių balseliai šaukia: ,,Miss Sigita, jau grįžom iš muzikos pamokėlės!”

– Kaip kilo sumanymas skristi į Lietuvą? Kiek laiko planuojate ten būti?

– Jau nuo mažens man Lietuva yra pasakų šalis – kur Nemuno ir Neries upės teka, paukščiukai čiulba, lapės slapstosi miškuose ir vaikai, aprengti tautiniais drabužiais, laksto pievose. Mano širdies Lietuva – kaip iš Vytės Nemunėlio eilėraščio. Jau nuo mažų dienų norėjau patirti tą pasakišką lietuvišką gyvenimą – kaip Jonukas ir Marytė iš mūsų pratimų knygelių. Pirmą kartą nukeliavau į Lietuvą 1998aisiais su tėveliais, kai man buvo 12 metų. Įsivaizduokite mane su tokiu romantišku Lietuvos vaizdu mintyse, atskridusią į Vilniaus oro uostą, kur mus pasitiko močiutės su visokiausių miško gėlyčių puokštėmis, lietuviški užrašai ,,Sveiki atvykę”, ,,Gero skrydžio”. Man tai buvo neįtikėtina. Praleidau kelias savaites tėvynėje ir patvirtinau savo pasiryžimą – aš sugrįšiu į šitą Lietuvą. Paskui grįžau tėvynėn keletą kartų per Dainų ir šokių šventes bei atostogauti. 2007 metais baigiau universitetą ir iš karto skridau į Lietuvą, į Dainų šventę. Kol dar buvau Lietuvoje, po visų švenčių, susitikimų su draugais, kai jau visi išskrido ir vasaros saulė nebespindėjo taip karštai, atėjo laikas ieškoti darbo. Paklausiau mamos patarimų – ,,išleidau daug paukščių” ir laukiau, kol vienas ar kitas paukštis parskris atgal. ,,Atskrido” daug įvairių darbų – bet įdomiausias buvo pasiūlymas dirbti mokytoja Vilniaus tarptautinėje mokykloje. Ir viską po to, kaip sakoma, rasite istorijos knygose.

– Užaugote Jungtinėse Valstijose. Kaip sekėsi pritapti Lietuvoje?

– Kai romantinė rožinė migla ištirpo ir Lietuva jau tapo mano realybe bei kasdienybe, supratau, kad nelabai lengva pritapti šalyje, kuri labai skiriasi nuo mano tikrų namų. Pirmiausia galiu pasigirti, kad pirmą kartą teko kasti sniegą, nugremžti ledą nuo mašinos langų, o svarbiausia – supratau temperatūros matavimą pagal Celsijų. Žinoma, sunku pritapti kitoje šalyje, bet aš nebūčiau pasirinkusi tokio gyvenimo, jei nebūčiau pasiryžusi kilti ir kelti! Kai jau gerai susidraugavau su bendradarbiais, mokinukais ir kitais žmonėmis, čia jaučiausi labai patogiai. Radau ,,savo” kavinę, ,,savo” bažnyčią, ,,savo” mylimiausią gatvelę. Gana greitai pritapau ir čia jaučiausi gerai.

– Kokie didžiausi skirtumai krito į akis nuvykus į Lietuvą?newsome

– Iš karto pateiksiu pavyzdį, kuris įrodys didžiausią skirtumą. Dirbu mokytoja tarptautinėje mokykloje. Prieš trejetą metų, kai fotografavomės mokykloje, aš drąsiai atsisėdau ant suolelio prieš visus fotoaparatus ir fotografus ir ,,amerikietiškai” išsišiepiau! Fotografas sustojo, nuleido fotoaparatą ir paprašė kitos nuotraukos, šį kartą – ,,be šypsenos”. Nors jau buvau pastebėjusi, kad Lietuvoje ne visi taip laisvai rodo savo gražias šypsenas, tačiau tuo metu tikrai pajutau, kad čia – ne Amerika. Po kiek laiko supratau, kad žmonės kitaip atveria savo asmeninius gyvenimus. Aš esu pripratusi prie Amerikos, kur klientas kavinėje nepažįstamam žmogui nesivaržydamas pasakoja apie savo močiutės katiną.

