Vingiuoti keliai į Lietuvos prezidentūrą
ALEKSAS VITKUS
Kai 1993 m. Stasys Lozoraitis (g. 1924 m.), Valdo Adamkaus raginamas,
paskelbė kandidatuosiąs į Lietuvos prezidentus ir tuos rinkimus
prieš Algirdą Brazauską pralaimėjo, ne vienas pagalvojo, kad
Lozoraičio rinkiminei kampanijai vadovavęs Adamkus galės toje
kampanijoje įgytą patyrimą panaudoti savo bandyme tapti prezidentu.
Brazausko kadencija turėjo baigtis 1998 m. vasario 25 d., bet
Brazauskas jau 1997 m. spalio 6 d. paskelbė daugiau nebekandidatuosiąs.
Tai plačiai atidarė vartus Adamkui, bet pakenkė Vytauto Landsbergio
kandidatūrai.
Landsbergis iškrito jau pirmame rate, o antrąjį ratą laimėjo
Adamkus, nugalėjęs Artūrą Paulauską, nors ir nežymia 14,000 balsų
persvara. Jo inauguracija įvyko 1998 m. vasario 26 d. Visa tai yra
gerai žinomi faktai, bet teisėtumas, kodėl Adamkui buvo leista
kandidatuoti 1997 m., nors ir seniau dėl to abejota, vėl iškilo
į aikštę š. m. birželio 21 d. „Lietuvos
žinių” (LŽ) Rūtos Skatikaitės straipsnyje.
LŽ darbuotojai, atvertę senus Vilniaus apygardos teismo (VAT) archyvus
ten atrado 1997 m. spalio 5 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK)
posėdžio stenogramas, kurios pagal Skatikaitę, parodo Adamkaus atstovų
išsisukinėjimus. Tame posėdyje buvo svarstoma, ar išduoti
rinkėjų parašų rinkimo lapus jų prašiusiems Adamkui ir L.
Baškauskaitei.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnis nurodo kelias sąlygas
Lietuvos piliečiams, norintiems būti renkamiems prezidentu: Lietuvos
pilietybė pagal kilmę; treji metai gyvenimo Lietuvoje; bent 40 metų
amžius. Pagal 56 straipsnio reikalavimą kandidatas turi būti nesusijęs
priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Dėl pastarojo reikalavimo
aiškumo buvo gerokai susikibta.
Dėl gyvenimo Lietuvoje Baškauskaitei problemos nebuvo. Ji
Lietuvoje sutiko 1991 m. sausio 13-ąją, buvo vedusi užsienio televizijų
laidas, įkūrusi pirmąjį Lietuvos komercinį TV kanalą. Tad būtų lengvai
įrodžiusi, jog daug metų savo gyvenimą siejo su Lietuva. Adamkaus
atstovams teko gerokai suktis, kad įrodytų, kad Adamkus gyveno
Lietuvoje, nes tais metais, kai buvo paskelbti rinkimai, jis dar gyveno
JAV ir ten turėjo nuosavus namus.
VRK pirmininkui Zenonui Vaigauskui paklausus, ar Baškauskaitė
nelaiko savęs susijusia su užsienio valstybe, ji atsakė, kad ji
neprivalo atsisakyti JAV pilietybės, nes, jai suteikiant Lietuvos
pilietybę, to nebuvo reikalaujama. Ir kai Vaigauskas vėl užklausė, ar
Baškauskaitė yra susijusi priesaika su kita valstybe,
Baškauskaitė atvirai atsakė, kad priesaika yra pilietybės dalis,
ir ji nėra pasiruošusi raštu atsisakyti priesaikos.
Balsuojant dėl to, ar Baškauskaitei išduoti parašų
rinkimo lapus, „už” balsavo 0, „prieš”
– 8, „susilaikė” – 4. Lapai
Baškauskaitei nebuvo išduoti. Baškauskaitė VRK
nutarimą apskundė VAT, kuris VRK sprendimą paliko nepakeistą.
Sąžiningai įvertinusi pilietybės ryšį su priesaika,
Baškauskaitė prarado galimybę dalyvauti prezidento rinkimuose.
