Žvilgsnis į V. Adamkaus prezidentavimą -– 3
JERONIMAS TAMKUTONIS
Neretai girdime klausimą, kam ir kokioms socialinėms grupėms buvo
naudingas Adamkaus prezidentavimo laikotarpis? Dabar po dviejų
kadencijų prezidentūroje bent trumpai pažvelkime, kas įvyko Lietuvoje
Adamkaus prezidentavimo metu. Kokios buvo permainos Lietuvos žmonių
gyvenime? Pažvelkime, kaip gyveno įvairių visuomenės sluoksnių ir
profesijų žmonės.
Visų pirma, Adamkaus prezidentavimas buvo geras įvairiems aferistams,
kurie menkai valdomoje valstybėje galėjo steigti, kurti įvairius savo
verslus. Daugelis jų tapo milijonieriais. Buvusieji sovietų
kolaborantai buvo saugūs, nes jie nebuvo trukdomi liustracijos,
prokurorų ar Valstybės saugumo departamentas (VSD) pareigūnų.
Seimūnai vartėsi kaip inkstai taukuose, naudodamiesi savo
išskirtinėmis laisvėmis, privilegijomis ir didelėmis algomis.
Jie su įvairiomis delegacijomis keliavo po kraštus, net
egzotinius, kartu kaupdami kreditus savo asmeninėms atostogoms po
pasaulį.
Oligarchai-turtuoliai žymiai pralobo, nes jų veikla beveik
nekontroliuojamuose versluose augo kaip ant mielių. Kai kurie iš
jų savo asmeniniams ar verslo reikalams nusipirko ir vietas Seime. Kaip
rašo lietuvių spauda, paskutiniame Seime buvo per
trisdešimt milijonierių, o visoje šalyje jų priviso keli
šimtai. Keletas jų tapo net milijardieriais.
Teismai ir teisėjai įtvirtino savo veikimo laisvę be atsakomybės
visuomenei. Jie teisė pagal savo nuožiūrą ir pelną. Tai prasidėjo dar
žemės ir nuosavybės grąžinimo laikais, kai įtakingi valdininkai ir
verslininkai, pamatę jiems patraukliai atrodančius, bet kitiems
priklausančius žemės sklypus, pradėjo juos grobstyti.
Senų įstatymų tobulinimas ir naujų priėmimas, kaip ir visa
„švogerių santvarkoje” esanti teisinė sistema, yra
paliekama apverktinoje padėtyje. Per savo dešimt prezidentavimo
metų Adamkus nesugebėjo pasiūlyti nė vieno veiksmingesnio įstatymo.
Romėnai, valdę beveik visą žinomą pasaulį, per tūkstantį metų
pastebėjo, kad Justicia est fundamentum regnorum.
Didžiausia tautos dalis – paprasti darbininkai ir buvę
kolūkiečiai, apgulti turtuolių savivalės ir netvarkos krašte,
prasivėrus pirmoms galimybėms išvykti dirbti į svetimus
kraštus, bėgo iš Lietuvos kaip patrakę. Dažnai nieko
nežinodami apie svetimą kraštą, nemokėdami jo kalbos, jie,
nematydami ateities savo gimtajame krašte, leidosi į įvairius
pasaulio kraštus. Niekas nežino jų tikro skaičiaus, bet spėja jų
esant apie 400,000.
Kaltinti Adamkų bendradarbiavimu su KGB, ką girdime Lietuvoje, yra
nesąmonė, tačiau jo sovietinio režimo pažinimas yra kitas reikalas. Čia
mes susiduriame su keista Adamkaus veikla: Daumanto-Lukšos ir
Vanago-Ramanausko išdavikai ramiai sau gyveno Lietuvoje ligi
savo natūralių mirčių; nepaliesti liko ir kiti žymūs sovietinių laikų
kolaborantai, dalyvavę žmonių trėmimuose ir suimtųjų tardymuose;
aukšto KGB pareigūno apdovanojimas žymiu medaliu; dėmesio
nekreipimas į liustracijos procesą; Pociūno žūties bylos slopinimas;
besitęsianti netvarka VSD.
Žvelgiant į Adamkaus dešimties metų prezidentavimą, amerikiečiai
pasakytų, kad „He didn’t do his own homework on the soviet
system” (Nėra pakankamai susipažinęs su sovietine sistema).