Žinoma, yra skirtumų tarp Lietuvos ir JAV, juntama socialinių skirtumų – žmonių bendravimo ir kitų dalykų. Bet tuo pačiu skiriasi ir lietuvybės suvokimas – mano lietuvybė Amerikoje ir mano lietuvybė čia. Mes Amerikoje kalbame senovine lietuvių kalba – vartojame tuos žodžius, kuriuos mūsų seneliai vartojo. Žinoma, per tiek daug metų kalba keičiasi, bet dabartinėje lietuvių kalboje juntama didelė rusų ir anglų kalbų įtaka. Jau ne vieną kartą mano draugai yra nusijuokę, kai aš vieną kitą žodį pasakau ir taip kalbėdama jiems primenu jų močiutes.

– Papasakokite apie Vilniaus tarptautinę mokyklą.

– Vilniaus tarptautinė mokykla – privati, tebeauganti mokykla, atidaryta prieš šešerius metus. Ją lanko tiek lietuvių, tiek užsieniečių vaikai, tai galite įsivaizduoti, kokia pas mus smagi, kūrybinga ir įdomi aplinka. Dirbame pagal Pradinio ugdymo programą, mūsų programos turinį sudaro šios temos: ,,Kas mes esame?”, ,,Kur mes esame vietos ir laiko atžvilgiu?”, ,,Kaip mes išreiškiame save?”, ,,Kaip veikia pasaulis?”, ,,Kaip mes tvarkome savo gyvenimą?”, ,,Kokia yra mūsų planeta?” Kas 5 savaites tos temos keičiasi, ir mokytoja stengiasi rasti bendrumų tarp tos temos ir įvairių pamokėlių.

Pirmais metais dirbau su keturmečių grupe, dėsčiau dailę ir lietuvių kalbą aukštesnėms klasėms. Paskutinius porą metų esu priešmokyklinukų mokytoja. Kai sutikau antrus metus dirbti mokykloje, direktorė norėjo man duoti aukštesnę klasę. Pradėjau dirbti su 5–7 metų vaikais ir radau savo pašaukimą. Mūsų tarptautinė mokymo sistema leidžia mokytojai susidaryti planus, sukurti projektus pagal duotus reikalavimus ir įdomiai tarpusavyje susieti pamokėles.

Man teko ir kitaip atstovauti mokyklai spaudoje. Mane iš visų mokytojų (lietuvių ir nelietuvių) išrinko pasakoti per Lietuvos televiziją apie mūsų mokyklą. Buvau išrinkta dėl mano lietuvių kalbos ir geros nuotaikos, tai smagu buvo matyti tą laidą! Praėjusį pavasarį mokyklos direktorė mane pasiūlė Metų kalbų mokytojos konkursui. Sukūriau knygą, kuri puikiausiai parodė mano mokytojavimo būdus – joje pilna nuotraukų, užrašų ir vaikų darbų pavyzdžių. Konkurse dalyvavo ilgametės kalbos mokytojos iš visos Lietuvos – aš buvau pati jauniausia dalyvė. Dalyvavau seminaruose ir susipažinau su daug kuo iš kitų Lietuvos miestų.

Mano klasėje mokosi 18 vaikų. Pusė jų yra lietuviai, kurie pirmą kartą girdi anglų kalbą, o mūsų mokykloje beveik viskas vyksta anglų kalba. Mes kas rytą susirenkame ryto rate ant kilimo. Vaikai drąsiai pasako, kuri diena, kokie orai ir kokios pas mus šventės tą savaitę. Sėdime kartu ir labai smagiai praleidžiame laiką. Visi išdėsto savo nuomonę, vaikai labai įdomiai pasakoja visokiausias istorijas. Vienos mano mažylės tėvelio vardas – Mindaugas, tai ji tiesiai šviesiai mums visiems pasakė, kad jos tėtis – karalius Mindaugas. Taigi, ji princesė – tikra princesė. Galite įsivaizduoti, koks įdomus darbas su vaikais, ypač Lietuvoje. Kartu švenčiame visas lietuviškas šventes – Užgavėnes, Kovo 11ąją, Vasario 16-ąją, Jonines, ruošiame Kaziuko mugę.

Su kita bendradarbe vedžiau seminarą vienoje draudimo įstaigoje. Seminaro tema – ,,Mano vaikas tarp kitų vaikų”. Kalbėjome apie vaikų ugdymą namie, veiksmingus drausminimo būdus ir tinkamą vaiko darbelių bei pastangų įvertinimą. Buvo labai įdomu ne tik atstovauti savo mokyklai, bet ir prisistatyti kaip mokytojai. Aš linksmai apie viską papasakojau, ir dalyviai buvo sužavėti, kad aš, užaugusi Amerikoje, taip gražiai kalbu lietuviškai.

– Matote daug skirtumų tarp amerikietiškos ir lietuviškos švietimo sistemos?

