Lietuviški Rusijos valstybės dienos minėjimo atgarsiai
GINTARAS VISOCKAS
Lietuvoje įsitvirtina pati tikriausia vasara. Nors vasara –
atostogų metas, tačiau politinio pobūdžio įvykių mūsų šalyje
tiek gausu, jog, regis, apie atostogas niekas net nesusimąsto. Nėra
kada atostogauti. Rudenį – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Tad
apie Seimo nario mandatą svajojantys vyrai ir moterys verčiasi per
galvas, bet kokia kaina trokšdami patraukti būsimų rinkėjų
dėmesį. Vieni rengia spaudos konferencijas, kiti – protesto
mitingus, treti bando patekti į banalias pramogines TV laidas.
Ir vis dėlto akivaizdu, kad toli gražu ne visi renginiai, spaudos
konferencijos bei teismo posėdžiai sulaukia vienodo visuomenės dėmesio.
Kai kada lietuviai pražiopso svarbius įvykius. Dėl
išsiblaškymo, nesupratimo ar laiko stokos. Bet kai
kuriuos dalykus mums derėtų žinoti – savo pačių labui.
Štai kad ir Rusijos valstybės dienos minėjimas Vilniaus Vingio
parke. Rusijos dienos į Vilniaus parką iškilmingai minėti
praėjusį savaitgalį pakvietė pats ponas Vladimir Čchikvadzė –
nepaprastasis ir įgaliotasis Rusijos ambasadorius Lietuvoje. Kai kurie
žymūs Rusijos politikos komentatoriai šią šventę RTVi
televizijos diskusinėse ,,Osoboje mnenije” laidose vadino
Kremliaus dirbtinai sukalta, dėmesio neverta diena. Esą tai Vladimir
Putin politikos sugalvojimas.
Kokia tikroji Rusijos dienos vertė, tegul sprendžia rusai. Tai –
jų šventė. Jiems ją priimti arba ją atmesti. O mums turėtų
rūpėti visai kiti dalykai: kiek susirinko žmonių, kokios jų nuotaikos,
ar nepasitaikė antilietuviškų išpuolių... O tai patirti
buvo įmanoma tik pačiam nuvykus į Vingio parką. Beje, negaila
sugaišto laiko. Vertėjo pamatyti savo akimis.
Įspūdis – dvejopas. Susirinkta ne itin gausiai. Tačiau pasakyti,
jog būta mažai žmonių, negalima. Vingio parko tribūna buvo pilnutėlė,
aplink sceną, kurioje koncertavo Rusijos ir Baltarusijos atlikėjai,
taip pat knibždėjo žmonių. O žalioji veja priešais tribūną
nebuvo aklinai užpildyta. Tačiau į akis krito, jog dauguma Lietuvos
rusakalbių į Vingio parką plūdo su vaikais. Nes čia mažyliams ir
paaugliams buvo ką veikti – sukosi patys įvairiausi atrakcionai.
Galima spėti, jog tie vaikai būtinai norės į šią šventę
atvykti ir kitais metais. Juk jiems nebuvo nei liūdna, nei nuobodu.
Jei Rusijos dienos minėjimo šventę reikėtų apibūdinti kuo
trumpiau, pirmiausiai derėtų pripažinti, jog tiek ambasadorius, tiek
kiti organizatoriai parodomai vengė politikos ir visų kitų
aštrių kampų. Čchikvadzė nuolat pabrėždavo tokius žodžius kaip
,,taika”, ,,sutarimas”, ,,abipusė pagarba” ir
,,pasitikėjimas”. Nors kaip tik tomis dienomis Pietų Kaukaze
viešėjo JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. Ji pabrėžė
negalinti užtikrinti, jog Rusija ir vėl neruošia slaptų planų
pulti Gruzijos. Apie konstruktyvų bendradarbiavimą kalbėjo ir Vilniaus
meras Artūras Zuokas, netiesiogiai leisdamas suprasti, jog Lietuvoje
nėra skriaudžiamų tautinių bendrijų. Tačiau jo žodžiuose, skirtingai
nei Rusijos ambasadoriaus kalboje, buvo galima pajusti pataikavimo, net
nusižeminimo gaidelių.
Tiems, kurie tąsyk svečiavosi Vingio parke, ir taip buvo akivaizdu, jog
Lietuvos rusakalbiai nesijaučia Lietuvoje esantys tautine mažuma.
Juolab – skriaudžiama tautine mažuma. Lietuvos rusakalbiai rodė
visišką pasitikėjimą savo jėgomis – jie elgėsi taip, kaip
elgiasi jokių kliūčių ir užkardų nematanti jėga. Panašų įspūdį
yra palikusi ir Lietuvos lenkų eisena Vilniaus Gedimino prospektu, kai
lenkai neseniai protestavo neva dėl diskriminacinių pertvarkų
švietimo sistemoje. Toji eisena bylote bylojo, jog Lietuvos
lenkai turi rimtą užnugarį – didžiąją Lenkiją. Lenkai žygiavo
gausiai, disciplinuoti, išdidžiai iškėlę lenkiškas
vėliavas ir herbus su lenkiškais ereliais. Niekas jiems nedrįso
pastoti kelio.
O štai kelios lietuviškos eisenos, organizuotos mūsų
tautininkų Vasario 16osios ir Kovo 11osios progomis, paliko slogų
įspūdį. Žvelgiant iš šalies buvo galima net susidaryti
nuomonę, kad lietuviškos eisenos dalyviai atstovauja ne tiek
titulinei tautai, kiek tautinei mažumai. Į gatvę su
priešiškais šūkiais ir plakatais nuolat
išbėgdavo oponentai, bandydami sustabdyti neva ,,nacionalistinę
eiseną”. Ir sutrukdydavo. Laimė, tik trumpam, tik kelioms
minutėms. Bet vis tik sutrukdydavo. O štai lenkų žygiavimui
Vilniaus gatvėmis niekas netrukdė. Net nebandė trukdyti. Greičiausiai
net tokia mintis niekam nekilo.
Prisipažinsiu, atvykęs į Vingio parką tikėjausi sutikti lietuvių
tautininkų. Vyliausi sutikti net mūsų tremtinių, partizanų, politinių
kalinių. Tikėjausi, jog jiems bus smalsu sužinoti, kokios nuotaikos
vyrauja tarp Lietuvos rusakalbių, bus smalsu pasižiūrėti, kaip –
išradingai ar nuobodžiai – surengta rusiška
šventė. Toks smalsumas reikalingas ne tam, kad
šaipytumėmės ar pavydėtume. Tokios žinios reikalingos siekiant
kuo išmintingiau organizuojant savus renginius. Na, kad ir
populiarumą prarandančias partizanų, politinių kalinių ir tremtinių
dienas Ariogaloje ar Ukmergėje. Juk visuomet geriau mokytis iš
svetimų nei savų klaidų, galų gale svarbu ieškoti draugų rusų.
Deja, Vingio parke nemačiau nei vienų, nei kitų. Tarsi vienos iš
įtakingiausių tautinių bendrijų nuotaikos mums būtų nė motais. Tarsi
čia viskas būtų aišku ir paprasta.