Nenorom kyla įtarimas ir peršasi išvada, kad
besivadovaujantis „Santaros-Šviesos” šūkiu
bendrauti su okupuota Lietuva, Adamkus neatskyrė eilinio Lietuvos
gyventojo nuo aktyvaus sovietų kolaboranto. Tiesiog stebinantys yra
Adamkaus pokalbiai su buvusiu sovietų ambasados Washington, DC pirmuoju
sekretoriumi V. I. Sakalausku, kurie kaip Sakalausko rašyti
pranešimai KGB yra išlikę archyvuose. Juose Adamkus
atvirai, kaip patikimam draugui, viską papasakoja apie save, Lietuvių
Bendruomenes ir net JAV State Department veiklą. Tai, dar vykstant
šaltajam karui, nebuvo deramas elgesys su sovietinės okupacijos
atstovu užsienyje.
Nėra reikalo čia žeminti Adamkų. Jis, kaip valstybininkas, pats save
nuvainikavo savo metiniais pranešimais. Pagal juos, partijų
vadovai, Seimo ir Vyriausybės nariai turi dirbti, reformuoti esamus
įstatymus, siūlyti naujus, o jis, kaip prezidentas, visa tai įvertins.
Tai yra buvusių monarchų valdymo sistemos privilegija, o ne modernių
valstybių vadovų veikla, kurie, apart kalbų, turi ir patys dirbti.
Verta prisiminti ir Lietuvos laukiančias problemas uždarius Ignalinos
atominę jėgainę, elektros tiltų į Vakarų Europą nebuvimą. Apie
šiuos projektus buvo kalbama daugelį metų, bet nė vienas
iš jų nepajudėjo iš mirties taško per visą
Adamkaus prezidentavimą. Kaip graikų posakis sako, moteris, kuri nenori
kepti duonos, miltus sijoja visą dieną. Šiuo atveju tai buvo tik
kalbos.
Ir savo pamėgtoje užsienio veikloje Adamkus padarė aiškių
klaidų. Jis, artimai bičiuliaudamasis su šovinistiniu Lenkijos
prez. Lech Kaczynski, paprastai kalbant, perlenkė lazdą. Lenkija,
desperatiškai bandanti užimti vieną iš vadovaujančių
vietų Europos Sąjungoje, prilygstančių Vokietijos pozicijai,
ieškojo rėmėjų. Vienu iš tokių pasišovė būti
Adamkus. Nekreipdamas dėmesio į Punsko lietuvių skundus apie lenkų
valdžios lietuvių engimą, jis Lenkiją vadina „broliška
tauta”. Už Lenkijos palaikymą tarptautinėse organizacijose
Adamkus užsitarnavo eilinį lenkišką atpildą – pažadėto
elektros tilto tiesimo per Lenkiją į Vakarų Europą atšaukimą.
* * *
Gyvenime daugelis dalykų turi dvi puses – įstatymai turi raides
ir dvasią, valstybių ir tautų gyvenimas susideda iš
materialinių-fizinių ir dvasinių pusių, taip ir Adamkaus
prezidentavimas turi daugiau negu vieną pusę.
Kiekvienas žmogus susideda iš trijų pagrindinių elementų –
kūno, proto ir dvasios, kuri talpina tikėjimą ir meilę. Šie
elementai kiekviename asmenyje pasireiškia skirtingai. Taip mes
turime fizinius stipruolius ir proto šaunuolius, kurie mus
stebina naujais išradimais ir savo teorijomis. Istorijoje pilna
ir dvasinių galiūnų, kurie, kaip M. Gandhi pasaulį stebino savo
dvasinėmis vertybėmis ir galiomis. Tautų dvasinė būsena
reiškiasi per jų religiją, kultūrą, praeitį ir mokyklas.
Be apsilankymo sekmadieniais bažnytinėse pamaldose, pažiūrėjimo į
laikraščius ir TV mes kasdieniniame gyvenime mažai kreipiame
dėmesio į dvasines vertybes. Deja, jos kartais suvaidina lemiamą
vaidmenį žmonių gyvenime. Jos nėra lengvai pastebimos ir
pasireiškia tik ypatingais atvejais – užėjus pavojams ir
nelaimių metu. Ar ištikus nelaimei vieną šeimos narį kiti
šeimos nariai ir draugai susiburs jo pagalbai, ar tik numos
ranka, palikdami jį savo paties likimui, priklauso nuo jo šeimos
narių ir draugų dvasinių vertybių. To paties požiūrio susilaukia ir
įvairios labdaros-pašalpos rinkliavos: vieni aukoja į skurdą ar
nelaimę patekusiems gelbėti, o kiti ramiai save teisina, kad čia ne jo
ar jos reikalas. Kaip grįžę iš kalėjimų ir Sibiro tremties
žmonės pasakoja, turintys tikėjimą ir įsitikinę savo teisingumu
kaliniai lengviau pakeldavo kalėjimus, KGB tardymus ir sunkų tremties
gyvenimą. Dvasinių vertybių galios pavyzdys yra ir krašto
kariuomenė, kada valstybei gresia pavojus. Ar iškilus karui
kariai veršis į priekį, neatsižvelgdami į pavojų, ar,
išgirdę pirmuosius šūvius, bėgs iš kovos lauko?
