Lietuviški Rusijos valstybės dienos minėjimo atgarsiai

GINTARAS VISOCKAS

Lietuvoje įsitvirtina pati tikriausia vasara. Nors vasara – atostogų metas, tačiau politinio pobūdžio įvykių mūsų šalyje tiek gausu, jog, regis, apie atostogas niekas net nesusimąsto. Nėra kada atostogauti. Rudenį – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Tad apie Seimo nario mandatą svajojantys vyrai ir moterys verčiasi per galvas, bet kokia kaina trokšdami patraukti būsimų rinkėjų dėmesį. Vieni rengia spaudos konferencijas, kiti – protesto mitingus, treti bando patekti į banalias pramogines TV laidas.

Ir vis dėlto akivaizdu, kad toli gražu ne visi renginiai, spaudos konferencijos bei teismo posėdžiai sulaukia vienodo visuomenės dėmesio. Kai kada lietuviai pražiopso svarbius įvykius. Dėl išsiblaškymo, nesupratimo ar laiko stokos. Bet kai kuriuos dalykus mums derėtų žinoti – savo pačių labui. Štai kad ir Rusijos valstybės dienos minėjimas Vilniaus Vingio parke. Rusijos dienos į Vilniaus parką iškilmingai minėti praėjusį savaitgalį pakvietė pats ponas Vladimir Čchikvadzė – nepaprastasis ir įgaliotasis Rusijos ambasadorius Lietuvoje. Kai kurie žymūs Rusijos politikos komentatoriai šią šventę RTVi televizijos diskusinėse ,,Osoboje mnenije” laidose vadino Kremliaus dirbtinai sukalta, dėmesio neverta diena. Esą tai Vladimir Putin politikos sugalvojimas.

Kokia tikroji Rusijos dienos vertė, tegul sprendžia rusai. Tai – jų šventė. Jiems ją priimti arba ją atmesti. O mums turėtų rūpėti visai kiti dalykai: kiek susirinko žmonių, kokios jų nuotaikos, ar nepasitaikė antilietuviškų išpuolių... O tai patirti buvo įmanoma tik pačiam nuvykus į Vingio parką. Beje, negaila sugaišto laiko. Vertėjo pamatyti savo akimis.

Įspūdis – dvejopas. Susirinkta ne itin gausiai. Tačiau pasakyti, jog būta mažai žmonių, negalima. Vingio parko tribūna buvo pilnutėlė, aplink sceną, kurioje koncertavo Rusijos ir Baltarusijos atlikėjai, taip pat knibždėjo žmonių. O žalioji veja priešais tribūną nebuvo aklinai užpildyta. Tačiau į akis krito, jog dauguma Lietuvos rusakalbių į Vingio parką plūdo su vaikais. Nes čia mažyliams ir paaugliams buvo ką veikti – sukosi patys įvairiausi atrakcionai. Galima spėti, jog tie vaikai būtinai norės į šią šventę atvykti ir kitais metais. Juk jiems nebuvo nei liūdna, nei nuobodu.

Jei Rusijos dienos minėjimo šventę reikėtų apibūdinti kuo trumpiau, pirmiausiai derėtų pripažinti, jog tiek ambasadorius, tiek kiti organizatoriai parodomai vengė politikos ir visų kitų aštrių kampų. Čchikvadzė nuolat pabrėždavo tokius žodžius kaip ,,taika”, ,,sutarimas”, ,,abipusė pagarba” ir ,,pasitikėjimas”. Nors kaip tik tomis dienomis Pietų Kaukaze viešėjo JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. Ji pabrėžė negalinti užtikrinti, jog Rusija ir vėl neruošia slaptų planų pulti Gruzijos. Apie konstruktyvų bendradarbiavimą kalbėjo ir Vilniaus meras Artūras Zuokas, netiesiogiai leisdamas suprasti, jog Lietuvoje nėra skriaudžiamų tautinių bendrijų. Tačiau jo žodžiuose, skirtingai nei Rusijos ambasadoriaus kalboje, buvo galima pajusti pataikavimo, net nusižeminimo gaidelių.

Tiems, kurie tąsyk svečiavosi Vingio parke, ir taip buvo akivaizdu, jog Lietuvos rusakalbiai nesijaučia Lietuvoje esantys tautine mažuma. Juolab – skriaudžiama tautine mažuma. Lietuvos rusakalbiai rodė visišką pasitikėjimą savo jėgomis – jie elgėsi taip, kaip elgiasi jokių kliūčių ir užkardų nematanti jėga. Panašų įspūdį yra palikusi ir Lietuvos lenkų eisena Vilniaus Gedimino prospektu, kai lenkai neseniai protestavo neva dėl diskriminacinių pertvarkų švietimo sistemoje. Toji eisena bylote bylojo, jog Lietuvos lenkai turi rimtą užnugarį – didžiąją Lenkiją. Lenkai žygiavo gausiai, disciplinuoti, išdidžiai iškėlę lenkiškas vėliavas ir herbus su lenkiškais ereliais. Niekas jiems nedrįso pastoti kelio.

O štai kelios lietuviškos eisenos, organizuotos mūsų tautininkų Vasario 16osios ir Kovo 11osios progomis, paliko slogų įspūdį. Žvelgiant iš šalies buvo galima net susidaryti nuomonę, kad lietuviškos eisenos dalyviai atstovauja ne tiek titulinei tautai, kiek tautinei mažumai. Į gatvę su priešiškais šūkiais ir plakatais nuolat išbėgdavo oponentai, bandydami sustabdyti neva ,,nacionalistinę eiseną”. Ir sutrukdydavo. Laimė, tik trumpam, tik kelioms minutėms. Bet vis tik sutrukdydavo. O štai lenkų žygiavimui Vilniaus gatvėmis niekas netrukdė. Net nebandė trukdyti. Greičiausiai net tokia mintis niekam nekilo.

Prisipažinsiu, atvykęs į Vingio parką tikėjausi sutikti lietuvių tautininkų. Vyliausi sutikti net mūsų tremtinių, partizanų, politinių kalinių. Tikėjausi, jog jiems bus smalsu sužinoti, kokios nuotaikos vyrauja tarp Lietuvos rusakalbių, bus smalsu pasižiūrėti, kaip – išradingai ar nuobodžiai – surengta rusiška šventė. Toks smalsumas reikalingas ne tam, kad šaipytumėmės ar pavydėtume. Tokios žinios reikalingos siekiant kuo išmintingiau organizuojant savus renginius. Na, kad ir populiarumą prarandančias partizanų, politinių kalinių ir tremtinių dienas Ariogaloje ar Ukmergėje. Juk visuomet geriau mokytis iš svetimų nei savų klaidų, galų gale svarbu ieškoti draugų rusų.

Deja, Vingio parke nemačiau nei vienų, nei kitų. Tarsi vienos iš įtakingiausių tautinių bendrijų nuotaikos mums būtų nė motais. Tarsi čia viskas būtų aišku ir paprasta.