VVĮM seminaro Kaune metu. ,,Vaiko vartai į mokslą” archyvo nuotr.

Geriau vieną kartą pamatyti, nei 100 kartų išgirsti

Org. „Vaiko vartai į mokslą” seminaras „Tikiu, ugdau, keliauju” ir apsilankymai Lietuvoje

RAMUNĖ KUBILIŪTĖ

„Šios savaitės trečiadienį apvažiavome kartu daugiau nei pusę Lietuvos”, – taip prasidėjo org. „Vaiko vartai į mokslą” (VVĮM) koordinatorės Lietuvoje Žydrūnės Liobikaitės laiškutis. Ji aprašė savo kelionę į du organizacijos remiamus dienos centrus gegužės mėnesio pabaigoje kartu su VVĮM tarybos pirmininke Dalia Anysiene ir jos vyru, tuo metu viešėjusiais Lietuvoje. Žydrūnė trumpai aprašė apsilankymus dviejuose centruose, kurie, jos žodžiais tariant, „labai skirtingi, tačiau abu jaudinantys centrai. Čia susimaišė skurdas ir džiaugsmas, rūpesčiai ir šypsenos. Anysams (Daliai ir jos vyrui) tai svarbus pamatymas savo akimis. Geriau vieną kartą pamatyti, nei 100 kartų išgirsti...”

Panašiai tikriausiai jausis trys jaunos JAV lietuvaitės, kurios 2010 m. vasarą yra pasiryžusios dirbti savanorėmis organizacijos remiamuose centruose Kaune ir Jonavoje.

Anksčiau, balandžio mėn., VVĮM redakcinio kolektyvo narės Gražinos Karaitienės ir valdybos narės Dalios Martinkienės kelionė į Lietuvą vos nebuvo atšaukta, o galų gale tik atidėta, kol ugnikalnis Islandijoje apsiramino. Nors išskrido dviem dienom vėliau nei buvo planavusios, sėkmingai pasiekė Lietuvą ir dalyvavo seminare, kuris įvyko Kaune balandžio mėn. 22–23 d., apsilankė kai kuriuose organizacijos remiamuose dienos centruose.

,,Tikiu, ugdau, keliauju”

Jau tradicija tapęs seminaras 2010 metais Kaune buvo pavadintas „Tikiu, ugdau, keliauju”. Į seminarą suvažiavo atstovai iš vienuolikos organizacijos remiamų dienos centrų ir laikinosios globos namų. Dalyvavo visų remiamų centrų vadovai, be to, kelios socialinės darbuotojos, savanoriai, dalyvavę svečių teisėmis. Iš viso – apie 45 dalyviai. Seminaro pagrindinės koordinatorės – socialinės darbuotojos Ž. Liobikaitė ir Lina Gervytė. Su seminaru susijusias išlaidas ir sąskaitas padengė VVĮM. Kaip sakė šių metų seminaro rengėjos, seminaro tema buvo pasirinkta, „galvojant, jog mums svarbu ugdyti vaikus, tačiau svarbiau yra tikėti, jog jie gali keistis ir nepamiršti, kad ugdymas yra procesas, reikalaujantis daug laiko, todėl reikalinga keliauti su vaikais jų kasdienybėje, kartais ir visą dešimtmetį jų gyvenimo”. Centrų lankytojai – tai Lietuvos rizikos grupės šeimų prieauglis.

