cleve

Festivalyje apsilankė (iš k.) Lietuvių Fondo atstovė Dalia Puškorienė, dr. V. Stankus, LR gen. garbės konsulė Ingrida Bublienė.  V. Stankaus nuotr.

Cleveland, OH
Ir vėl stebino Cleveland tarptautinis filmų festivalis

DR. VIKTORAS STANKUS

Šį pavasarį ir vėl nustebino devynias dienas pačiame miesto centre, dvylikos kino teatrų ,,Tower City Cinemas” ansamblyje, vykęs 36-asis Cleveland tarptautinis filmų festivalis (CIFF), kurio metu buvo parodyta per 320 filmų iš 60 pasaulio kraštų. Festivalyje dalyvavo iki šiol didžiausias (85,000) žiūrovų skaičius (viršijo praeitų metų 78,000 skaičių); tai vienintelis festivalis, per trejus metus (2012–2014) apdovanotas The Academy of Motion Picture Arts and Sciences pinigine premija, ugdant filmo kūrėjus per Akademijos įsteigtą programą ,,Focus on Filmakers”. Šio festivalio metu buvo parodytas ne vienas ir lietuviams svarbus filmas, bet svarbiausia – šiais metais renginio žiūrovai pamatė lietuvių režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmą ,,Kai apkabinsiu tave” (,,Back to Your Arms”). Į abu šio filmo seansus bilietai buvo išparduoti, tad jį pamatė apie 600 žiūrovų.

Bilietai išparduoti!

Lietuvių filmo reklama rūpinosi Lietuvos Respublikos generalinė garbės konsulė Cleveland Ingrida Bublienė, tarp amerikiečių – dr. Viktoras Stankus ir Lietuvių namų direktorė Rūta Degutienė. Filmo ir paties festivalio rėmėjais buvo Cleveland LR garbės konsulatas, advokatų įmonė ,,Algis Sirvaitis and Associates” ir Cleveland kredito kooperatyvas ,,Taupa”.

Prieš kiekvieną filmo ,,Back to Your Arms” seanso rodymą žiūrovus pasveikino Bublienė, o dr. Stankus trumpai apibūdino filmą, kuris buvo filmuojamas net keliose šalyse – Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje.

Kaip ir praeitais metais, Cleveland tarptautinių filmų festivalis beldėsi į žiūrovų socialinę, politinę sąžinę, skatino juos nelikti abejingais filmuose rodomiems visuomeniniams reiškiniams ir dalyvauti forumuose, diskusijose, vykusiuose po filmų peržiūros. Nemažai šiais metais festivalyje parodytų filmų gali sudominti ir lietuvius žiūrovus.

Drąsūs gelbėtojai

Filmas ,,The Rescuers” (režisierius Michael King) yra dokumentinis filmas, jame pasakojama apie genocidą, prieš kurį Antrojo pasaulinio karo metu įvairiuose Europos kraštuose, tarp jų – ir Lietuvoje, kovojo diplomatai, nevisada jų valstybėms pritariant. Filmo siužetą pasiūlė jauna afrikietė, taikos aktyvistė Stephanie Nyombayire, kuri, pati išgyvenusi savo tautos genocidą (ji – iš Ruandos), siekė suprasti, kodėl jos tauta ir kitos tautos patyrė genocidą ir kaip tam užkirsti kelią ateityje.

Filmo kūrėjai kartu su garsiu holokausto istoriku seru Martin Gilbert keliavo po Europos kraštus, kalbindami genocidą išgyvenusius žmones, klausdami jų, kas ir kaip juos išgelbėjo. Prieita prie išvados, jog čia labai daug nulėmė diplomatų pagalba, aišku, ne paskutinėje vietoje buvo ir vietinių žmonių parama. Tokie diplomatai kaip Amerikos vicekonsulas Hiram Bingham, dirbęs politiškai neutralioje Ispanijoje, ir Turkijos diplomatai padirbdavo dokumentus ir vizas žydams, atbėgusiems į Ispaniją iš okupuotos ir viši (,,vichy”) režimo valdomos Prancūzijos, kur jau 80,000 žydų buvo ištremta į mirties lagerius Vokietijo je.