– Kaip jau sakiau, mūsų mokykla dirba pagal tarptautinę mokymo programą, kuri labai skiriasi nuo amerikietiškos. Dirbdama pagal šią programą mokytoja gali sukurti, kaip tik nori, savo visus planus, projektus, priemones. Amerikos mokyklose mokymas tradicinis – vaikai lanko atskiras pamokėles: dailės, mokslo, matematikos, literatūros ir t.t. Kiekviena mokytoja dirba pagal duotus reikalavimus bei planus ir nelabai gali pakeisti vieną ar kitą programos dalį. Palyginti su tokiomis mokyklomis Amerikoje, mūsų mokykla daug laisvesnė, tačiau man čia labai smagu dirbti. Matyti, kad vaikams irgi smagiau ir įdomiau, nes, pavyzdžiui, per pasakų valandėlę mes skaitėme pasakėlę ,,Jack and the Beanstalk”, tuo pačiu metu kalbėjome apie augalus ir net pasodinome klasėje savo augalų.

– Kaip sekasi bendrauti su vaikais, su bendraamžiais Lietuvoje?

– Su vaikais puikiausiai sekasi. Aš kitaip su jais bendrauju, palyginti su kitomis mokytojomis, ir visi mokyklos vaikai mane pažįsta. Tėveliai žiūri į mane tokiomis didelėmis akimis – sako, kad jų vaikai mane taip gerbia, taip myli, taip manęs klauso. Sako, kad esu autoritetas jų vaikams. Galiu drąsiai sakyti, kad sulaukiu gerų atsiliepimų iš tėvelių ir, žinoma, iš vaikų. Kasdien vaikai mane bučiuoja, apkabina, dėkoja, kad esu tokia gera mokytoja. Jie rašo atvirukus, neša gėlių, saldainių ir visaip bando išreikšti savo meilę ir pasitikėjimą. Ypač įdomu dirbti su tokiais vaikais, kurie turi daug žinių apie mūsų platų pasaulį. Mano klasėje yra vaikų iš visų šalių – Kinijos, Danijos, Norvegijos, Vengrijos, Rusijos, Amerikos, Lenkijos ir, žinoma, Lietuvos. Šio amžiaus (5–7 metų) vaikams labai svarbu ir įdomu užduoti klausimus, surinkti daug žinių ir susieti patirtus įvykius su bendromis klasės diskusijomis, temomis, projektais. Šitie vaikai per metus daug išmoksta ir mums labai smagu dirbti kartu. Tėveliai kas dieną dėkoja už mano darbą su jų vaikais ir nuoširdžiai prašo, kad likčiau Lietuvoje.

Su bendraamžiais sutariu irgi gerai. Mano draugams, manau, labai įdomu pažinti tokią merginą kaip aš, kuri tokia ,,lietuviška” – aš jiems pripasakoju apie mūsų stovyklas, šokių grupes, mokyklas ir apskritai apie tebedegančią lietuvišką liepsną Amerikoje. Man daug kas Lietuvoje sako, kad aš ,,lietuviškesnė už juos”, ir aš tai pati jaučiu. Mes Amerikoje stengiamės išlaikyti lietuvybę, kalbėti lietuviškai namuose ir tarpusavyje, dalyvaujame lietuviškoje veikloje, viską darome tam, kad jaustumėmės arčiau Lietuvos ir lietuvybės. O čia – atvirkščiai. Žinoma, ne visi, bet daug kas nori išvažiuoti iš Lietuvos, nori gyventi Amerikoje ar kitose šalyse. Vaikai dažniausiai skaito ne originalias lietuviškas pasakėles, bet amerikietiškas knygas, išverstas į lietuvių kalbą. Smagu matyti, kad mano buvimas tarp draugų ir bendradarbių pamažu keičia jų pasaulėžiūrą arba apskritai jų žvilgsnį į savo kraštą.

– Jūsų mama – mokytoja. Ar sutapimas, kad ir Jūs pasirinkote pedagogo darbą?

– Taip, mano mama – puikiausia mokytoja. Ji labai kūrybingai, kantriai ir nuoširdžiai dirba su savo mokiniais. Aš tiek metų stebiu ją – kaip ji iš visos širdies sėkmingai vadovauja Los Angeles lietuviškai mokyklai bei dirba savo kasdieniniame darbe su vaikais. Jos pavyzdys man įrodo, kad mokytojo darbas yra be galo svarbus. Aš jau nuo mažens supratau, kad gal ir aš norėčiau tapti mokytoja. Net per gimnazijos baigimo šventę Notre Dame Academy Los Angeles mieste buvau mokyklos direktorės apdovanota ,,Service in Education” premija.

