Finansų ir ekonomikos žinovas Edvardas Bubnys (1978 m. daktaro laipsnį apsigynęs University of Illinois, su podoktoriniu darbu 1986 m.) dalijasi savo mintimis apie dabartinės JAV ekonomikos būklę.
Kaip išvengti JAV ekonominės depresijos:
investuotojų burbulas, panika ir doras turto valdymas
DR. EDVARDAS BUBNYS
Pagal žymiausio XX amžiaus ekonomisto dr. John Maynard Keynes teoriją,
nacionalines pajamas (angl. national income arba NI) sudaro vartotojo
perkamoji galia (angl. consumption arba C), verslo sektoriaus
investicijos (angl. investments arba I) ir vyriausybės išlaidos
(angl. government spending arba G). Matematiškai tai yra
NI=C+I+G. Tarp jų JAV vartotojų perkamoji galia (C) šiais
laikais siekia apie 68 proc. Kai šis procentas stipriai
sumažėja, galima recesija ar net valstybės ekonominė depresija. Jei
verslo organizacijoms nesiseka padidinti investicijų kapitalui (I),
tuomet vyriausybė turi padidinti savo išlaidas (G). Tokia
„liberalų” finansų politika nuo Didžiosios depresijos 1930
dešimtmečio yra ir buvusio JAV prezidento G. W. Bush, ir
dabartinio prezidento B. Obama skatinimo programos pagrindas.
Angliškai ji pavadinta fiscal policy.
Nobelio premijos laimėtojas, „konservatorių” ekonomistas
dr. Milton Friedman pabrėžė dr. Irving Fisher 1911 m. sukurtą pinigų
pasiūlos (angl. money supply) ryšių formulę. Pinigų pasiūlą (M)
padauginus iš pinigų apyvartos greičio (angl. velocity arba V),
gauname vidutinę kainą (angl. price arba P), padaugintą iš
produkcijos kiekio (angl. quantity arba Q). Matematiškai tai yra
M*V = P*Q. Federalinių rezervų sistema (FED – kitaip sakant, JAV
Centrinis bankas) nori pakelti savo šalies ekonomikos lygį ir
išvengti recesijos ar depresijos. Tokia yra pinigų sistema,
paaiškinanti FED strategiją investuoti lėšas į bankus ir
brokerines įmones. Jie kelia pinigų pasiūlą (M). Tokia strategija
angliškai yra vadinama monetary policy. Kai kurie kritikai
teigia, jog ši strategija veikia tik tada, jei vartotojai noriai
leidžia pinigus, t.y. jei pinigų apyvartos greitis (V) yra normalus.
Jei vartotojai bijodami neleis pinigų, tuomet FED pagalba neužkirs
kelio recesijai. Taigi, akivaizdu, kad pagal šias teorijas nuo
vartotojo baimės priklauso perkamoji galia (C) ir pinigų apyvartos
greitis (V).
\Pakalbėkime apie išvestinius vertybinius popierius (angl.
derivative securities). Ateities kontraktai (angl. futures contracts)
įgyja vertę iš tradicinių vertybinių popierių kontraktų –
akcijų kapitalo, obligacijų (angl. stocks, bonds). Galima teigti, jog
jie yra pagrindinės tradicinių vertybinių popierių kontraktų rizikos
sumažinimo priemonės – jie padeda mažinti riziką.
Išvestiniai ateities prekių vertybinių popierių kontraktai
(angl. commodity futures contracts) naudojami Čikagos biržoje jau nuo
1850 metų. Jų dėka JAV ūkininkai galėdavo parduoti savo produkciją už
padorią (t. y. ne per žemą) kainą derliaus metu. Ateities finansiniai
vertybinių popierių kontraktai (angl. financial futures contracts)
pradėti pardavinėti biržose nuo 1970 dešimtmečio. Nustatyto
laiko pirkimo ir pardavimo opcionai (angl. call options ir put options)
yra skirtingi išvestiniai vertybinių popierių kontraktai,
padedantys valdyti tradicinę akcijų bei obligacijų riziką.
Aš mokiau savo finansų studentus, kad šie visi
išvestiniai kontraktai yra nesunkiai suprantami naudojant
paprastus aritmetikos pavyzdžius. Tačiau po 2001 m. New York Wall
Street „brokeriai” ir „bankai” sukūrė labai
sudėtingų pinigų srautų (ang. complicated cash flow) išvestinius
vertybinius popierius. Ekonomistas ir investuotojų patarėjas dr. Martin
Weiss savo firmoje Florida valstijoje jau keletą metų perspėjinėjo apie
išvestinių vertybinių popierių sandorių pavojų bankų balansų
ataskaitose. Milijardierius Warren Buffet išvestinius vertybinių
popierių sandorius jau seniai pavadino „finansinės rinkos
naikinimo įrankiais” (angl. weapons of financial mass
destruction). Neseniai žymus CNBC kabelinės televizijos žurnalistas
David Faber dokumentiniame filme ,,Kortų namas” (angl. ,,House of
Cards”) parodė, kaip nekilnojamo turto paskolos tapo sudėtingais
išvestinių vertybinių popierių sandoriais su suktomis
apyvartinėmis lėšomis. Šitos investicijos, vadinamos
„garantinėmis skolos obligacijomis” (angl. collateralized
debt obligations arba CDOs), buvo pardavinėjamos New York Wall Street
brokerių bankams, kompanijoms, netgi vyriausybinėms įstaigoms visame
pasaulyje. Bet jie nekreipė dėmesio į šį svarbų faktą.