Bet Vengrijoje, kuri, būdama nacistinės Vokietijos sąjungininke, buvo paskelbusi karą Amerikai ir Sovietų Sąjungai, diplomatams buvo itin sunku veikti. Iš 800,000 Vengrijos žydų po Antrojo pasaulinio karo gyvi liko tik 140,000. 1939–1944 m. 40,000 žydų mirė vengrų priverstinio darbo lageriuose, 1945 m. 440,000 žydų buvo deportuota į Auschwitz. Likę buvo išvežti kitur arba nužudyti pačioje Vengrijoje. Nepaisant sunkumų, tuometinio popiežiaus nuncijus slapta suorganizavo įvairių valstybių diplomatus gelbėti persekiojamus žydus. Viešai ir drąsiai veikė garsus švedų diplomatas Raoul Wallenberg, išgelbėjęs tūkstančius žydų, išdavęs jiems vizas. Sovietams okupavus Vengriją, jis dingo be žinios.

Danijoje dirbęs vokiečių diplomatas George Dukwitz priekaištavo Berlynui dėl žydų persekiojimo. Kai jis sužinojo, kad vokiečių SS varys Danijos žydus į lagerius, jis susitarė su Švedijos valdžia, kad ši priimtų žydus. Danai laivais ir valtimis perkėlė juos į Švediją – į laisvę. Britų diplomatas Berlyne Frank Foley išrašydavo žydams dokumentus ir drąsiai įžengdavo į koncentracijos lagerius reikalauti laisvės tiems, kuriems buvo sutvarkęs išvykimo vizas. Lenkijoje, kurioje naciai išžudė 3 milijonus žydų, irgi darbavosi užsieniečiai diplomatai, išduodami žydams keliauti leidžiančius pasus.

Po Lenkijos užpuolimo 1939 m. daug žydų atbėgo į Lietuvą. Deja, ten dirbę Amerikos ir Didžiosios Britanijos konsulatai nesugebėjo išduoti jiems vizų. Tai darė drąsus Japonijos diplomatas Chiune Sugihara, Kaune žydams išdavęs iki 10,000 vizų į Japoniją. O Nyderlandų diplomatas Jan Zwartendijk, nors jo kraštas jau buvo nacių okupuotas, išdavė 1,500 vizų, leidusių žydams emigruoti į Karibuose Nyderlandams priklausančią salą Curacao. Seras Gilbert pamini ir Paneriuose žuvusius tūkstančius žydų, pabrėždamas, jog, be žydų, ten žuvo ir lietuvių, nepritarusių nacių veiksmams. Mes, lietuviai, prisimename 700 Izraelio pagerbtų lietuvių žydų gelbėtojų, tyrinėtojai mano, jog tokių gali būti iki 2,000.

Filmas ragina kuo atidžiau stebėti pasaulio įvykius ir atpažinti šiandien vykdomą genocidą, kovoti, kad būtų išvengta tokio genocido, koks vyko Antrojo pasaulinio karo metu, vėliau tai pasikartojo Kambodžoje, Ruandoje, Bosnijoje ir kitur.

Apie užmirštus žmones

Filmas ,,A People Uncounted” (prodiuseriai Marc Swenker, Tom Rasky, scenarijaus autorius Aaron Yeger) pasakoja apie romų, dar kitaip vadinamų čigonais, kilusių iš Indijos, persekiojimą, besitęsiantį šimtmečius. Filme vaizduojamos jų kančios vienuolikoje Europos valstybių, jų masinės žudynės holokausto metu. Holokausto muziejai ir Romų studijų centrai, taip pat holokaustą išgyvenę išlikę gyvi liudininkai pasakoja apie neįsivaizduojamas romų kančias. Vienas profesorius filme pasakoja šiurpią istoriją, kaip jis, tuomet dar vaikas, tapo išsigimėlio, nacių ,,medicinos bandymu” vado dr. Mengele auka.