Pirmoji diena

Pirmą seminaro rytą vyko susipažinimas, po to darbas buvo tęsiamas su edukologu, pedagogu, knygos „Meilės pamokos” autoriumi Ričardu Pagojumi, kuris skaitė dviejų dalių paskaitą apie paauglių meilės sampratas, įvairias meilės rūšis, meilės suvokimą ir vertę šiuolaikiniame pasaulyje. Po pietų psichologė Sigita Gumauskaitė kalbėjo sunkesne tema – apie vaikų seksualinę prievartą ir kaip socialiniai darbuotojai turi dirbti su prievartą patyrusiais ar vis dar patirinčiais vaikais. Rengėjos teigė: „Nors ši tema buvo nelengva suprasti ir sąlygiškai tolima mūsų kasdienybėje, statistika rodo, jog 1 iš 5 vaikų patiria seksualinę prievartą, kurios pasekmės lieka visam gyvenimui.” Vakaras buvo skirtas žaidimams, kuriuos vedė psichologė Sigita Gumauskaitė ir soc. darbuotojas Andrius Magomedovas. Rengėjų žodžiais, „Vakaro tikslas buvo visiems kartu atsipalaiduoti, suprasti, kaip vaikams yra svarbūs žaidimai ir išmokti naujų žaidimų, kuriuos vėliau galima taikyti praktikoje.”

Antroji diena

Antros dienos rytą organizacijos remiamame Žemaičių Kalvarijos dienos centre „Vilties vėrinėliai” dirbanti psichologė Jolanta Virbickienė dalijosi gerąja patirtimi apie darbą su agresyviais vaikais. Rengėjos matė, kad „ši paskaita buvo labai aktuali visiems darbuotojams, sukėlė daug diskusijų ir klausimų”. Seminaro rengėjoms buvo pavesta atnaujinti pirmąją organizacijos auklėjimo „Charakterio ugdymas” programą, pasitariant (elektroniniu būdu ir skambučiais) su keliomis pagrindinėmis pirmos programos autorėmis JAV. Seminaro metu buvo pristatyta atnaujinta programa, kalbama, kodėl yra svarbu ugdyti charakterius ir kaip galima vesti užsiėmimus naudojantis programa. Seminaro dalyviai sužinojo, kokia galėtų būti užsiėmimo struktūra, kaip kalbėti su vaikais, kokias formas naudoti kalbant viena ar kita tema.

Dalyvių atsiliepimai

Seminarui einant į pabaigą, dalyviai užpildė seminaro įvertinimo anketas. Dalyviai buvo paprašyti pasisakyti keliais klausimais: Ką sužinojau šio seminaro metu? Kuo man yra svarbus dalyvavimas org. „Vaiko vartai į mokslą” seminaruose? Ką norėčiau pakeisti, patobulinti dienos centro, globos namų veikloje? Buvo palikta vietos dalyvių nuomonei, komentarams. Štai keli atsiliepimai.

Ką naujo sužinojau?

• Sužinojau, kaip vaikams paaiškinti meilės prasmę. Kaip elgtis su agresyviais vaikais.
• Nagrinėjamos temos buvo labai aktualios ir svarbios. Lektoriai pagilino jau turėtas žinias, prie atvejų privedė ir juos aišino labai suprantamai.
• Šis seminaras man buvo pirmasis. Todėl viskas man buvo nauja, įdomu. Šio seminaro metu daugiau sužinojau apie šiuo metu svarbius dalykus: meilę, apie tai, kaip atpažinti išnaudojamą vaiką, apie žaidimus. Tai nauja patirtis, įgyti nauji dalykai, kurie, tikiuosi, labai pravers.

Kuo man yra svarbus dalyvavimas seminare?

• Nes dalyvavimas yra teorijos praktinis pagrindimas. Praktika yra tai, ką gali apčiuopti, įvertinti, pamatyti rezultatą. Seminarai būtent tai ir pabrėžė – per teoriją į praktiką, ir ,,patyrimų krepšelis” pasipildo ne tik naujomis žiniomis, bet ir išgyvenimais.
• Tai susitikimas su organizacijos atstovais ir kitų centrų darbuotojais, naujos patirtys, mintys, idėjos.
• Gaunu atsakymus į daugelį iškylančių klausimų. Labai svarbu tiesioginis, šiltas dalyvių, lektorių bendravimas. Daug naujų idėjų, žaidimų.
Ką aš norėčiau pakeisti/patobulinti...?

