kapai
Jono Kuprio nuotr.

Kalbos apie kapines nesibaigia

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Neseniai spaudoje skaitėme Edvardo Šulaičio straipsnį apie Lietuvių tautinių kapinių (LTK) 100 metų sukaktį (,,Amerikos lietuvis”, ,,Draugas’’). Anot autoriaus, kun. Tadas Kriaučiūnas iš Šv. Jurgio parapijos Čikagoje davė mintį steigti atskiras katalikiškas kapines lietuviams laidoti ir ragino prie to prisidėti parapijoms nepriklausančius laisvamanius. Jis ne tik ragino, bet ir pažadėjo, jog su jais visais bus vienodai elgiamasi. ,,Tačiau, – rašo E. Šulaitis, – kun. Kriaučiūnas apgavo jo žodžiais patikėjusius nereligingus tautiečius.” O gal tik nesusikalbėjo? Katalikų Bažnyčios kanonai reikalauja, kad kiekviena parapija turėtų kapines, kad jos būtų aptvertos, gražiai prižiūrimos ir kad jose būtų laidojami tikintys žmonės. Dar iš vaikystės atsimenu kapines, kurių dalis buvo atskirta ar paskirta tam tikros grupės mirusiųjų laidojimui. Nežinau, kokios grupės žmonės ten buvo laidojami (gal tai buvo nekrikštyti kūdikiai, savižudžiai, nusikaltėliai ar kt.), bet kažkoks atsitolinimas egzistavo.

E. Šulaitis rašo, kad pradėjus laidoti Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse (1903 m.), parapijai nepriklausantys buvo laidojami atskiroje vietoje – ,,už tvoros”. Nuo tada prasidėjo nesantaika su kapinių vadovybe, buvusia katalikų kunigų rankose. Laisvamaniai ir mažiau religingi lietuviai buvo priversti ieškoti kitos vietos savoms kapinėms. Taip buvo įsteigtos LTK, šiemet švenčiančios 100 metų sukaktį. Tačiau įtampa tęsėsi, kol iš katalikų kapinių valdžios nebuvo pašalintas kun. T. Kriaučiūnas. Pačios Šv. Kazimiero kapinės ir toliau liko Čikagos arkivyskupijos nuosavybė. Savo apžvalginį straipsnį autorius baigia, pabrėždamas, kad kainos LTK už sklypus yra mažesnės nei Šv. Kazimiero kapinėse. ,,Tai išgirdę žmonės dabar mieliau renkasi LTK, nes gali sutaupyti ir pinigų”, – rašo jis.

Daug metų dalyvavau daugelyje laidotuvių – lietuvių ir nelietuvių. Didelė jų dauguma vyko katalikų kapinėse. Pora jų – valdiškose, savivaldybės išlaikomose kapinėse. Kiekvienu atveju kapinėse vykdavo tai progai priderančios religinės apeigos. Tačiau man niekada neteko būti LTK, jau nekalbant apie buvimą jose per laidutoves. Jų nevengiau, bet iš mano pažįstamų, kurių laidotuvėse dalyvavau, nė vienas nėra palaidotas LTK. Įdomu, ar ant LTK paminklų yra kryžių ar kitų religinių simbolių? Ar prie duobės žegnojamasi, meldžiamasi, giedama? Ar būna kokios apeigos ir kas joms vadovauja – graborius, kapinių atstovas, šeimos paprašytas draugas?

Prieš keletą savaičių 2011 m. birželio 12 d. žinių agentūra ,,The Associated Press’’ (AP) paskelbė reportažą apie kai kurių kapinių pastangas savo klientams sutaupyti pinigų. Tik už 235 dol. bus atkasta velėna ir jau prie palaidoto sutvėrimo bus užkasti mirusiojo pelenai.  Visa tai iškilo į viešumą ir dabar jau kalbama apie bylinėjimąsi. Suirutė prasidėjo, kai New York valstijos agentūra pareikalavo, kad gyvūlėlių kapinėse nebūtų leidžiama kartu laidoti tų gyvūlėlių savininkų palaikų pelenų. Naujas potvarkis priimtas dėl vis dažnėjančių atvejų, kada jau palaidotų gyvūlėlių savininkai nori būti palaidoti kartu. Viena moteris protestavo, sakydama, kad ji norinti likti su savo mylimais augintiniais, kuriuos ji laiko savo vaikais.

Reportaže minimos 115 metų senumo Hartsdale gyvūlėlių kapinės. Apskaičiuojama, kad Hartsdale vietovėje, kuri yra 20 mylių į šiaurę nuo Manhattan, esančio New York mieste, yra palaidota 700 žmonių palaikų ir 75,000 gyvūlėlių. Kapinių direktoriaus Ed Martin, Jr., teigimu, per paskutinius keletą metų tose kapinėse kasmet palaidojama nuo 10 iki 12 asmenų palaikų. Anksčiau tokių laidotuvių buvo 3–5 per metus. Tarptautinė gyvūlėlių kapinių sąjunga pastebi tokių laidotuvių pagausėjimą Amerikoje. New York valstija teigia, kad tik pelno nesiekiančios organizacijos gali laidoti žmones. Ed Martin primena, kad jo kompanija nėra pelno nesiekianti ir todėl valstijos potvarkiai jos nesaisto. Kol kas jo vadovaujamose kapinėse žmonių pelenų laidojimas laikinai sustabdytas. Teisės profesorė Taylor York įsitikinusi, kad valstija peržengė savo ribas, nes nėra pagrindo pelno nesiekiančias organizacijas saistančius įstatymus pritaikyti pelno siekančioms. Reportažas baigiamas su pastaba, kad paties Martin planai gali būti sujaukti, nes jis pats planuoja savo pelenus palaidoti šeimos sklype, šalia jau palaidoto šunelio.

Ta pati spaudos agentūra tą pačią birželio 12 d. paskelbė kitą pranešimą kapinių tema. Pastarasis susijęs su Arlington National Cemetary (Arlington tautinės kapinės) ir ten vykstančiais pasikeitimais. Po apžiūros, kurios metu buvo rasta bent 211 supainiotų palaidojimų, paskirtas naujas kapinių direktorius. Pernai rudenį rasta, kad 2 asmenys buvo palaidoti ne jiems skirtuose kapuose. Gruodžio mėnesį rasta, kad 8 sudegintų karių palaikai buvo palaidoti viename kape, o ant paminklėlio pažymėta, kad velionio vardas ir pavardė nežinomi. Inspektoriai rado, jog kapinės buvo prastai administruojamos, neturėta pakankamai darbuotojų, atsilikta technologijoje.

Toks radinių paviešinimas sukėlė ne tik nerimą, bet ir žmonių, lankančių savo mylimųjų kapus šiose garsiose kapinėse, pyktį. Šios 624 akrus turinčios kapinės yra 146 metų senumo, laikomos garbingiausiomis kapinėmis visoje Amerikoje. Kasmet jas aplanko beveik 4 mln. žmonių. Čia palaidota bent dalis visuose Amerikos karuose, įskaitant Pilietiniame kare, žuvusių karių palaikų. Iš viso jose yra per 300,000 kapų. Čia taip pat palaidoti kai kurie buvę JAV prezidentai ir jų žmonos. Dabar kas dieną ten įvyksta nuo 27 iki 30 kariškų laidotuvių.