Šiandien, kaip ir ankstesniais šimtmečiais, romai vaizduojami neigiamai, stereotipiškai kaip, pvz., operoje ,,Karmen” ar šių laikų Amerikos popdainininkės Cher dainoje. Romai iki šiol kenčia nuo rasizmo – jie yra užpuldinėjami, mušami. Tai vyko: 2004 metais Vokietijoje, 2004 metais Slovakijoje, net policijai prisidedant, 2009 metais Vengrijoje ar 2010 metais Prancūzijoje, kai valdžia ištrėmė romus iš šalies. Šiandien romų bendruomenė telkiasi ir bando teisiškai ginti savo teises, savo kultūrą, savo kalbą. Tai pavyzdys, kuriuo turėtų pasekti ir kitos negausios tautos.

Socialiniai šių dienų skauduliai

Du filmai – ,,True North” ir ,,Detropia” – nagrinėja socialines temas. ,,Detropia” parodo Detroit miesto (be priemiesčių) vargus. 1950–1960 metais mieste gyveno beveik 2 mln. gyventojų, šiandien jų teliko 695,000. Remiantis žurnalo ,,Rolling Stone” statistika, šiuo metu Detroit mieste yra apie 100,000 paliktų, negyvenamų namų, be šeimininkų mieste laksto iki 50,000 šunų gaujų.

Filmas ,,True North” paremtas statistika: vienas iš šešių Amerikos gyventojų jaučiasi alkanas, 30 proc. sako, jog neišgali nusipirkti tinkamo maisto, todėl perka pigų arba pusfabrikačius (,,processed food”), kuris neigiamai veikia sveikatą, pvz., sparčiai daugėja diabetu sergančių vaikų. Nuo 1980 metų sveiko maisto, vaisių ir daržovių kainos pakilo 40 proc., o perdirbto maisto produktų kainos nukrito 40 proc. Amerikos valdžia agrosusivienijimų milžiniškiems ūkiams (kurie sudaro tik 10 proc. visų ūkių Amerikoje) paskyrė 724 mlrd. dol. Dauguma pinigų skirti auginti tam tikros rūšies javus, iš kurių gaminami perdirbti javainiai ir t. t. Deja, valstybė neskyrė pinigų smulkiems šeimų ūkiams, kurie augina vaisius ir daržoves.

Valdžia nori sustabdyti ir maisto programų, kurios leidžia pamaitinti 17 mln. vaikų per dieną, vykdymą. Tokiuose didmiesčiuose kaip Detroit plyti maisto dykumos, kur iš viso nėra maisto parduotuvių. Filme ,,True North” kalbinamas aktorius, aktyvistas Jeff Bridges, komentuodamas tokią padėtį, sako: ,,Jei Amerikos vaikai auga ir bręsta be tinkamo maisto, tai ir mūsų miestai yra nesveiki, ilgainiui nesveika bus ir visa Amerika.”

Visi Amerikos didesnieji miestai patiria tas pačias socialines, ekonomines problemas (nedarbas, socialinis susiskirstymas ir t. t.). Amerikos viešoji televizija (Public TV) iškėlė dar vieną skaudulį – JAV valdžia prieš kurį laiką vadovavosi ,,raudonos linijos” (,,redlining”) politika, bent iš dalies atitverdama tam tikrus miesto rajonus (pvz., Detroit) raudonai dažytomis tvoromis (ką paskolų bendrovės ir bankai visoje Amerikoje pažymėjo savo žemėlapiuose) ir taip paženklindama tas vietas, kuriose gyvenantiems žmonėms nereikia išduoti namų paskolų, draudimo ir pan. Bet 2007 metais valdžia staiga pakeitė savo politiką ir, tarsi norėdama atitaisyti padarytą skriaudą, nelauktai atrišo rankas bankams be atodairos išduoti dideles paskolas namams įsigyti nepajėgiantiems jų išmokėti. Ilgainiui tokia politika privedė prie masiško tokių įsiskolinusių gyventojų namų atėmimo (,,foreclosures”), tai savo ruožtu privedė prie Amerikos miestų, įskaitant Detroit, gyvenamųjų rajonų nualinimo. Vėliau tokių beverčių paskolų pardavimas Amerikos ir pasaulio investitoriams atvedė prie dar didesnio ekonominio nuosmukio.

