Žvilgsnis į V. Adamkaus prezidentavimą -– 3

 JERONIMAS TAMKUTONIS

Neretai girdime klausimą, kam ir kokioms socialinėms grupėms buvo naudingas Adamkaus prezidentavimo laikotarpis? Dabar po dviejų kadencijų prezidentūroje bent trumpai pažvelkime, kas įvyko Lietuvoje Adamkaus prezidentavimo metu. Kokios buvo permainos Lietuvos žmonių gyvenime? Pažvelkime, kaip gyveno įvairių visuomenės sluoksnių ir profesijų žmonės.

Visų pirma, Adamkaus prezidentavimas buvo geras įvairiems aferistams, kurie menkai valdomoje valstybėje galėjo steigti, kurti įvairius savo verslus. Daugelis jų tapo milijonieriais. Buvusieji sovietų kolaborantai buvo saugūs, nes jie nebuvo trukdomi liustracijos, prokurorų ar Valstybės saugumo departamentas (VSD) pareigūnų.

Seimūnai vartėsi kaip inkstai taukuose, naudodamiesi savo išskirtinėmis laisvėmis, privilegijomis ir didelėmis algomis. Jie su įvairiomis delegacijomis keliavo po kraštus, net egzotinius, kartu kaupdami kreditus savo asmeninėms atostogoms po pasaulį.

Oligarchai-turtuoliai žymiai pralobo, nes jų veikla beveik nekontroliuojamuose versluose augo kaip ant mielių. Kai kurie iš jų savo asmeniniams ar verslo reikalams nusipirko ir vietas Seime. Kaip rašo lietuvių spauda, paskutiniame Seime buvo per trisdešimt milijonierių, o visoje šalyje jų priviso keli šimtai. Keletas jų tapo net milijardieriais.

Teismai ir teisėjai įtvirtino savo veikimo laisvę be atsakomybės visuomenei. Jie teisė pagal savo nuožiūrą ir pelną. Tai prasidėjo dar žemės ir nuosavybės grąžinimo laikais, kai įtakingi valdininkai ir verslininkai, pamatę jiems patraukliai atrodančius, bet kitiems priklausančius žemės sklypus, pradėjo juos grobstyti.

Senų įstatymų tobulinimas ir naujų priėmimas, kaip ir visa „švogerių santvarkoje” esanti teisinė sistema, yra paliekama apverktinoje padėtyje. Per savo dešimt prezidentavimo metų Adamkus nesugebėjo pasiūlyti nė vieno veiksmingesnio įstatymo. Romėnai, valdę beveik visą žinomą pasaulį, per tūkstantį metų pastebėjo, kad Justicia est fundamentum regnorum.

Didžiausia tautos dalis – paprasti darbininkai ir buvę kolūkiečiai, apgulti turtuolių savivalės ir netvarkos krašte, prasivėrus pirmoms galimybėms išvykti dirbti į svetimus kraštus, bėgo iš Lietuvos kaip patrakę. Dažnai nieko nežinodami apie svetimą kraštą, nemokėdami jo kalbos, jie, nematydami ateities savo gimtajame krašte, leidosi į įvairius pasaulio kraštus. Niekas nežino jų tikro skaičiaus, bet spėja jų esant apie 400,000.

Kaltinti Adamkų bendradarbiavimu su KGB, ką girdime Lietuvoje, yra nesąmonė, tačiau jo sovietinio režimo pažinimas yra kitas reikalas. Čia mes susiduriame su keista Adamkaus veikla: Daumanto-Lukšos ir Vanago-Ramanausko išdavikai ramiai sau gyveno Lietuvoje ligi savo natūralių mirčių; nepaliesti liko ir kiti žymūs sovietinių laikų kolaborantai, dalyvavę žmonių trėmimuose ir suimtųjų tardymuose; aukšto KGB pareigūno apdovanojimas žymiu medaliu; dėmesio nekreipimas į liustracijos procesą; Pociūno žūties bylos slopinimas; besitęsianti netvarka VSD.

