Žvilgsnis į V. Adamkaus prezidentavimą

JERONIMAS TAMKUTONIS

Prezidentui Valdui Adamkui baigiant antrąją kadenciją, savaime kyla klausimas, ką jis atliko per savo dešimt prezidentavimo metų? Juk tai pusė laiko nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

2009 metų vasario 14 d. „Draugo” kultūriniame priede Adamkus sako, kad jis gali ramia sąžine žiūrėti tautai į akis. Čia jis teisus, bet tik iš dalies. Skirtingai negu didžioji dauguma Lietuvos politikų, jis nepriklausė įvairiems šykštiems klanams. Jis taip pat sąžiningai ėjo prezidento ceremonines pareigas, priimdamas svetimų valstybių pasiuntinius, dalyvaudamas valstybių vadovų susitikimuose ir ten be vertėjų susikalbėdamas Vakarų pasaulio kalbomis. Adamkų stebėjusieji pripažįsta, kad jam, kaip liaudis sako, nereikia žodžių ieškoti kišenėje. Vis dėlto abiejose Atlanto pusėse girdėti nuomonių, kad Adamkus per dvi savo kadencijas nieko blogo ir nieko gero nėra padaręs Lietuvos žmonių ir valstybės labui. Tai – paviršutiniški teiginiai, be gilesnių įžvalgų.

Nėra malonu prisiminti ar rašyti apie nepavykusius bandymus, įvykius, žeminti kitą asmenį ar minėti jo nesėkmes. Tačiau gyvenime yra geriau karti teisybė, negu saldus melas, neužtarnautos pagyros ir garbinimas. Kaip Amerikos prezidentas Jack Kennedy pasakė po nepavykusios invazijos į Kubą: „Pergalė turi tūkstančius tėvų ir garbintojų, o pralaimėjimas – nė vieno.”

Norint įvertinti Adamkaus veiklą reikia mesti išsamesnį žvilgsnį į jo nuveiktus darbus prezidentūroje, taip pat grįžti ir pasižvalgyti į jo praeitį. Ne paslaptis, kad Amerikos lietuviai, kurie daug sielojasi dėl Lietuvos žmonių gyvenimo ir valstybės, iš Adamkaus tikėjosi daug daugiau. Tad kritiškas klausimas čia yra, kaip Adamkus išnaudojo savo prezidentavimo laiką Lietuvos žmonių gerovei ir valstybei kelti? Šio straipsnio tikslas yra pažvelgti į Adamkaus prezidentavimo laiką ir nešališkai įvertinti jo atliktus ir neatliktus darbus.

* * *
Kad geriau suprastume Adamkaus veiksmus prezidentūroje, turime pažvelgti į jo ankstesnį kelią ir gyvenimo vietas – Lietuvą, Vokietiją, JAV ir vėl Lietuvą. Voldemaras Adamkavičius (Adamkus) gimė 1926 metais Kaune, valdininkų šeimoje. Kaip buvę jo bendraklasiai „Aušros” gimnazijoje pasakoja, Adamkavičius klasėje neturėjo draugų. Jis laikėsi nuo kitų nuošaliai, save laikydamas lyg ir geresniu už kitus. Šie atsilygindami jį pravardžiuodavo „povu”. 1944 metais Adamkavičius pasitraukė į Vokietiją. Po karo Bavarijos miestelyje, Eichstate pabėgėlių stovykloje, baigė gimnaziją. Įsijungė į sportinę veiklą, tapdamas sporto organizatoriumi.

Atvykęs į JAV apsistojo Rockforde, netoli Chicagos. Apsivedė. Dvejus metus tarnavo JAV kariuomenėje, tarnybą atlikdamas Fort Reiley, Kansas. Persikėlęs į Chicagą pradėjo mokytis inžineriją Illinois Institute of Technology. Vėl įsitraukė į sportinę veiklą. Įstojo į „Santaros-Šviesos” organizaciją. Dalyvaudamas visuomenės sueigose jis, kaip jaunas, dailiai nuaugęs ir mokantis pakalbėti, patraukė politikų dėmesį. Kaip Amerikos valstybininkas Benjamin Franklin taikliai pastebėjo, gyvenimas, kaip ir moterys, mėgsta jaunus ir drąsius. Tarp tų politikų-visuomenininkų buvo ir senos emigracijos veikėjas Juozas Bačiūnas, turėjęs nemažą poilsio vietą „Tabor farms” Sodus, Michigan valstijoje. Taip prasidėjo jų artima draugystė, turėjusi daug įtakos tolimesniam Adamkavičiaus gyvenimui. Greičiausiai Bačiūno skatinamas, Adamkavičius įsitraukė ir į „Margučio” radijo, kurį nors įsteigė kompozitorius Antanas Vanagaitis, bet įsteigimą finansavo Bačiūnas, veiklą. Galbūt Bačiūno skatinamas ar patariamas Adamkavičius įsitraukė į amerikiečių politiką, respublikonų partiją. Savo pavardę pakeitė į Adamkus.