Didžiausias Amerikos vagis

Pasitelkęs Rick Porrello knygos ,,Superthief: Inside America’s Biggest Bankscore” siužetą, prodiuseris Tommy Reid sukūrė įdomų dokumentinį filmą ,,Superthief” apie Cleveland Collinwood rajone, esančiame šalia lietuvių rajono, gyvenusį italų kilmės Phil Christopher, pramintą ,,Superthief”. Jis įvykdė didžiausią Amerikos istorijoje (30 mln. dol.) banko apiplėšimą turtingame California valstijos mieste Laguna Niguel. Filme įdomiai pasakojama, kas privertė gabų vaiką tapti Amerikos didžiausiu vagimi.

Griaunant stereotipus

Filme ,,An Oversimplication of Her Beauty”, palankiai įvertintame ,,Sundance” filmų festivalyje, jaunas režisierius afroamerikietis Terence Nance sukūrė technologiškai naujovišką, o menine prasme – labai kūrybingą filmą apie tai, kaip jaunuolio meilė merginai sugriauna stereotipus apie juodosios rasės žmones. Nance filmui sukurta muzika – ezoteriška, lyriška, o ne stereotipinė ,,boom boom” ar rapo stiliaus muzika. Merginos odos spalva daug tamsesnė nei Nance, kuris filme vaidina jaunuolį, bet jos anglų kalbos poetiškumas ir tikslumas yra kone šekspyriškas. Tad žiūrėdamas filmą girdi ir matai žmogų, o ne tamsią jo odos spalvą. Matyt, režisierius ir norėjo tai parodyti – kad ne odos spalva apibūdina žmogų, bet jo protas, gili siela.

Apdovanojimai

Festivalio uždarymo iškilmėse buvo paskelbti laimėtojai. Žiūrovų balsų dauguma geriausiu filmu pripažintas ,,Under African Skies”; geriausiu dokumentiniu filmu – ,,Beauty Is Embarrassing”; filmas ,,Finding North” laimėjo ,,Greg Gund Memorial Standup Competition”; filmas ,,Bill W” (apie Anoniminių alkoholikų draugijos steigėją) laimėjo apdovanojimą ,,Local Heroes Award”; Centrinės ir Rytų Europos filmų grupėje (Central and Eastern European Film Competition) geriausiu pripažintas filmas iš Rumunijos ,,Best Intentions”. 

Apdovanojimas ,,Legacy Award” paskirtas George Gund III, vienam iš CIFF steigėjų ir patikėtinių, prieš 20 metų įsteigusių apdovanojimą, skirtą Centrinėje ir Rytų Europoje sukurtam filmui, ir jau 10 metų jį remiančiam finansiškai. Jis taip pat buvęs ,,Cleveland Cavaliers” komandos savininkas, spaudoje gražiai atsiliepdavęs apie Žydrūną Ilgauską ir jo ,,lietuvišką darbo etiką”. Tikimės, kad ir ateinančiais metais šiame filmų festivalyje bus rodomi lietuviški filmai.

cleve
CIFF uždarymas: prie mikrofono CIFF prezidentas Jules Belkin įteikia apdovanojimą ,,Legacy Award” buvusiam ,,Cleveland Cavaliers” savininkui Georege Gund III; kairėje stovi CIFF direktorius Patrick Shepherd, George Gund III, Jules Belkin, CIFF vykdomoji direktorė Marcie Goodman, University Hospitals, kuris yra CIFF pagrindinis rėmėjas, vyr. administratorius Steven D. Standley ir CIFF meno direktorius Bill Guentzler.