• Pagerinti ugdymo inventorių, praplėsti patalpas, įrengti žaidimų aikštelę. Ir labai labai norėčiau, kad į centrą ateitų savanorių.
• Nuostabu būtų turėti erdvias patalpas, nes neturime kambario judresniems žaidimams!
• Man tapo aišku, kad dienos centras turi taisykles, bet neturi veiksmingų bausmių sistemos – nuobaudų, apribojimų ar panašiai.
• Manau, kad daug ką pakeisiu. Esu pilna minčių, bet dabar man sunku pasakyti. Viena – tai, kad sieksiu glaudesnio bendradarbiavimo tarpusavyje ir kartu su vaikais. Manau, kad vaikus reikėtų daugiau įtraukti į darbinę veiklą. Tai kambario ar aplinkos ir kt. sutvarkyme. Daugiau [reikalauti] iš vaikų pusės atsakomybės, kad žinotų ne tik savo teises, bet ir pareigas, ko jie paprastai nenori žinoti.
Nuomonės, komentrai

• Buvo labai šaunu, intelektualu, praktiška, originalu. Tarp rimtos teorijos reikėtų žaidimų:), ne tik vakare. Tiesiog tokie pastebėjimai teigiami. Šios abi dienos buvo labai džiaugsmingos ir reikalingos.
• Gavau daug daug daug teigiamų ir nuoširdžių emocijų. Tai nuostabus ir reikalingas seminaras. Šią šilumą išsivežu į savo miestelį ir dalinsiu ją savo centro vaikams.
• Dėkoju seminaro organizatoriams, ,,Vaiko vartai į mokslą” atstovėms ir koordinatorėms Lietuvoje. Tai buvo galimybė atitolti nuo kasdienybės.
 
Rengėjų įspūdžiai

Nuo pat VVĮM įsisteigimo maždaug kas antri metai Kaune rengiami seminarai, į kuriuos kviečiami visų remiamų centrų vadovai bei po kelis kiekviename centre dirbančius darbuotojus. Po 2010 m. seminaro rengėjos pareiškė valdybai padėką už parodytą pasitikėjimą tiek atnaujinant organizacijos paruoštą ,,Charakterio ugdymo” programą, tiek organizuojant seminarą. ,,Mums svarbu, jog galime kartu bendradarbiauti padedant vargingai gyvenančių šeimų vaikams”, – rašė seminaro rengėjos. Ž. Liobikaitė atsakė į kelis klausimus apie savo ir L. Gervytės patirtį ir įspūdžius apie seminarą.

– Ko jūs, rengėjos, siekėte, pasirinkdamos šių metų seminaro temas ir kalbėtojus?

– Iš mūsų asmeninės patirties ir iš susitikimų su įvairių dienos centrų darbuotojais esame atpažinusios, jog ugdymas yra vienas iš pagrindinių dienos centrų tikslų. Tačiau ugdymo procesui reikia ilgo laiko. Rezultatai nėra greitai pasiekiami ir reikia nueiti ilgą kelią su vaikais, kad juose bent jau įžiebtume troškimą būti laisvomis asmenybėmis. Tikėjimas čia taip pat labai svarbus veiksnys. Tikėjimas žmogumi, Dievu, darbu, kurį įdedame kurdami santykį su vaiku. Todėl ir pasirinkome temą „Tikiu, ugdau, keliauju”, kad kalbėtume apie šį sudėtingą ir ilgą procesą, reikalaujantį ne tik profesionalumo, bet ir žmogiškųjų investicijų.

– Dalyviai parašė savo įvertinimus, o kokie rengėjų įspūdžiai? Ar nusibrėžti tikslai buvo pasiekti? Ar galvojate, kad dalyviai patenkinti? Ar jau kilo minčių ir sumanymų būsimiems seminarams, jei jų būtų?

– Apie būsimus seminarus negalvojame, nors esame įsitikinusios jų reikalingumu. Profesiniai seminarai yra labai brangūs, ir ne visada žmonės iš provincijų gali į juos nuvykti. Taip pat matyti, jog yra susiformavusi graži organizacijos „Vaiko vartai į mokslą” tradicija rengti seminarus, kurių metu darbuotojai ir savanoriai ne tik tobulinasi profesine prasme, bet ir dalijasi savo patirtimi, sunkumais, atradimais, įžvalgomis.