Paimkime amerikietiškojo futbolo pavyzdį. Sirgaliai žino, kad
žaidimo pagrindas nėra talentingas ir gražus žaidėjas ar nuostabus
treneris, tačiau bendra ir dažnai dar neišgarsėjusios komandos
jėga, kuri sėkmingai užkerta ar puola varžovą. Paklauskite dabartinių
numylėtinių – mūsų Naujosios Anglijos futbolo komandos „New
England Patriots” Tom Brady ir Bill Belichik ar ankstesnių, jau
„danguje gyvenančių” žvaigždžių – lietuvių kilmės
Johnny Unitas ar žymaus trenerio Vince Lombardi. Analogiškai su
„garantinėmis skolos obligacijomis” – CDO pelningumas
nepriklauso nuo daktarato laipsnį turinčių žmonių su puikiu matematiniu
išsilavinimu ar Wall Street piniguočių, prestižinių bankų ar
politinės valstybinių institucijų jėgos. Pagrindas yra nenutrūkstantys
skolos mokėjimai, grynųjų lėšų įplaukos (angl. continual cash
inflows) iš skolininkų. Pavyzdžiui, žemas pajamas turinčių
savininkų nekilnojamo turto skolos neapmokėjimas (angl. subprime
mortgage defaults) net mano mažam Cumberland, RI miestelyje gali
padidinti akcijų paketo investicijų riziką tolimuose kraštuose,
pvz., Čilėje, Norvegijoje, Pietų Afrikoje ar Taivane. Wall Street
tokius CDOs pardavinėjo kaip saugius „AAA” vertybinius
popierius. Vieni buvo iš tikrųjų saugūs, o kiti ne. Tačiau
investuotojams tuo metu tai nebuvo svarbu. „Burbulo
manijos” metu jie be saiko pirko ir pirko! Kuomet skolininkai
pradėjo nebeapmokėti savo skolų, CDOs prarado vertę ir tapo
„nuodingomis” (angl. „toxic”) viso pasaulio
investuotojų akcijų paketuose ir bankų balansų ataskaitose.
Dr. Alan Greenspan, žymus ekonomistas ir buvęs FED pirmininkas,
pripažino Faber, kad mūsų žmogiškoji prigimtis verčia mus
kartoti istorinius finansinių „burbulų” ir
„panikos” ciklus. Ten, kur yra pinigai, godumas visada
pirmauja, o po to ateina baimė. Vienam godumobaimės ciklui pasibaigus,
prasideda kitas, ir taip vėl kartojasi. Mąstantys žmonės skundžiasi,
kad modernistai pabrėžia trumpos finansinės veiklos svarbumą. Jų
manymu, tai yra rizikinga. Svarbiau yra mąstyti, kas bus po penkerių ar
dešimties metų, o ne tik kas bus šį mėnesį. Jei jie
remtųsi ilgalaike perspektyva, gal suprastų, kad turtas, nors ir
stambus, šiame pasaulyje yra laikinas. Nuo senų laikų visos
svarbios pasaulio religijos įspėjo žmones apie su turtais susijusius
godumo ir baimės pavojus. Mūsų vakariečių dviejų tūkstančių metų senumo
krikščionių tikėjimas moko apie dorą laikino turto valdymą
(angl. stewardship). Tai iliustruotų ir žymaus rašytojo W.
Shakespeare žodžiai: „sušvelninkime savo prigimtį”
(angl. ,,gentle our natures”). Tuomet godumas nebūtų ypatingai
ryškus gerovės metu, o baimė nebūtų perdėta skurdo metu. Galbūt
tada visi priimtų geresnius finansinius sprendimus? O gal cinikai mano,
kad greičiausiai toks „sentimentalumas” yra nerealus ir
romantiškas?
Noriu truputį pasigirti: esu vienas iš nedaugelio žmonių, kurių
pensijos praeitais metais nenukentėjo. 2008 metais užsidirbau apie 2
proc. pelno. Man jau keletas metų nepatiko ta „pirkimo burbulo
manija”, savo pakete neturėjau jokių akcijų ir
„nuodingų” CDO vertybinių popierių. Ar jūsų investicijos
pernai nukentėjo?
Pagal dr. Bubnio straipsnelį,
išspausdintą laikraštyje ,,The Valley Breeze”
(Cumberland, RI) š. m. balandžio 9 d., padėjo paruošti
Dalia Bubnienė.