Žvelgiant į Adamkaus dešimties metų prezidentavimą, amerikiečiai pasakytų, kad „He didn’t do his own homework on the soviet system” (Nėra pakankamai susipažinęs su sovietine sistema). Nenorom kyla įtarimas ir peršasi išvada, kad besivadovaujantis „Santaros-Šviesos” šūkiu bendrauti su okupuota Lietuva, Adamkus neatskyrė eilinio Lietuvos gyventojo nuo aktyvaus sovietų kolaboranto. Tiesiog stebinantys yra Adamkaus pokalbiai su buvusiu sovietų ambasados Washington, DC pirmuoju sekretoriumi V. I. Sakalausku, kurie kaip Sakalausko rašyti pranešimai KGB yra išlikę archyvuose. Juose Adamkus atvirai, kaip patikimam draugui, viską papasakoja apie save, Lietuvių Bendruomenes ir net JAV State Department veiklą. Tai, dar vykstant šaltajam karui, nebuvo deramas elgesys su sovietinės okupacijos atstovu užsienyje.

Nėra reikalo čia žeminti Adamkų. Jis, kaip valstybininkas, pats save nuvainikavo savo metiniais pranešimais. Pagal juos, partijų vadovai, Seimo ir Vyriausybės nariai turi dirbti, reformuoti esamus įstatymus, siūlyti naujus, o jis, kaip prezidentas, visa tai įvertins. Tai yra buvusių monarchų valdymo sistemos privilegija, o ne modernių valstybių vadovų veikla, kurie, apart kalbų, turi ir patys dirbti.
Verta prisiminti ir Lietuvos laukiančias problemas uždarius Ignalinos atominę jėgainę, elektros tiltų į Vakarų Europą nebuvimą. Apie šiuos projektus buvo kalbama daugelį metų, bet nė vienas iš jų nepajudėjo iš mirties taško per visą Adamkaus prezidentavimą. Kaip graikų posakis sako, moteris, kuri nenori kepti duonos, miltus sijoja visą dieną. Šiuo atveju tai buvo tik kalbos.

Ir savo pamėgtoje užsienio veikloje Adamkus padarė aiškių klaidų. Jis, artimai bičiuliaudamasis su šovinistiniu Lenkijos prez. Lech Kaczynski, paprastai kalbant, perlenkė lazdą. Lenkija, desperatiškai bandanti užimti vieną iš vadovaujančių vietų Europos Sąjungoje, prilygstančių Vokietijos pozicijai, ieškojo rėmėjų. Vienu iš tokių pasišovė būti Adamkus. Nekreipdamas dėmesio į Punsko lietuvių skundus apie lenkų valdžios lietuvių engimą, jis Lenkiją vadina „broliška tauta”. Už Lenkijos palaikymą tarptautinėse organizacijose Adamkus užsitarnavo eilinį lenkišką atpildą – pažadėto elektros tilto tiesimo per Lenkiją į Vakarų Europą atšaukimą.

* * *
Gyvenime daugelis dalykų turi dvi puses – įstatymai turi raides ir dvasią, valstybių ir tautų gyvenimas susideda iš materialinių-fizinių ir dvasinių pusių, taip ir Adamkaus prezidentavimas turi daugiau negu vieną pusę.

Kiekvienas žmogus susideda iš trijų pagrindinių elementų – kūno, proto ir dvasios, kuri talpina tikėjimą ir meilę. Šie elementai kiekviename asmenyje pasireiškia skirtingai. Taip mes turime fizinius stipruolius ir proto šaunuolius, kurie mus stebina naujais išradimais ir savo teorijomis. Istorijoje pilna ir dvasinių galiūnų, kurie, kaip M. Gandhi pasaulį stebino savo dvasinėmis vertybėmis ir galiomis. Tautų dvasinė būsena reiškiasi per jų religiją, kultūrą, praeitį ir mokyklas.

