50 metų po popiežiaus Jono XXIII mirties

ALEKSAS VITKUS

Nors šiemet dar tik bandome susipažinti su naujuoju popiežiumi Pranciškumi I, nereikėtų užmiršti ir garsaus XX a. popiežiaus Jono XXIII, kurio 50-ąją mirties sukaktį turėjome švęsti vos prieš kelias savaites. Lyg ir keista, kad ta sukaktis praėjo tyliai, nesulaukusi didesnio žiniasklaidos dėmesio. Juk Jonas XXIII ir buvo tas katalikų Bažnyčios milžinas, pirmasis popiežius, kuris pradėjo revoliuciją, kurią taip ištvermingai tęsė Paulius VI ir Jonas Paulius II.

Būsimasis popiežius Jonas gimė 1881 m. Angelo Roncalli vardu. Bažnyčia tuo laiku buvo blaškoma XIX a. Europoje vykusių sukrėtimų. Paskutiniuoju tos valstybės valdytoju ir popiežiumi buvo išrinktas Pijus IX (1846–1878). Kai Italijos patriotams – Garibaldi, Cavour ir kitiems, pasisekė sujungti itališkas žemes į vieną, Pijus IX prarado savo valstybę ir pasitraukė į Vatikaną, kur vadino save Vatikano kaliniu.

Bažnyčiai nustojus būti ir  pasaulietine valstybe, pradėjo ryškėti ir naujos Bažnyčios reformos poreikis. Tai gerai suprato ir daug enciklikų parašęs popiežius Leonas XIII (1878–1903).  Gal garsiausia buvo jo Rerum Novarum enciklika (1891). Jos stipriai buvo paveiktas ir jaunasis Angelo Roncalli. Tapęs popiežiumi jis energingai stengėsi sušaukti II Vatikano suvažiavimą reformuoti Bažnyčią jos teologinėse, liturginėse ir socialinėse srityse.

Leoną XIII sekė popiežius Pijus X (1903–1914). Jo sudarytoje nepasitikėjimo ir „modernizmo” baimės fone jaunasis, jau kunigas, Angello praleido savo pirmus kunigystės metus. Nepatiko jam Pijaus pasisakymai kovoti prieš „modernizmą”. Tapęs Bergamo seminarijos profesoriumi, Angelo netrukus susilaukė rimtų priekaištų. Vos prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, popiežius Pijus X mirė, ir Angelo liko nenubaustas.

Italijos politikai nutarė stoti į karą sąjungininkų pusėje, nes žinojo, kad tauta buvo nusistačiusi prieš Austriją, kuri vis dar laikė okupuotą Italijos šiaurinę dalį. Dauguma italų karo iš viso nenorėjo. 1915 m. mobilizacija palietė ir Angelo, kuris turėjo tarnauti kariuomenės kapelionu.  Darbas ligoninėje su sužeistais ar mirštančiais kariais jam sukėlė pasibjaurėjimą karu. Tuometinis popiežius Benediktas XV (1914–1922) irgi buvo labai nusistatęs prieš karą,  jį vadinęs „beprasmėmis skerdynėmis”. Mirė jis nuo gripo 1922 m., kai, karui pasibaigus, Europoje prasidėjo socialinė suirutė, pagimdžiusi komunizmo ir fašizmo polinkius.

Italijoje vykstant politiniams nesutarimams, karalius Victor Emmanuel III, 1922 m. pakvietė fašistą Benito Mussolini sudaryti vyriausybę, kuri, po ilgų derybų, 1929 m. pagaliau pasirašė taip vadinamą Laterano sutartį, pagal kurią Vatikanas buvo paskelbtas nepriklausoma valstybe nuo Italijos, o Roma buvo oficialiai pripažinta Italijos sostine. Nors Angelo jau buvo monsinjoras ir dirbo Kurijoje, jo griežtas nusistatymas prieš fašistų valdžią buvo gerai žinomas. Kad išvengtų konflikto su valdžia, popiežius Pijus XI (1922–1939) 1925 m. išsiuntė Angelo  į Bulgariją ir pakėlė jį į arkivyskupus.