Dažnai kareivių drąsa ir dvasia nulemia ir karo eigą –
atneša pergalę ar pralaimėjimą.
Dvasinių vertybių ugdymas, kaip ir meilė savo tėvynei, yra ilgas ir
kartais nuobodus procesas, kuris prasideda šeimose nuo mažamečių
vaikų auklėjimo ir tęsiasi per visą jų jaunystę. Laikui bėgant,
rašytas žodis įgavo daugiau reikšmės jaunimo auklėjime.
Savo „ideologinėje kovoje” sovietų kompartija skyrė
ypatingą reikšmę spaudai. Svarbiausios pastangos buvo nukreiptos
į priaugančios kartos auklėjimą. Marksistinė indoktrinacija buvo
brutaliai brukama besimokantiems jaunuoliams nuo vaikų darželio ligi
universiteto baigimo. Partijos skelbiamas „kovingas
marksizmas-ateizmas” daug kam buvo nepriimtinas ir nubėgdavo nuo
jų kaip vanduo nuo žąsies plunksnų, bet daugeliui jis paliko
neišdildomų pasekmių, ką dabar, praėjus net dvidešimčiai
metų nuo okupacijos pabaigos, mes aiškiai matome Lietuvos žmonių
elgesy ir galvosenoje.
Adamkus, kuris yra linkęs į sportinę veiklą, mažai dėmesio skyrė
dvasinėms vertybėms ir bendrai žiniasklaidai. Jis tik rūpinosi jos
palankumo sau išlaikymu. Dar jo pirmos kadencijos metu įvyko
mažas, bet savo turiniu reikšmingas įvykis. Kažkoks bulvarinis
laikraštis, norėdamas pakelti savo tiražą, išspausdino
sensacingą žinią – prez. Adamkus turi vėžio ligą! Aišku,
tai buvo grynas melas. Bet Adamkaus reagavimas į tai daug ką pasako.
Privatus asmuo gali nekreipti į tai dėmesio ir atleisti tokiam
žurnalistui ir laikraščio redakcijai už melą ir šmeižtą,
bet Adamkus buvo ne paprastas pilietis, o valstybės prezidentas! Jo
reakciją į tokį įvykį jau stebi viso krašto gyventojai ir
valstybės institucijos.
Kaip vokiečių patarlė sako: „Kein Antwort is auch ein
Antwort” (Joks atsakymas yra taip pat atsakymas). Adamkaus
atsakymas į laikraščio paskelbtą melą buvo skambanti tyla.
Tačiau jis, kaip valstybės vadovas, turėjo pareigą pasielgti
priešingai. Jis galėjo pasiųsti laikraščiui ir
žurnalistui reikalavimą, kad atšauktų savo nepamatuotą
pranešimą ir atsiprašytų visuomenės už nepagrįstos
informacijos – melo skleidimą. Redakcijai ir žurnalistui to
nepadarius, jis turėjo kreiptis į prokuratūrą, kad ji teisme užvestų
šmeižto bylą. Byla galėjo tęstis teismuose metus ar ilgiau,
teisėjų priteista bauda galėjo būti keli šimtai ar tik vienas
litas, bet žiniasklaida būtų sužinojusi, kad melo skleidimas nėra
toleruojamas ir yra baudžiamas.
Besivystančioje valstybės žiniasklaidoje Adamkaus tyla žurnalistų ir
leidėjų buvo sutikta su savotiška nuostaba ir džiaugsmu –
galima spausdinti viską, įskaitant ir gryną melą, jeigu tai gali padėti
pelnui gauti. Šis įsitikinimas žiniasklaidoje plėtėsi ir tęsėsi
per visą Adamkaus prezidentavimo laiką.
Bus daugiau.