Lietuviai vejami specialiai, kryptingai ir sąmoningai?
Gintaras Visockas
Prieš keletą dienų beveik penkias valandas Lietuvos Respublikos
Seime dirbo konferencija, kurios dalyviai diskutavo, kokių priemonių
derėtų griebtis, norint sumažinti grėsmingą lietuvių emigraciją į
svečias šalis. Savo nuomonę apskritojo stalo posėdyje
išdėstė parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila,
nepriklausomas finansų žinovas Valdemaras Katkus, ekonomistas Romas
Lazutka, kai kurie Darbo biržos, smulkiųjų verslininkų, Lietuvos
Pramonininkų konfederacijos, visuomeninių organizacijų atstovai.
Emigracijos skaudulius nagrinėjusios diskusijos svarba –
neabejotina. Dar sykį Lietuvos parlamento rūmuose buvo prisiminta, jog
lietuviai važiuoja svetur uždarbiauti žymiai gausiau nei kitos Europos
Sąjungos tautos. Akivaizdu, kad finansinė krizė siautėja visoje
Europoje, tačiau lietuvių emigracijos lygis svyruoja ne ties 4 proc.
barjeru, koks yra ES vidurkis, o apie 17 proc. Šie skaičiai
byloja, jog, nesustabdžius įsibėgėjusių emigracijos procesų, Lietuva
per artimiausius keletą dešimtmečių gali likti be lietuvių.
Pačiu optimistiškiausiu atveju lietuviai Lietuvoje taps mažuma
ir bus valdomi kitų tautų.
Jei mums priimtina tokia ateitis, galime, užuot šalinę
priežastis, ir toliau verkšlenti. Tačiau konferencijoje kai
kurie pranešėjai jau kėlė mintis, jog šiandieninė padėtis
– be išeities. Mat Lietuvos politiniam elitui, įskaitant
ir Vyriausybę, ir valdančiąsias partijas, ir stambiausių bankų vadovus,
tokia padėtis naudinga, nes tokia nuostata priimtina ES vadovybei.
Oficialusis Briuselis slapta linkęs kai kurias šalis paaukoti
ant ekonominės depresijos aukuro, ir ES vadovai kuria depresines zonas,
į kurias, deja, įrašytas ir Lietuvos vardas.
Konferencijoje nuskambėjo pastabų, jog ,,nereikia savęs apgaudinėti,
esą mūsų valdantieji nesupranta, ką darantys”. Įsiminė ir tokia
nuomonė: nereikia būti naiviais ir apsimesti, esą ,,mūsų politinė ir
ekonominė grietinėlė” klysta nuoširdžiai, nesugebėdama
bent šiek tiek sumažinti milžiniškos emigracijos. Jei
norėtų, tai ir sumažintų. Tie, kurie realiai pajėgtų perlaužti
nugarkaulį tautos išsivaikščiojimo grėsmei, šitos
misijos atlikti nė neketina. Mat žaidžia kur kas platesnio masto ir
sudėtingumo žaidimus, kurie nesutampa su vietinės Lietuvos
troškimais. O tie, kurie norėtų sustabdyti lietuvių tautos
evakuaciją, neturi realių svertų esamai padėčiai pakeisti. Tokių
galimybių greičiausiai neturės ir po šį rudenį surengtų Seimo
rinkimų.
Jei praradimus skaičiuotume nuo pat Kovo 11-osios Akto paskelbimo, tai
realių darbo vietų 1990–2011 m. Lietuva neteko apie milijoną. O
tai reiškia, kad iš Lietuvos greičiausiai tiek
mūsiškių ir išvyks. Šis skaičius atspindi
realiausius būsimos emigracijos dydžius. Svarbu nepamiršti ir
aplinkybės, jog Lietuva, įstojusi į ES, sulaukė finansinės paramos
maždaug 3,5 karto daugiau, nei turėjo iki tol. Tačiau lietuvių
pasinaudojimas šiomis vertybėmis – itin menkas.
Investicijų – daug, tačiau sėkminga jų panauda – vos 27
proc. Akivaizdu, kad trūksta kryptingumo į našumą, veiksmingumą.