Manome, jog seminarai yra ne tik formacijos laikas, bet ir laikas susitikti, dalintis, nes mažuose miestuose dirbantys socialiniai darbuotojai dažnai jaučiasi pavargę ir vieniši, kadangi dirba su sudėtingais atvejais. Taigi, manau, kad organizacijos „Vaiko vartai į mokslą” organizuojami seminarai atliepia vieną iš pagrindinių dienos centrų darbuotojų poreikių – dalintis, augti asmeniškai, atitrūkti nuo kasdienio darbo. Mes esame patenkintos rezultatu, nes, manome, jog atsiliepėme į dalyvių lūkesčius.

 – Ar turite kokių kitų įžvalgų ar pastabų?

– Kitų žmonių dalyvavimas yra svarbus, jie įneša kitokį matymą, nuomonę, pastebėjimus. Yra gera dalintis, diskutuoti. Taip pat tokiu būdu yra skleidžiama žinia apie organizacijos „Vaiko vartai į mokslą” veiklą. Programos, kurias kartais naudoja ir neremiamų dienos centrų darbuotojai, yra labai gera priemonė organizuojant vaikų ugdymą.


Seminaro rengėjos Žydrūnė Liobikaitė ir Lina Gervytė su viešniomis iš VVM Gražina Karaitiene ir Dalia Martinkiene.

VVĮM valdybos narių įspūdžiai ir mintys


Ž. Liobikaitė rašė, kad seminaro dalyviai džiaugėsi iš JAV atvykusių dviejų org. „Vaiko vartai į mokslą” atstovių dalyvavimu. „Jautėme jų palaikymą ir paskatinimą”, – gerų žodžių Daliai Martinkienei ir Gražinai Karaitienei negailėjo laiško autorė. Seminaro metu viešnios perdavė seminaro dalyviams sveikinimus nuo visos organizacijos bei jos valdybos, atvežė nuotraukų ir straipsnių iškarpų, nurodančių, ką organizacija veikė JAV per paskutinius dvejus metus nuo praėjusio seminaro.

„Mudvi visi seminare taip šiltai priėmė, kad net apsiašaroju apie tai pagalvojusi”, – pasakojo Gražina Karaitienė savo seminaro užrašuose, kuriais ji pasidalijo su VVĮM valdybos nariais. G. Karaitienė pagal profesiją yra mokyklos psichologė, dirbanti Čikagos apylinkėse, jai dažnai tenka dalyvauti konferencijose. Jau grįžusi iš Lietuvos ji sakė, kad seminaras Kaune buvo puikiai paruoštas. Ji ir D. Martinkienė kartu su seminaro dalyviais aktyviai dalyvavo visuose seminaro užsiėmimuose: paskaitose, diskusijose ir pan. Jos manymu, paskaitininkai ir diskusijų vedėjai, užsiėmimai buvo labai aukšto lygio, o svetingi Pal. Jurgio Matulaičio namai – labai tinkama vieta seminarui. (Juose nakvojo viešnios iš JAV ir iš visos Lietuvos suvažiavę dalyviai. Nakvynės, paskaitų salė, valgykla – viskas buvo tame pačiame pastate.)

G. Karaitienės manymu, Žemaičių Kalvarijos dienos centro „Vilties vėrinėliai” psichologės Jolantos Virbickienės pasisakymai apie dienos centrų svarbą patvirtino ir VVĮM patirtį.

Pasak J. Virbickienės, dienos centrai yra veiksmingi dėl kelių priežasčių. Pirma, jie rizikos grupės šeimų vaikams sudaro saugią užuovėją. Antra, iš vaikų reikalaujama, jiems nustatomos ribos ir taisyklės, kurios juos išmoko apie savo ir aplinkos švaros palaikymą ir pan. Trečia, vaikai nesijaučia vieniši, jie išmoksta, kaip sėkmingai dirbti grupėse, kur kiekvieno įnašas yra svarbus. G. Karaitienė apibendrino J. Virbickienės priminimą dalyviams – vaiką lengviau mylėti, nei jam dažnai žalos padarančius jų tėvus ar globėjus. Nors vaikai kartais elgtis gali destruktyviai – meluoti, vogti, apeiti taisykles, su rizikos grupės vaikais ir jaunuoliais dirbantieji turi giliai tikėti, kad tie vaikai yra verti meilės.