Taip nubalsavę komisijos nariai grįžo prie Adamkaus bylos. Į sprendimą,
kuriuo Adamkui buvo atsisakyta išduoti parašų rinkimo
lapus, buvo įrašyta: „Kadangi šiuo metu galiojantys
įstatymai nenustato tvarkos, pagal kurią turėtų būti atsisakyta
užsienio valstybei duotos priesaikos, VRK pripažįsta Adamkaus JAV
duotos piliečio priesaikos atsisakymą pakankamu.” Taip
paaiškėjo, kad skirtingiems kandidatams buvo pritaikyti
skirtingi reikalavimai. Vis dėlto VRK nutarė parašų rinkimo lapų
Adamkui neišduoti, bet ne dėl keblaus priesaikos atsisakymo, bet
dėl neįrodyto gyvenimo Lietuvoje per pastaruosius trejus metus.
Galutinį sprendimą padarė trijų VAT teisėjų kolegija 1997 m. spalio 10
d. Čia Adamkus ir jo atstovai įrodinėjo, kad jis per trejus
pastaruosius metus gyveno Lietuvoje. Savo skunde teismui Adamkus
tvirtino: „Nuo 1992 m. gruodžio 1 d. aš nuomoju
gyvenamąsias patalpas, esančias Birutės g. 28, Šiaulių mieste,
ką patvirtino pilietė Sigita Kačinskienė 1997 m. rugsėjo 29 d.
pareiškimu.” Adamkus nurodė ir jo darbą bendrovėje
„Timber arima” ir Lietuvoje mokamus mokesčius. Teismo
posėdyje dalyvavęs Z. Vaigauskas priminė teismui, kad Adamkus atsisakė
VRK parodyti JAV pasą, atsisakė pateikti atvykimą į Lietuvą grafiką,
atsisakė pateikti teisės aktų kopijas dėl jam JAV paskirtos pensijos ir
t. t.
Teismo sprendimas, kuris įpareigojo VRK išduoti Adamkui rinkėjų
parašų rinkimo lapus, šokiravo Z. Vaigauską ir kitus
komisijos narius, tačiau VRK teismo sprendimo nebeskundė. Pagaliau
įvyko rinkimai. Pralaimėjęs pirmą balsavimo ratą, Adamkus atsigavo
antrame. Nors vos tik per plauką (50.37 prieš 49.63 proc.), jis
nugalėjo A. Paulauską. Konstitucinio Teismo nutarimas, jog teismas buvo
neteisus, buvo paskelbtas tik 1998 m. lapkričio 11 d., jau po
inauguracijos.
Adamkui tapus prezidentu, ilgainiui labai sėkmingai susiklostė ir jo
advokatų karjeros. Kai kurie politikai yra įsitikinę, kad su Adamkaus
laimėjimu prasidėjo dar ir dabar gyvuojantis teisėjų klanas.
Praėjus penkeriems metams Adamkus vėl kandidatavo, šį kartą
tikėdamas jau lengvesnės pergalės prieš Rolandą Paksą. 2003 m.
sausio 5 d. Paksas pralenkė Adamkų 55 proc. prieš 45 proc.
santykiu. Tuo buvo nustebinti ir Lietuvos gyventojai, ir užsienio
spauda. Daugiausiai buvo nusivylę išeivijos lietuviai. Paksas
buvo apkaltintas tariamu Konstitucijos pažeidimu ir atstatydintas
iš pareigų. Buvo surengti nauji rinkimai, kuriuos Adamkus
laimėjo 2004 m. liepos 12 d.
Ir vis dėlto reikia manyti, kad, nepaisant procedūrinių netikslumų,
dešimt metų trukusios dvi prezidento Adamkaus kadencijos
Lietuvai davė progos pamiršti komunistinę praeitį,
išugdyti naujus, vakarietiškai galvojančius vadus,
suprantančius rinkos ekonomiką ir demokratiją. Adamkaus darbas
Lietuvoje yra dar per naujas, tad jo įvertinimą palikime ateities
istorikams.