Vingiuoti keliai į Lietuvos prezidentūrą

ALEKSAS VITKUS

Kai 1993 m. Stasys Lozoraitis (g. 1924 m.), Valdo Adamkaus raginamas, paskelbė kandidatuosiąs į Lietuvos prezidentus ir tuos rinkimus prieš Algirdą Brazauską pralaimėjo, ne vienas pagalvojo, kad Lozoraičio rinkiminei kampanijai vadovavęs Adamkus galės toje kampanijoje įgytą patyrimą panaudoti savo bandyme tapti prezidentu. Brazausko kadencija turėjo baigtis 1998 m. vasario 25 d., bet Brazauskas jau 1997 m. spalio 6 d. paskelbė daugiau nebekandidatuosiąs. Tai plačiai atidarė vartus Adamkui, bet pakenkė Vytauto Landsbergio kandidatūrai.

Landsbergis iškrito jau pirmame rate, o antrąjį ratą laimėjo  Adamkus, nugalėjęs Artūrą Paulauską, nors ir nežymia 14,000 balsų persvara. Jo inauguracija įvyko 1998 m. vasario 26 d. Visa tai yra gerai žinomi faktai, bet teisėtumas, kodėl Adamkui buvo leista kandidatuoti 1997 m., nors ir seniau dėl to abejota, vėl iškilo į aikštę š. m. birželio 21 d. „Lietuvos žinių” (LŽ) Rūtos Skatikaitės straipsnyje.

LŽ darbuotojai, atvertę senus Vilniaus apygardos teismo (VAT) archyvus ten atrado 1997 m. spalio 5 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) posėdžio stenogramas, kurios pagal Skatikaitę, parodo Adamkaus atstovų išsisukinėjimus. Tame posėdyje buvo svarstoma, ar išduoti rinkėjų parašų rinkimo lapus jų prašiusiems Adamkui ir L. Baškauskaitei.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnis nurodo kelias sąlygas Lietuvos piliečiams, norintiems būti renkamiems prezidentu: Lietuvos pilietybė pagal kilmę; treji metai gyvenimo Lietuvoje; bent 40 metų amžius. Pagal 56 straipsnio reikalavimą kandidatas turi būti nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Dėl pastarojo reikalavimo aiškumo buvo gerokai susikibta.

Dėl gyvenimo Lietuvoje Baškauskaitei problemos nebuvo. Ji Lietuvoje sutiko 1991 m. sausio 13-ąją, buvo vedusi užsienio televizijų laidas, įkūrusi pirmąjį Lietuvos komercinį TV kanalą. Tad būtų lengvai įrodžiusi, jog daug metų savo gyvenimą siejo su Lietuva. Adamkaus atstovams teko gerokai suktis, kad įrodytų, kad Adamkus gyveno Lietuvoje, nes tais metais, kai buvo paskelbti rinkimai, jis dar gyveno JAV ir ten turėjo nuosavus namus.

VRK pirmininkui Zenonui Vaigauskui paklausus, ar Baškauskaitė nelaiko savęs susijusia su užsienio valstybe, ji atsakė, kad ji neprivalo atsisakyti JAV pilietybės, nes, jai suteikiant Lietuvos pilietybę, to nebuvo reikalaujama. Ir kai Vaigauskas vėl užklausė, ar Baškauskaitė yra susijusi priesaika su kita valstybe, Baškauskaitė atvirai atsakė, kad priesaika yra pilietybės dalis, ir ji nėra pasiruošusi raštu atsisakyti priesaikos. Balsuojant dėl to, ar Baškauskaitei išduoti parašų rinkimo lapus, „už” balsavo 0, „prieš” – 8, „susilaikė” – 4. Lapai Baškauskaitei nebuvo išduoti. Baškauskaitė VRK nutarimą apskundė VAT, kuris VRK sprendimą paliko nepakeistą. Sąžiningai įvertinusi pilietybės ryšį su priesaika, Baškauskaitė prarado galimybę dalyvauti prezidento rinkimuose.