Mussolini nemėgo Angelo, todėl jo grįžimas į Italiją pasidarė neįmanomas. 1935 m. Pijus XI siuntė Angelo į Istanbulą kaip apaštališkąjį pasiuntinį Turkijoje ir Graikijoje. Angelo pažintys Bulgarijoje ir Turkijoje labai pravertė, kai vėliau nuo nacių per Balkanus ir Turkiją bėgantys žydai buvo persiunčiami į anglų administruojamą Palestiną. Tuo tarpu naujai išrinktas popiežius Pijus XII (1939–1958) Antrojo pasaulinio karo metu pasirinko tylėjimo diplomatiją dėl nacių vedamo žydų „Final solution”, su kuo Angelo negalėjo sutikti. Jis ir jo draugas Montini gelbėjo žydus, bet po karo atsisakė apdovanojimų, sakydami: „Tai buvo mūsų pareiga, ir Pijaus XII noras, už ką medaliai nedalinami.”

1944 m., sąjungininkams užėmus Paryžių,  Angelo buvo nusiųstas ten būti popiežiaus nuncijumi visai Prancūzijai,  bet netrukus susirėmė su gen. Charles de Gaulle. 1953 m. Angelo grįžo į Vatikaną, kur jis buvo pakeltas į kardinolus ir tais pačiais metais išsiųstas į Veneciją būti jos patriarchu. Tokia garbė buvo suteikta paties apaštalo Petro tik Jeruzalei, Antiokijai, Aleksandrijai ir Romai, vėliau ir Lisabonai, o dabar – Venecijai.

Tuo tarpu senstantis popiežius Pijus XII mirė 1958 m., ir popiežiumi tapo Venecijoje savo darbais labai išpopuliarėjęs kardinolas Angelo, pasirinkęs Jono XXIII vardą. Naujasis popiežius per savo penkerius metus padarė nepaprastą įtaką visai krikščioniškajai bendruomenei. Jis pakėlė į kardinolus pirmus atstovus ir Afrikos,  Filipinų, Japonijos ir Meksikos, panaikino buvusį išpūstą Vatikano iškilmingumą, pradėjo lankytis Romoje už Vatikano ribų, pamėgęs kukliai sakyti, kad jis ne kažkoks Eminencija, bet tik popiežius. Jonas XXIII buvo pirmas popiežius istorijoje, surengęs spaudos konferenciją, kitaip sakant – jis atidarė Vatikano langus į pasaulį.

 Didžiausias ir svarbiausias Jono XXIII pasiekimas buvo II Vatikano Suvažiavimo sušaukimas. Jo nebuvo jau nuo Pijaus IX laikų, kai staiga kilęs Prancūzijos-Prūsijos karas jį nutraukė. Vatikaną valdė biurokratija, ir užtruko keli metai, kol Jonui XVIII pavyko nugalėti opoziciją. Popiežius dažnai skųsdavosi, kad Vatikaną valdo įtakingieji kardinolai, o jis esąs tik popiežius. 1963 m. Jonas XXIII paskelbė paskutinę savo encikliką „Pacem in terris”, kurioje jis paprastais žodžiais visiems tikintiesiems aprašė Dievo sukurtos visatos tvarką, kurios pagrindiniai dėsniai yra tiesa, teisingumas, meilė ir laisvė. Taip pat pripažino, kad ilgoje Bažnyčios istorijoje yra buvę ir klaidų.

Paskutinė Suvažiavimo sesija pasibaigė jau Jono XXIII draugo Montini popiežiaus Pauliaus VI (1963–1978) laikais. 16 jo dokumentų sudaro Bažnyčios mokslo, kaip jį suprantame šiandien, pagrindą. Leista Mišiose naudoti vietinę kalbą, pakeista liturgija, raginama bendrauti su kitomis krikščioniškomis bažnyčiomis bei drąsinama dialogui su nekrikščioniškomis.

Nesulaukęs Suvažiavimo pabaigos, vėžio iškankintas Jonas XXIII mirė antrąją Sekminių dieną, 1963 m. birželio 3 d. Praėjo jau 50 metų, ir dauguma jaunųjų katalikų mažai ką žino apie tuos audringus II Vatikano Suvažiavimo metus.