lukas

Andrius Lukas su Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi.

Metai, praleisti Lietuvoje, plačiau atvėrė akis
Pokalbis su Fulbright Fellowship stipendininku Andriumi Luku


Andrius Lukas gimė Grand Rapids mieste, vakarinėje Michigan valstijos dalyje, Juozo Luko ir Barbaros Vasilauskaitės šeimoje. Augdamas ir mokydamasis aktyviai dalyvavo ir kaip savanoris talkino JAV LB Grand Rapids apylinkės, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ir PLB fondo darbuose. Tėvai (daugelį metų) ir Andrius (keleri metai) yra Lietuvių Fondo nariai. Praėjusiais metais Andrius bakalauro laipsniu baigė Michigan valstijoje esantį Kalamazoo College, magistro studijoms buvo priimtas į vieną universitetą Čikagoje. Tuo pačiu metu jis gavo JAV prestižinę Fulbright Fellowship stipendiją studijuoti Vilniuje, Lietuvoje. Pasirinkęs pastarąją, Andrius studijuoti į Vilniaus universietą išvyko 2009 m. rugpjūčio mėnesį, studijas baigs vasarą. A. Lukas, vienas iš keturių šių metų Fulbright stipendininkų, sutiko papasakoti apie savo patirtį, įgytą Lietuvoje.

lukas– Kas paskatino tapti vienu iš Fulbright stipendininkų ir pasirinkti metus praleisti Lietuvoje?

– Kai pradėjau ruošti bakalaurinę studiją apie Lietuvos energijos saugumą, mano studijos patarėjas ir Kalamazoo kolegijos Politinių mokslų skyriaus vedėjas patarė siekti gauti Fulbright Fellowship tolesnėms studijoms Lietuvoje. Nors nesijaučiau vertas tokios stipendijos garbės, nusprendžiau pabandyti ir padaviau prašymą. Šalia galimybės tęsti studijas, pradėtas su bakalauriniu darbu, tai buvo gera proga metus pagyventi ir pastudijuoti kitame krašte. Neskaitant mano etninių ryšių bei lietuviško kultūrinio gyvenimo sustiprinimo, tai buvo labai patraukli galimybė. Jaučiuosi pagerbtas, kad buvau parinktas šiai stipendijai. Ši patirtis man plačiau atvėrė akis.

– Ar atvykęs į Lietuvą patyrei kultūrinį šoką? Ar ilgai užtruko priprasti prie naujos aplinkos, universiteto, žmonių, papročių?

– Iš tikrųjų atvykęs į Lietuvą nepatyriau didelio kultūrinio šoko. Bet buvo įdomu pamatyti, kiek daug popierizmo ir biurokratinių žingsnių reikia kai kuriems dalykams atlikti. Išskyrus tai, nebuvo sunku apsiprasti su gyvenimu čia, Vilniuje. Visiškai priprasti prie naujos aplinkos gyvenimo ritmo ir naujo miesto man truko maždaug mėnesį laiko. Tačiau manau, kad panašiai būtų, nepaisant, kur aš išvažiuočiau: ar į Lietuvą, ar į Italiją, ar kitą užsienio kraštą – vieneriems metams.

– Kokie trys dalykai Lietuvoje/apie Lietuvą Tau patiko labiausiai?

– Sunku man atsakyti į šį klausimą, nes neabejotinai yra daugiau negu trys dalykai, kurie man patinka čia gyvenant. Pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą, kad Vilnius yra įvairus ir tarptautinis miestas, ko aš tikrai nesitikėjau. Vakare išėjęs į barą ar restoraną gali girdėti aplink kalbančius trimis ar keturiomis kalbomis ir susitikti su žmonėmis iš Europos, Centrinės Azijos ir net Šiaurės Amerikos. Taip pat aš pats su malonumu patyriau, kaip vietiniai lietuviai, kai su jais susipažįsti, gali būti labai draugiški ir kilniaširdžiai žmonės, kas yra nuostabu. Trečias įspūdis apie Lietuvą, kuris man labai patiko, – kaip miestas ir žmonės atgyja, gyvai ir linksmai švenčia šventes: Nepriklausomybės dienas, Kaziuko mugę, Kalėdų ir Naujųjų metų sezoną. Nors vėjai pusto sniegą, temperatūra labai žema, bet žmonės lauke džiaugsmingai švenčia, atsipalaidavę nuo darbų.

– Išvardyk tris dalykus, kurie iki šiol bado akis, piktina, nepatinka Lietuvoje?