Taip nubalsavę komisijos nariai grįžo prie Adamkaus bylos. Į sprendimą, kuriuo Adamkui buvo atsisakyta išduoti parašų rinkimo lapus, buvo įrašyta: „Kadangi šiuo metu galiojantys įstatymai nenustato tvarkos, pagal kurią turėtų būti atsisakyta užsienio valstybei duotos priesaikos, VRK pripažįsta  Adamkaus JAV duotos piliečio priesaikos atsisakymą pakankamu.” Taip paaiškėjo, kad skirtingiems kandidatams buvo pritaikyti skirtingi reikalavimai. Vis dėlto VRK nutarė parašų rinkimo lapų Adamkui neišduoti, bet ne dėl keblaus priesaikos atsisakymo, bet dėl neįrodyto gyvenimo Lietuvoje per pastaruosius trejus metus.

Galutinį sprendimą padarė trijų VAT teisėjų kolegija 1997 m. spalio 10 d. Čia Adamkus ir jo atstovai įrodinėjo, kad jis per trejus pastaruosius metus gyveno Lietuvoje. Savo skunde teismui Adamkus tvirtino: „Nuo 1992 m. gruodžio 1 d. aš nuomoju gyvenamąsias patalpas, esančias Birutės g. 28, Šiaulių mieste, ką patvirtino pilietė Sigita Kačinskienė 1997 m. rugsėjo 29 d. pareiškimu.” Adamkus nurodė ir jo darbą bendrovėje „Timber arima” ir Lietuvoje mokamus mokesčius. Teismo posėdyje dalyvavęs Z. Vaigauskas priminė teismui, kad Adamkus atsisakė VRK parodyti JAV pasą, atsisakė pateikti atvykimą į Lietuvą grafiką, atsisakė pateikti teisės aktų kopijas dėl jam JAV paskirtos pensijos ir t. t.

Teismo sprendimas, kuris įpareigojo VRK išduoti Adamkui rinkėjų parašų rinkimo lapus, šokiravo Z. Vaigauską ir kitus komisijos narius, tačiau VRK teismo sprendimo nebeskundė. Pagaliau įvyko rinkimai. Pralaimėjęs pirmą balsavimo ratą, Adamkus atsigavo antrame. Nors vos tik per plauką (50.37 prieš 49.63 proc.), jis nugalėjo A. Paulauską. Konstitucinio Teismo nutarimas, jog teismas buvo neteisus, buvo paskelbtas tik 1998 m. lapkričio 11 d., jau po inauguracijos.

Adamkui tapus prezidentu, ilgainiui labai sėkmingai susiklostė ir jo advokatų karjeros. Kai kurie politikai yra įsitikinę, kad su Adamkaus laimėjimu prasidėjo dar ir dabar gyvuojantis teisėjų klanas.

Praėjus penkeriems metams Adamkus vėl kandidatavo, šį kartą tikėdamas jau lengvesnės pergalės prieš Rolandą Paksą. 2003 m. sausio 5 d. Paksas pralenkė Adamkų 55 proc. prieš 45 proc. santykiu. Tuo buvo nustebinti ir Lietuvos gyventojai, ir užsienio spauda. Daugiausiai buvo nusivylę išeivijos lietuviai. Paksas buvo apkaltintas tariamu Konstitucijos pažeidimu ir atstatydintas iš pareigų. Buvo surengti nauji rinkimai, kuriuos Adamkus laimėjo 2004 m. liepos 12 d.

Ir vis dėlto reikia manyti, kad, nepaisant procedūrinių netikslumų, dešimt metų trukusios dvi prezidento Adamkaus kadencijos Lietuvai davė progos pamiršti komunistinę praeitį, išugdyti naujus, vakarietiškai galvojančius vadus, suprantančius rinkos ekonomiką ir demokratiją. Adamkaus darbas Lietuvoje yra dar per naujas, tad jo įvertinimą palikime ateities istorikams.