– Ką veikiate laisvu laiku? Ar nepasiilgstate ,,amerikietiško" gyvenimo?

– Laisvu laiku vaikštinėju su draugėmis senamiestyje, sportuoju, keliauju į kitas Nukelta į 11 psl. Atkelta iš 5 psl. šalis, aplankau gimines ir pažįstamus, bet, teisybę pasakius, didžiąją savo laiko dalį paskiriu planavimui, pasiruošimui pamokėlėms. Aš labai myliu savo darbą ir savo mokinukus, tad stengiuosi kuo įdomesnių darbelių sukurti, kad jie tikrai išmoktų ir suprastų viską, ką mokomės. Ne visi mano klasėje kalba angliškai, tad tenka pritaikyti pamokėles pagal vaikų lygį, bet kartu žiūrėti, kad liktų klasės vienybės jausmas. O šeštadieniais dirbu mažų vaikučių futbolo trenere. Tie jūsų, kurie skaito šį straipsnį ir pažįsta mane, žino, kad aš nesu futbolininkė. Augdama šokau baletą ir tautinius šokius, bet pasitaikė proga prisiimti tokią atsakomybę ir, teisybę pasakius, man labai smagu!

Aišku, kad labai pasiilgstu savo šeimos ir visų draugų. Po 3 metų Lietuvoje, be abejo, norėčiau išgerti ,,Starbucks” kavutės arba suvalgyti tikrą hambugerį, bet čia – smulkmenos. Lietuvoje stengiausi iš karto susirasti kuo daugiau pažįstamų ir nuolat būti užsiėmusi darbeliais ir projektais, kad neliktų laiko svajoti apie ,,namus”, ir jo neliko. Kaip jau supratote, turiu nemažai užsiėmimų ir, be to, Lietuvoje nuolat kas nors vyksta! Vilniaus senamiestyje ištisai vyksta koncertai, mugės, parodos, šokių, dainų dienos ir kiti įvykiai.

– Kokie ateities planai? Gal jie susiję su Lietuva?

– Visko gali būti! Nors vieną dieną ir išvažiuočiau iš Lietuvos, tai dar nereikštų, kad negrįšiu čia. Bebūdama čia taip ilgai, pamačiau kitą Lietuvos pusę. Supratau, kad čia – ypač Vilniaus senamiestis – nėra ta žemė, kurią mūsų seneliai paliko. Būdama čia aš dažnai ilgiuosi tos svajonių Lietuvos. Bet ji yra – ta romantinė Lietuvos versija tebegyvuoja, galbūt ne Vilniaus ,,Akropolyje”, bet mano širdyje, pas gimines Alytuje, pas močiutes bažnyčioje. Ir nors gyvenimas gal mane ves į kitą pusę, aš visuomet grįšiu į Lietuvą. Juk lietuviai puikiausiai žino, kad viską galima apibūdinti daina, tad pacituosiu muzikinės grupės ,,Bavarija” vieną dainą, kuri puikiausiai išreiškia mano mintis: ,,Čia Lietuva, čia lietūs lyja, čia kiekvienam širdis atgyja, gal ji maža, bet ji – tėvynė, man ji pirma ir paskutinė.”

Aš sveikinu visus senelius ir tėvelius Amerikoje, kurie tiek pastangų įdėjo perduodami lietuvybę savo vaikams ir anūkams. Jūs tikrai prisiėmėte didžiausią atsakomybę ir mums, vaikams, įrodėte, kad yra įmanona, nors galbūt kartais ir sunkiai, išlaikyti kalbą, papročius ir lietuvišką dainą gyvenant toli toli nuo Lietuvos. Noriu palinkėti, kad dabartinis jaunimas Amerikoje – tas, kuris lanko lietuviškas mokyklas ir stovyklas, kad jūs visi stengtumėtės išlaikyti lietuvybę. Aš didžiuojuosi būdama čia ir pasakodama visiems apie mūsų tokią stiprią lietuvybę Amerikoje. Kad vaikai, kurie net nematė savo akimis Lietuvos, vis dėlto myli ir gerbia senelių žemę. Mes visi turime tokią gražią dovaną, kurios mūsų nelietuviai draugai galbūt niekada nesupras, bet svarbiausia yra patiems suprasti, kokie mes esame ypatingi šiame pasaulyje.
 
Kalbino
Loreta Timukienė

newsome