Per visuotinius rinkimus Adamkus respublikonų sąraše kandidatavo į Chicagos miesto Sanitary District patikėtinius. Nors demokratų partijos kontroliuojamame mieste jis nebuvo išrinktas, bet surinkęs nemažai balsų po rinkimų buvo paskirtas į naujai besikuriančią Gamtos apsaugos administraciją. Šiai organizacijai greitai plečiantis ir įgaunant daugiau reikšmės visuomenėje, Adamkus buvo paskirtas Didžiųjų ežerų apskrities (Great Lakes district) administratoriumi. Kaip Gamtos apsaugos atstovas JAV delegacijoje Adamkus vykdavo į Sovietų Sąjungą bendriems pasitarimams. Mokėdamas rusų kalbą, jis netrukus pasižymėjo delegacijoje. Vykdamas į Sovietų Sąjungą jis, kaip oficialus JAV delegacijos narys, sustodavo ir Lietuvoje. Taip Adamkus tapo iškiliausiu ir žymiausiu Amerikos lietuviu. O prasidėjus Sąjūdžiui Lietuvoje, tapo reikšmingiausiu Amerikos lietuvių ryšininku su JAV administracija.

Tuo laiku Lietuva laisvinosi iš sovietų okupacijos. Tai buvo džiaugsmo ir didelių vilčių laikas tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje gyvenantiems lietuviams. Netrukus iškiliausias Amerikos lietuvių atstovas Adamkus nutarė eiti į Lietuvos prezidentinius rinkimus kaip vienas iš varžovų. Jo kandidatavimas į prezidentus tuoj tapo visų Amerikos lietuvių vilčių gražiai Lietuvos ateičiai laidavimu. Jis buvo Amerikos lietuvis, baigęs mokslus JAV, susipažinęs su Amerikos demokratine santvarka, tapęs Lietuvos prezidentu, žadėjęs įteisinti ir įtvirtinti vakarietišką demokratinę santvarką Lietuvoje. Adamkaus valdymo dėka Lietuva pamažu taps tvarkinga valstybe, kurioje bus saugu ir malonu gyventi ne tik jos piliečiams, bet ir išeivių giminėms. Jis įves Lietuvoje vakarietišką tvarką, sustiprins demokratines institucijas, taip reikalingas krašto gyventojų gerovei. Bus malonu ir išeiviams ten nuvykti ir pasisvečiuoti, o ne kaip anksčiau, vykti vien per Maskvą į okupuotą Lietuvą. A. a. Stasys Baras pradėjo rinkti pinigines aukas Adamkaus kampanijai paremti. Daugelis Amerikos lietuvių neliko abejingi šiam svarbiam reikalui.

Adamkui kandidatuojant į prezidento postą, kai kurie Amerikos lietuviai spaudoje pastebėjo, kad jis nėra pasireiškęs ideologinėje srityje, neturi žurnalistinių gabumų, o ribojasi daugiausia sportine veikla. Kaip vėlesnė  Adamkaus veikla Lietuvoje parodė, tos abejonės ir neigiami balsai buvo pagrįsti ir svarūs.