Be apsilankymo sekmadieniais bažnytinėse pamaldose, pažiūrėjimo į laikraščius ir TV mes kasdieniniame gyvenime mažai kreipiame dėmesio į dvasines vertybes. Deja, jos kartais suvaidina lemiamą vaidmenį žmonių gyvenime. Jos nėra lengvai pastebimos ir pasireiškia tik ypatingais atvejais – užėjus pavojams ir nelaimių metu. Ar ištikus nelaimei vieną šeimos narį kiti šeimos nariai ir draugai susiburs jo pagalbai, ar tik numos ranka, palikdami jį savo paties likimui, priklauso nuo jo šeimos narių ir draugų dvasinių vertybių. To paties požiūrio susilaukia ir įvairios labdaros-pašalpos rinkliavos: vieni aukoja į skurdą ar nelaimę patekusiems gelbėti, o kiti ramiai save teisina, kad čia ne jo ar jos reikalas. Kaip grįžę iš kalėjimų ir Sibiro tremties žmonės pasakoja, turintys tikėjimą ir įsitikinę savo teisingumu kaliniai lengviau pakeldavo kalėjimus, KGB tardymus ir sunkų tremties gyvenimą. Dvasinių vertybių galios pavyzdys yra ir krašto kariuomenė, kada valstybei gresia pavojus. Ar iškilus karui kariai veršis į priekį, neatsižvelgdami į pavojų, ar, išgirdę pirmuosius šūvius, bėgs iš kovos lauko? Dažnai kareivių drąsa ir dvasia nulemia ir karo eigą – atneša pergalę ar pralaimėjimą.

Dvasinių vertybių ugdymas, kaip ir meilė savo tėvynei, yra ilgas ir kartais nuobodus procesas, kuris prasideda šeimose nuo mažamečių vaikų auklėjimo ir tęsiasi per visą jų jaunystę. Laikui bėgant, rašytas žodis įgavo daugiau reikšmės jaunimo auklėjime. Savo „ideologinėje kovoje” sovietų kompartija skyrė ypatingą reikšmę spaudai. Svarbiausios pastangos buvo nukreiptos į priaugančios kartos auklėjimą. Marksistinė indoktrinacija buvo brutaliai brukama besimokantiems jaunuoliams nuo vaikų darželio ligi universiteto baigimo. Partijos skelbiamas „kovingas marksizmas-ateizmas” daug kam buvo nepriimtinas ir nubėgdavo nuo jų kaip vanduo nuo žąsies plunksnų, bet daugeliui jis paliko neišdildomų pasekmių, ką dabar, praėjus net dvidešimčiai metų nuo okupacijos pabaigos, mes aiškiai matome Lietuvos žmonių elgesy ir galvosenoje.

Adamkus, kuris yra linkęs į sportinę veiklą, mažai dėmesio skyrė dvasinėms vertybėms ir bendrai žiniasklaidai. Jis tik rūpinosi jos palankumo sau išlaikymu. Dar jo pirmos kadencijos metu įvyko mažas, bet savo turiniu reikšmingas įvykis. Kažkoks bulvarinis laikraštis, norėdamas pakelti savo tiražą, išspausdino sensacingą žinią – prez. Adamkus turi vėžio ligą! Aišku, tai buvo grynas melas. Bet Adamkaus reagavimas į tai daug ką pasako. Privatus asmuo gali nekreipti į tai dėmesio ir atleisti tokiam žurnalistui ir laikraščio redakcijai už melą ir šmeižtą, bet Adamkus buvo ne paprastas pilietis, o valstybės prezidentas! Jo reakciją į tokį įvykį jau stebi viso krašto gyventojai ir valstybės institucijos.

Kaip vokiečių patarlė sako: „Kein Antwort is auch ein Antwort” (Joks atsakymas yra taip pat atsakymas). Adamkaus atsakymas į laikraščio paskelbtą melą buvo skambanti tyla. Tačiau jis, kaip valstybės vadovas, turėjo pareigą pasielgti priešingai. Jis galėjo pasiųsti laikraščiui ir žurnalistui reikalavimą, kad atšauktų savo nepamatuotą pranešimą ir atsiprašytų visuomenės už nepagrįstos informacijos – melo skleidimą. Redakcijai ir žurnalistui to nepadarius, jis turėjo kreiptis į prokuratūrą, kad ji teisme užvestų šmeižto bylą. Byla galėjo tęstis teismuose metus ar ilgiau, teisėjų priteista bauda galėjo būti keli šimtai ar tik vienas litas, bet žiniasklaida būtų sužinojusi, kad melo skleidimas nėra toleruojamas ir yra baudžiamas.

Besivystančioje valstybės žiniasklaidoje Adamkaus tyla žurnalistų ir leidėjų buvo sutikta su savotiška nuostaba ir džiaugsmu – galima spausdinti viską, įskaitant ir gryną melą, jeigu tai gali padėti pelnui gauti. Šis įsitikinimas žiniasklaidoje plėtėsi ir tęsėsi per visą Adamkaus prezidentavimo laiką.

Bus daugiau.