Tik negalima sakyti, jog čia kaltas lietuviškas charakteris ar
lietuviškas tingumas. Lietuviai – darbštūs,
sumanūs. Lietuvoje juos smaugia neteisingi, drakoniški,
priešiški įstatymai. Kodėl išvykę darbuotis į
Vakarus lietuvaičiai čia pat tampa našiais darbuotojais? Kadangi
jų iniciatyvų nepančioja dažnusyk kvaili, priešiški
lietuviški įstatymai. Lietuvos jaunimas sprunka iš namų
tik dėl to, kad savi biurokratai jiems trukdo dirbti ir užsidirbti.
Vakaruose mokesčių inspektorius – draugas. Jis padės, patars,
jokiu būdu negrasins baudomis. Jei dirbi, užsidirbi ir iš
valstybės neprašai pašalpų, tai ir toliau plušėk.
Niekas tavęs nebandys apkrauti papildomais mokesčiais. Lietuvoje
mokesčių mokėjimo planai – tarsi džiunglės: susipainiosi,
pasiklysi, pražūsi.
Visos šios pastabos daug sykių girdėtos. Tačiau naujai
nuskambėjo kelių konferencijos dalyvių užuominos, esą taip iš
pirmo žvilgsnio kvailai elgiamasi tikrai ne dėl ribotumo ar
primityvumo. Kažkam naudinga, kad Lietuva šiuo metu būtų
nepatraukli verslui. Mat išstūmus ir sunaikinus vietinius
žaidėjus, bus paskui labai lengva ateiti kitiems verslams. Suprask,
savi, lietuviai, išstumiami, kad Lietuvoje ilgainiui susidarytų
palankesnė erdvė užsienio verslininkams.
Konferencijoje kalbėjusi Lietuvos darbo biržos atstovė duomenų apie
bedarbius ir įdarbintuosius pažėrė itin gausiai. Tačiau Darbo biržos
atstovė nepateikė svarbiausių duomenų – kaip nedarbo didėjimas/
mažėjimas susijęs su emigracija. Ji pripažino, jog nėra skaičiavimų,
kokį nedarbo lygį Lietuva dabar turėtų, jei darbingų asmenų emigracija
iš Lietuvos būtų minimali, bent jau ne aukštesnė nei ES
vidurkis. Išgirdus atsakymą, jog ,,išsamesnės analizės
šiuo klausimu nėra”, nuvilnijo nepasitenkinimo nuotaikos.
Kodėl tokios analizės nėra? Gal tokio pobūdžio palyginamosios lentelės
nėra daromos specialiai?
Ekonomistas Lazutka apgailestavo, jog Lietuvoje vis dar esama temų,
apie kurias nenorima garsiau prabilti. Jo teigimu, viena iš
Lietuvoje nutylimų temų – socialinė nelygybė. Taigi emigracijos
priežastys – ne vien ekonominės. Bėgti iš Lietuvos žmones
verčia ir socialinė atskirtis: didžiausias ir mažiausias atlyginimas
bei pajamos Lietuvoje skiriasi vidutiniškai nuo 8 iki 14 kartų,
kai Europoje tokie dalykai vidutiniškai skiriasi apie 4 sykius.
Deja, tie, kurie ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis šiuos
skaičius Lietuvoje galėtų sumažinti nuo pavojingos iki normalios ribos,
šito nenori padaryti, ir nedaro.
Apibendrindamas konferencijoje išdėstytas įžvalgas Songaila
apgailestavo, jog lietuviai labai išradingai, drąsiai, vieningai
moka priešintis karo ir okupacijos sąlygomis, o taikos metu
pasimeta, nusiramina, nebesipriešina. Tautininkų vadovas taip
pat pabrėžė, jog ,,ne visą bėdą reikia suversti pasaulinei finansų
krizei, nes krizė apėmusi daugelį valstybių, tačiau tik Lietuvai ji
taip skaudžiai smogė žemiau juostos”. ,,Taigi į klausimus, kas,
kodėl ir kaip mums trukdo neprapulti taikos sąlygomis, privalėtume
pirmiausia atsakyti patys sau, ir kuo nuoširdžiau”,
– pastebėjo Songaila.