Tuo metu man kilo kitokie klausimai. Dar būdamas vaikas girdėdavau suaugusių žmonių neigiamus pasisakymus apie buvusį prezidentą Kazį Grinių. Vyrai kalbėdavo apie Kaune pasitaikiusius svetimtaučių jaunuolių išpuolius prieš viešąją tvarką. Netoli Žiežmarių dvarą turėjusiam veterinarijos generolui Bulotai, einančiam gatve su karine uniforma, tokie padaužos jaunuoliai numetė nuo galvos kepurę ir jį apstumdė. Suaugusieji stebėjosi, prie ko atvedė prez. Griniaus propaguojamas liberalizmas ir „laisvė visiems”. Daug vėliau, jau būdamas Chicagoje, beskaitydamas socialistų laikraštį „Naujienas”, sužinojau, kad prez. Grinius, siekdamas išsaugoti savo postą prezidentūroje, savo asmeninius reikalus statė aukščiau už valstybinius.

Susikūrusi „Santaros-Šviesos” organizacija prieglobstį rado „Naujienų” dienraštyje, kur nuolatos buvo spausdinami ir šios organizacijos narių straipsniai. Retkarčiais ten pasirodydavo ir Adamkavičiaus straipsnis, garbinantis-idealizuojantis prez. Griniaus liberalizmą, jo puoselėtas demokratines laisves ir lygiateisiškumą. Pasiskaičius tokį straipsnį, man kildavo klausimas, kodėl Adamkavičius garbinimo asmeniu pasirinko patį silpniausią pirmos Lietuvos Respublikos prezidentą, kurį netrukus kariškiai nuvertė? Tačiau vykstant Lietuvos prezidento rinkimų kampanijai, užėjus džiaugsmo ir ateities vilčių bangai, visos tos Amerikos lietuvių abejonės tapo nereikšmingos ir buvo pamirštos.


* * *
Adamkus, pasiskelbęs, kad jis griežtai laikysis neutralumo tarp politinių partijų ir bus nešališkas visiems, neprisišliejo nė prie vienos politinės partijos Lietuvoje. Dėl to jis visą laiką pasiliko vienišas, be politinių partijų rėmėjų. Lietuvos politikams sužinojus jo veiklos ar, geriau pasakius, jo neveiklos būdą, į Adamkaus kalbas ir pamokymus iš prezidentūros paprastai nebuvo kreipiamas dėmesys. Prie teigiamų Adamkaus savybių reikia priskirti jo nesusidėjimą nė su vienu veikiančiu klanu turto grobstymo ar prichvatizacijos machinacijose. Atrodo, kad jo prezidentinė alga jam buvo pakankamas pajamų šaltinis ir jis, priešingai daugumai aukštų valdininkų, daugiau turto nesiekė. Šis Adamkaus veiklos būdas paprastų žmonių akyse buvo gerbiamas, todėl jis buvo gerai vertinamas visose apklausose.

Adamkui tapus Lietuvos prezidentu, Amerikos lietuvių lūkesčiai ir viltys buvo, kad jis įneš ir įtvirtins Lietuvoje vakarietišką demokratinę santvarką. Tos santvarkos pagrindai yra: tiesioginiai parlamentarų – Seimo narių rinkimai; socialinis teisingumas, šalinant klasių atskirtį; žiniasklaidos atsakingumas visuomenei; laisva nuo kyšių ir papirkinėjimų administracija; progresyvūs pajamų mokesčiai; galimybė atšaukti išrinktus blogus valdininkus ir nekilnojamo turto apmokestinimas.

Pasižiūrėkime į dabartinę padėtį Lietuvoje, Adamkui vadovavus dešimt metų. Vaizdas nėra gražus. Kažkaip mintyse iškyla buvusio Clevelando Čiurlionio ansamblio pamėgtos dainos žodžiai: „Laukai nearti, rugiai nesėti, dirvonai nearti...” Ne veltui posakis sako, kad ir kelias į pragarą yra grįstas gerais norais. Lietuva yra nevykęs vakarietiškų demokratinių institucijų pamėgdžiojimas. Seimas ir teismai yra apverktinoje būklėje. Politinės partijos yra prisiėmusios vakarietiškus vardus, bet jų veikla nė iš tolo neatitinka vakarietiškų partijų veiklos. Žiniasklaida nėra atsakinga visuomenei. Negalima sakyti, kad Adamkus vienas už tai kaltas ar atsakingas, bet taip pat negalima neigti, kad jis savo veikla prezidentūroje nėra prisidėjęs prie esamos santvarkos „kūrimo”, ir todėl neša dalį atsakomybės už esamą netvarką krašte.

Bus daugiau