Dvi paskutinės sesijos mintys taip pat visiems padarė įspūdį. Pirma, vaikui reikia vieno suaugusiojo, kuriuo jis gali pasitikėti. Suaugęs tiki, kad vaikas turi galimybių ir stengsis tam vaikui padėti. Antra, reikia dvylika kartų į dieną apkabinti ką nors ir pabūti apkabintam.

Bet gal didžiausią įspūdį G. Karaitienei padarė patys seminaro dalyviai – jų komentarai, klausimai po paskaitų, diskusijos. Gerai pažįstanti šią darbo sritį, ji žino, kad asmenys, kurie dirba su rizikos grupės jaunuoliais ir jų šeimomis, turi ne tik žinoti šeimų problemų šaknis, bet ir ieškoti būdų, kaip padėti jaunuoliams ir jų šeimoms žengti į priekį. Centruose dirbantys taip pat turi turėti laiko pasidalinti jausmais ir emocijomis apie savo darbą. Dirbantiems reikia žinoti, kad jie nėra vieni, yra kitų, kurie tokį darbą dirba, su kuriais labai pravartu išsikalbėti apie kartais, atrodo, išsprendžiamas problemas, su kuriomis susiduriama centruose.

Nors seminaro įvertinimai labai geri, ne vienas seminaro dalyvis pasisakė, kad labai būtų norėjęs turėti daugiau laiko palikto seminaro dienotvarkėje kaip tik dalyvių pokalbiams ir diskusijoms.

Po seminaro D. Martinkienė ir G. Karaitienė dar turėjo progos aplankyti keturis organizacijos remiamus centrus: Kauno „Žaliakalnį”, Kazlų Rūdos „Šypsniuką”, Marijampolės „Šaltinėlį” ir Vilniaus „Vilties angelą”. Juose jos matė, kaip vaikai ruošia namų darbus, kaip jiems užduodami centrų tvarkos palaikymo darbai ir kt. Kiekvienas centras skirtingas, bet visuose buvo matyti graži ir maloni vaikų globa ir priežiūra. Vaikai mielai ir noriai bendravo su viešniomis, viena mergytė net padovanojo lipduką – kaip prisiminimą.

Panašius įspūdžius tikriausiai vėliau išsivežė ir Dalia Anysienė, aplankiusi remiamus centrus Vilniuje ir Kaune, Žemaičių Kalvarijos „Vilties vėrinėlius”, Naujosios Akmenės „Aušrinę”, šv. Jokūbo centrą Jonavoje.

* * *
Seminaras Kaune – jau praeityje, o tie, kurie nedalyvavome, gal galėjome pajusti kai kuriuos to savaitgalio įspūdžius, paskaitę rengėjų, kai kurių dalyvių ir viešnių iš JAV atsiliepimus. Iki rudens Lietuvoje dar lankysis keli VVĮM valdybos ir tarybos nariai.

Org. „Vaiko vartai į mokslą” valdybos narės ruošiamos trys lietuviškai kalbančios jaunos savanorės – dvi iš Colorado valstijos, viena Čikagos apylinkių vyr. gimnazistė, šiuos mokslo metus praleidusi Lietuvoje – laukia vasaros užsiėmimų su 2 organizacijos remiamų dienos centrų vaikais ir jaunuoliais. Valdybos ir tarybos narių apsilankymai Lietuvoje ir jaunų savanorių darbas organizacijos remiamuose centruose patvirtina Ž. Liobikaitės teiginį, kad iš tikrųjų „Geriau vieną kartą pamatyti, nei 100 kartų išgirsti...”


Seminaro metu.


Seminaro rengėja Žydrūnė Liobikaitė su būsima savanore Kaune, čikagiete Indre Bielskute.