Tikri, o ne fiktyvūs

LEONIDAS RAGAS

Š. m. gegužės 20 d. Kaune vyko antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvio, 1941 metų Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo, mokytojo ir mokslininko, žurnalisto ir visuomeninko, politiko ir valstybininko, po mirties prez. Valdo Adamkaus dekretu Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi apdovanoto profesoriaus Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo iškilmės. Po to vyko diskusijos, o Kauno savivaldybės salėje vyko konferencija-minėjimas, kuriame svarų pranešimą skaitė iš Čikagos atvykęs Lituanistikos tyrimo ir studijų centro vadovas dr. Augustinas Idzelis.

Vėliau tą dieną Kauno kino teatre ,,Romuva” apie Brazaitį buvo rodomas filmas ,,Likau gyvenimo paraštėje”. Filmo pavadinimas yra paimtas iš 1963 m. liepos 24 d. Brazaičio rašyto laiško į California valstiją Juozui Kojeliui. Laiško pabaigoje jis rašė: ,,Nors esu jau gyvenimo ‘paraštėje’, bet negaliu nesirūpinti tuo, kuo mes visi gyvename. Ir jausčiausi ramus, jei ilgai brandintas laikraštis (,,Į Laisvę” – L. R.) atsidurtų Jūsų rankose” (,,Ugninis stulpas”, p. 373). Beje, knygos sudarytojo ir redaktoriaus, žurnalisto Vidmanto Valiušaičio 2000 m. Vilniuje išleistoje knygoje ,,Ugninis stulpas – 25 metai be Juozo Brazaičio” yra apie 180 laiškų užsienyje gyvenantiems ir Lietuvos nepriklausomybe besisielojantiems veikėjams, taip pat medžiagos, liudijančios apie Brazaičio besąlygišką įsipareigojimą Lietuvos laisvės bylai.    

Romualdas Kriaučiūnas straipsnyje ,,Nelikęs gyvenimo paraštėje” (,,Draugas”, 2012 m. gegužės 29/31 d.) aprašo su perlaidojimo iškilmėmis susietus įvykius, minėjimą ir diskusijas ir teisingai spėja, kad filmo pavadinime yra cituojamas pats Brazaitis. Savo straipsnyje jis pateikia per 20 Lietuvoje žinomų skirtingų profesijų žmonių – nuo buvusio prezidento Adamkaus iki žurnalisto Valiušaičio ir Vilniaus universiteto studento Vytauto Kersansko – pasisakymų. Vieni prof. Brazaičio didingas iškilmes vertina teigiamai, kiti – jas smerkia. Mano dėmesį atkreipė studento nuovoka apie mūsų krašto nelemtus istorinius įvykius, kai kuriuos iš jų – dar mūsų išgyventus. Kersanskas teigia, kad pasaulyje apie lietuvių prisidėjimą prie holokausto yra pateikiama tik viena pusė, bet nieko nesakoma apie jų prisidėjimą prie žydų gelbėjimo. Kersanskas, manau, teisingai pasakė, kad Lietuvoje nebuvo suformuoti SS (Schutzstaffel – L. R.) daliniai. Tačiau negaliu nekreipti dėmesio į studento žodžius, pasak kurių, ,,fiktyvūs žydų getai visų pirma buvo steigiami tam, kad būtų galima geriau apsaugoti žydus, kol naciai išeis”, nes jei žodis ,,fiktyvus” reiškia netikras, pramanytas, tai šis nepagrįstas išsišokimas kompromituoja Lietuvą ir kenkia jos vardui.

* * *

Sovietams okupavus Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. ir ant viso krašto užsitraukus juodam debesiui, mūsų šeima netrukus paliko normalų gyvenimą Plungėje, kur tėtis dirbo notaru. Iš 4,000 miestelio gyventojų daugiau kaip pusė buvo žydų tautybės, kurie mano, vaiko, akimis ,,veizint”, vedė normalų gyvenimą. Profesionaliai veikė Plungės gaisrininkai, kurių drausmingą komandą sudarė vien tik jauni žydų vyrukai, apsirengę imponuojančia juoda uniforma, užsidėję metalinius blizgančius šalmus. Tautinių švenčių proga minėjimai vykdavo prie šventojo Florijono (Austrijos globėjo ir gelbėtojo nuo gaisro – L. R.) paminklo, kur išsirikiuodavo šauliai, gimnazistai, gaisrininkai. Plungės gaisrininkai buvo visų tautinių švenčių miestelyje pažiba (Aleksandras Pakalniškis, ,,Plungė”, p. 45).