– Aš nepritariu kai kuriems dalykams čia, Lietuvoje, ypač politiniams, bet pasisakysiu tik vienu, kurį asmeniškai patyriau. Atrodo, kad Lietuvoje yra aiškus nusistatymas prieš visus užsienietiškus dalykus. Jei mokslinė studija cituoja daugiau šaltinių iš Vakarų Europos ar Amerikos negu iš Lietuvos, tai į ją žiūrima iš aukšto, nepalankiai. Jei politinės reformos pasiūlymas nurodo kitą valstybę kaip pavyzdį, kuriuo Lietuva galėtų pasinaudoti, tai jis kritikuojamas ne dėl jo idėjų, bet dėl pavyzdžio kilmės. Nors toks elgesys manęs nenustebino, tačiau jį reikia keisti, kad Lietuva galėtų progresuoti kaip valstybė, kaip Europos Sąjungos narė ir kaip tauta.

– Gal galėtum daugiau papasakoti apie Vilniaus universiteto programą, kurioje šiuos metus dalyvavai?

– Dalyvauju Vilniaus universiteto Tarptautinių ryšių ir politikos instituto magistro laipsnio studijų programoje, kuri vadinasi Centrinės ir Rytų Europos studijos (Central and Eastern European Studies, taught by the faculty of Vilnius University's Institute of International Relations and Political Science). Studijos apima politinius mokslus, istoriją, ekonomiką bei sociologiją ir siekia pažinti Vengriją, Čekijos Respubliką, Slovakiją, Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Ukrainą, Baltarusiją ir Rusiją.

– Ar esi patenkintas dėstymo kokybe, lygiu, dėstytojais, savo bendramoksliais?

– Suprantama, mano atsakymas skirtųsi atsižvelgiant į tai, apie kurį profesorių kalbėčiau, bet bendrai galiu pasakyti, kad šios programos akademiniai reikalavimai yra žemesni negu mano ankstyvesnių bakalaurinių studijų patirtis Kalamazoo kolegijoje. Tačiau Vilniaus universitete yra profesorių, kurie tikisi iš savo studentų atitinkamo akademinio studijų lygio, ir aš esu visapusiškai patenkintas jų dėstomais kursais. Akivaizdu, kad profesorių žinios jų dėstomų dalykų srityse yra įspūdingos, ir, be abejonės, daug sužinoma dalyvaujant jų paskaitose. Studentai yra gerai pasiruošę ir turi daug žinių. Džiaugiuosi, kai gaunu progą ir galiu su jais padiskutuoti apie politiką, tačiau atrodo, kad vietiniai lietuviai studentai nesiryžta ir susilaiko nuo diskusijų paskaitų metu. Nėra abejonės, kad toks elgesys užsilikęs iš senos mokslo infrastruktūros, kurios Lietuva vis dar stengiasi nusikraty ti.

– Ar patartum ir kitiems JAV ar kitų šalių lietuviams pasinaudoti tokia galimybe pagyventi ir pastudijuoti Lietuvoje?

– Aišku, kad patarčiau tiems, kurie domisi, studijuoti Lietuvoje! Galimybė gyventi ir studijuoti bet kuriame užsienio krašte tokiam ilgam laikui yra proga, kurios nereikėtų praleisti.

– Kaip vertini šią savo Lietuvos patirtį? Ar manai, jog ji pravers ateityje?

– Mano patirtis Lietuvoje buvo naudinga akademiniu atžvilgiu, nes leido man tęsti tyrimus ir studijas tų dalykų, kurie mane domina. Bet svarbiausia, kad ši patirtis buvo man ypatinga asmeniškoje plotmėje, ir to niekada neužmiršiu.

– Kokią vietą Lietuva/jos kultūra užėmė Tavo gyvenime prieš studijas Vilniaus universitete ir kokią vietą užima dabar?

– Lietuviška kultūra ir mano paveldas – ypač mano tėvo, dėdės, tetos ir senelių, kurie paliko Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metu, – visada buvo ir toliau bus man labai svarbūs. Jų pasiaukojimas tėvynei ir patirtys, mano šeimos šaknys ir perduotos vertybės niekada nebus užmirštos ar neįvertintos. O mano patirtis čia, Lietuvoje, tik dar labiau sustiprino tuos jausmus.

Kalbino
Dalia Cidzikaitė


lukas
Andrius Lukas su tėvais Juozu ir Barbara, baigęs Kalamazoo kolegiją.
Nuotr. iš asmeninio A. Luko archyvo