Gerbkime save ir savo kraštą

NIJOLĖ NAUSĖDIENĖ

Niekados nesmerkiau, o vis stengiausi pateisinti žmones, kurie, vos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjo plaukti į šį kraštą. Pradžioje daugiausia važiavo pagyvenusio amžiaus žmonės, kurie norėjo užsidirbti, padėti sau ir savo šeimoms Lietuvoje. Norėdama padėti saviems žmonėms nutariau įsteigti pirmąją lietuvišką darbo agentūrą ,,Ruta’s Domestic Service Agency”. Tuo laiku veikė tik lenkiškos ar rusų agentūros, labai skriaudusios mūsiškius. Per 10 darbo metų buvo visko. Daug pas mane dirbusių žmonių užsidirbę sugrįžo atgal į Lietuvą, net iki šiai dienai su kai kuriais palaikau glaudžius ryšius. Kiti į JAV atvažiavo kitais tikslais. Kiekvienas pasirenkame savo kelią: vieni eina tiesiu keliu, kiti – šunkeliais.

Kiekvienas japonas, prieš išvykdamas gyventi į užsienį, turi duoti priesaiką, kad, nesvarbu, kur jis begyventų, jis turi jausti atsakomybę prieš savo kraštą ir neužmiršti, kad jis yra japonas. Tokią priesaiką turėtų sau duoti ir lietuvis, išvykdamas gyventi į kitą kraštą.

Tą patį sakė ir mano tėvelis, prieš išleisdamas mane – kad kiekvienas netikslus mano žingsnis svetur atsilieps Lietuvoje. Taip ir yra, juk visiems išeivijos lietuviams krinta gėda dėl kokio nors vieno netikusio lietuvio. Atvažiavai čia gyventi, tai ir junkis prie lietuviškos visuomenės, kurk gerą jos įvaizdį, puošk ją gerais darbais. Nekritikuok ir nekurstyk kitų prieš Lietuvą, nejuodink jos.

Kiekvienas mes, atsidūrę išeivijoje, prarandame teisę kištis į Lietuvos vidaus teises, neturime teisės rinkti ir balsuoti. Tokią teisę turi tik svetimuose kraštuose atostogaujantys ar su studentų vizomis studijuojantys, darbo komandiruotėn išvažiavę. Kaip gali balsuoti žmonės, kurie jau daugiau nei 20 metų negyvena Lietuvoje, nėra gerai susipažinę su kandidatais, kai gyvenimas keičiasi žaibišku greičiu?

Kiekvienas, iš Lietuvos išvykęs visam gyvenimui, turi priimti šventą tiesą – kad išvykdamas jis praranda bet kokią teisę kištis į Lietuvos gyvenimą. Mums, išeivijoje gyvenantiems, gal ir nepatinka Lietuvos vidaus gyvenimas, nepatinka jos valdžia ar politinė veikla, bet mes neturime jokios teisės kelti į viešumą Lietuvos negeroves, juodinti ją kitataučių akyse. Tas, kuris taip stipriai išgyvena savo krašto trūkumus, kuris norėtų pakeisti jo politinę struktūrą, jo valdančiuosius, gali važiuoti į Lietuvą ir ten protestuoti, kandidaduoti, juk kraštas laisvas, Sibiras negresia. Tačiau jei sėdi Amerikoje ar bet kuriame kitame krašte, gerbk save ir savo kraštą.

Jau nuo caro laikų ir dar prieš tai pirmieji lietuvių išeiviai rado kelią į Ameriką. Jie čia kūrėsi, būrėsi į telkinius, glaudėsi vieni prie kitų. Didžiausias išeivių telkinys Amerikoje įsikūrė po Pirmojo pasaulinio karo. Nors toji lietuvių karta nebuvo mokyta, bet ji gerbė ir mylėjo savo kraštą. Žinome, kiek tie lietuviai pristatė bažnyčių, kiek įsteigė mokyklų ir organizacijų, kiek leido laikraščių, knygų, oganizavo šalpos būrelius ir t. t. Panašiai veikė ir vėliau atvykę lietuviai emigrantai.

Antrosios emigracijos bangos vaikams užaugus, pradėjo silpnėti mokyklų ir kitų jaunimo organizacijų veikla, bet, sugužėjus naujai emigracijai, vėl prisipildė mokyklos, atsigavo skautai, ateitininkai, atgijo sportinė veikla. Ar nedžiugu, kad mūsų iškilioji Čikagos lietuvių opera, kuria didžiavomės ištisus 50 metų, neužsidarė, bet pasipuošė naujais solistais, choras prisipildė naujų profesionalių balsų. Kad susikūrė nauji teatriniai vienetai, kad gyvuoja vaikų teatras ,,Pasaka”, kuris tikra to žodžio prasme yra pasaka. O kur tokios meno studijos kaip ,,Dance Duo”, lietuviškų šokių ansambliai ir kiti meno vienetai?! Paimkime ,,Dainavos” ansamblį, kuris Dariaus Polikaičio vadovaujamas, išgarsino mūsų vardą po visą pasaulį.

Garsina Lietuvą tie žmonės ir nemaištauja, nes neturi kada. Jie savo laiką produktyviai išnaudoja, jie žino, kad tik gerais pavyzdžiais mes įrodysime meilę savam kraštui. Siūlyčiau visiems maištautojams prisijungti prie organizacijų, susirasti sau tinkamas vietas ir kurti savo ateitį. Tegul mūsų veikla parodo mūsų tautos seną paveldą, kultūrą ir grožį.

Naiviai skamba pasakymas, kad prie Pasaulio lietuvių centro, Lemont, buvo ruošiama ,,Tylioji akcija”. Jau vien iš anksto paruošti plakatai pranašavo ką kitą. Ar nebūtų buvę gražiau, jei prezidentę būtume pasitikę su gražiais šūkiais, pasveikinę ją su atvykimu, tada ji būtų tikrai išlipusi iš automobilio ir draugiškai pasisveikinusi su kiekvienu. Atsimenu, kai popiežius Jonas Paulius II važiavo per Marquette Park, niekas jo nesutiko su įžeidinėjančiais šūkiais, jis su visais sveikinosi, visiems mojavo. Nebuvo tada tarp mūsų tokių maištaujančiųjų.

Amerikoje nusikaltimai įvyksta kas 6 minutes. Čia visi gerai žino apie korupciją teismuose, čia nusikaltėlis turi daugiau teisių negu mes, paprasti piliečiai. Pedofilija yra pasaulinė epidemija, o štai neseniai prezidentas Barack Obama paskelbė apie savo sprendimą leisti gėjams tuoktis. Tad ar nustebinsime amerikietį Garliavos įvykiais?

Girdint apie rengiamą naują demonstraciją norisi klausti, ar galima iš tokios demonstracijos tikėtis kokios naudos kraštui? Geras paukštis savo lizdo neteršia – sako liaudies išmintis. Patarčiau demonstracijos rengėjams su visais savo plakatais, gabumais ir energija nuvažiuoti į Lietuvą. Ten jie ras daug bendražygių, kovojančių prieš valdžią. O mes čia ir toliau gražiai kelsime Lietuvos vardą per mūsų sportuojantį jaunimą, per skautus, ateitinininkus, per mūsų gražius ansamblius ir žaviąją operą.