Tuoj po 1940 metų rugpjūčio, Teisingumo liaudies komisariatui panaikinus notarų profesiją ir sekvestravus (konfiskavus) Telšių gatvėje esantį pastatą, palikome Plungę ir naujuosius mokslo metus sutikome jau Kauno senamiestyje, iš reikalo patogiai prisiglaudę pas Babūnę (neatsiprašau dėl šio ,,barbarizmo”, nes mes, vaikai, taip su didžiausia meile vadinome savo močiutę). Vos per plauką išvengėme Sibiro tremties per 1941 m. birželio vežimus, o už geros savaitės vokiečių vermachto armija su juodmarškinių SS ir rudmarškinių SA (Sturmabteilung) užnugariu išvijo sovietų Raudonąją armiją su jų NKVD ir politrukais. Netrukus Kauno žydai buvo jėga iškraustyti už Neries į žydų getą Vilijampolėje. Iš žmonių liūdnų kalbų bei jų prislėgtų nuotaikų atrodė, jog jau atėjo pasaulio galas.
 
Dėl karo padėties 1944ųjų mokslo metai baigėsi anksčiau. Spėjau dar išlaikyti egzaminus į jėzuitų gimnaziją. Balandžio 14 d. sesers Aldonos krikšto mama Varasienė, važiuodama į Tytuvėnus, pasiėmė mane su savimi ir nuvežė į Pagryžuvį pas dėdę Juozą, kur paprastai praleisdavau visas savo vasaros atostogas. Už mėnesio kito, birželį ar liepos pradžioje, su dėde poriniu dideliu vežimu išvažiavome į Kauną (110 km) parvežti į kaimą vertingesnių baldų bei reikalingiausių esminių reikmenų, kad jie nedingtų per bombardavimus ar gaisrus. Pravažiavome Šiluvą su į dangų besistiebiančia baltutėle, šv. Motinai Marijai dedikuota koplyčia ir už kokių 30 km pernakvojome prie Raseinių pas ūkininką. Nuo ryto riedėjome Žemaičių plentu tarp kariuomenės dalinių ir tarpais prazvimbiančių automobilių. Po sunkios, bet nuotaikingos kelionės apleidome plentą ir leidomės žemyn, kur kairėje pusėje matėsi už aukštų vielų skurdžiai atrodančių lūšnų žydų geto vaizdas. Dėdės akivaizdžiai skaudanti širdis tą reginį dar daugiau patamsino. Grįžtant atgal su kaupu prikrautu vežimu, pervažiavus Neries tiltą ir keliantis į viršų Žemaičių plento link, tas pats širdgėlą keliantis vaizdas kartojosi dešinėje.

Tiesa, dėdė neturėjo nei dviejų arklių, nei porinio vežimo, todėl iš už 10 km gyvenančios sesers pasiskolino jos vienintelį arklį, o kaimynai jėzuitai iš Pagryžuvio jėzuitų noviciato, vietinių naujokynu vadinamo, pristatė didelį vežimą, tinkamiausią ir stipriausią iš jų vežimų arsenalo. Be jėzuitų kelionės palaiminimo būtumėme pakelyje gal ir pražuvę, nes aplink mus vis siautė motorizuota ir ginkluota vermachto kariuomenė, o už jų nugarų slapstėsi antinaciniai partizanai. Beje, paprastai jėzuitai ne tik meldėsi patys ir su apylinkės gyventojais buvusių didikų Roemerių rūmuose įsteigtoje koplyčioje, bet prie rūmų esančiame 80 ha pavyzdiniame ūkyje kartu su vienu nuolatiniu samdiniu ir iš apylinkės ateinančiomis darbininkėmis Kristaus vardu darbavosi apie 40 vienuolių broliukų.

Apie sunkiai įsivaizduojamus įvykius žydų gete galima pasiskaityti 1966 m. Boston mieste išleistoje ,,Lietuvių enciklopedijos” XXXIV tomo 96 puslapyje. (Tam netarybinė enciklopedija ir buvo leidžiama, kad sužinotumėme tikrąją istoriją.) Enciklopedijoje pateikta išsami informacija baigiasi teigimu, kad ,,Lietuviams buvo uždrausta teikti žydams bet kokią pagalbą. Sugauti pagalbą teikiant, būdavo patalpinami gete, kur jų laukė tas pats likimas.” Amen!

Tad žydų getai buvo tikri, o ne, anot studento, fiktyvūs, ir juose buvo daugiau negu pragaras ant žemės, nes pragare žmonės amžinai ,,tik kenčia”, o žydų getuose žmonės buvo paskirti mirti.