Birželio 11, 2008

Sovietinė kultūra: nepavykęs sovietinės
modernybės projektas?

Audronè V. Škiudaitè
Specialiai ,,Draugui” iš Lietuvos


Diskusijas vedes Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius profesorius Leonidas Donskis duoda interviu

2008 m. birželio 7 d. LR Prezidento rūmuose vyko septintoji Vidurio, Rytų ir Vakarų Europos bei Kaukazo šalių intelektualų konferencija „Sovietinė kultūra: nepavykęs sovietinės modernybės projektas?” Konferencijoje dalyvavę atstovai iš Armėnijos, Baltarusijos, Čekijos, Estijos, Gruzijos, Lenkijos, Lietuvos, Prancūzijos, Rusijos, Ukrainos ir Vokietijos kalbėjo apie sovietinės kultūros paveldą ir jo įtaką posovietinėse šalyse. Diskusijas vedė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius prof. Leonidas Donskis. Konferencijoje dalyvavo buvęs Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Stanislav Šuškevič, žinomas Rusijos politologas ir analitikas Andrej Piontkovskij, Maskvos „Carnegi centro” bendradarbis ir žurnalo „Vek” apžvalgininkas Andrej Riabov, Sorbonos universiteto profesorė, žymi sovietologė Francoise Thom, populiarus šiuolaikinis Gruzijos poetas Kote Kubaneišvili, žymus estų aktorius Lembit Ulfsak bei Talino universiteto rektorius Rein Raud ir kiti. Konferencijoje taip pat kalbėjo Stepan Grigorian (Armėnija), Dmitrij Travin (Rusija), Klaus Harer (Vokietija), Siarhej Šupa (Čekija), Oleg Soskin ir Taras Vozniak (Ukraina), Ales‘ Ancipenka ir Jurij Chaščavatskij (Baltarusija), Levan Chetaguri ir Soso Ciskarišvili (Gruzija), Sergejs Kruks (Latvija).

Renginį globojo LR prezidentas Valdas Adamkus. Renginio organizatoriai – Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir VDU Politikos mokslų ir diplomatijos institutas.

Oficialiame rengėjų pranešime sakoma, kad ši konferencija – jau septintoji – tai tęstinis projektas, kurio pradžia buvo 2005 m. gegužės 15 d. surengta diskusija „Europos Sąjungos ir Rytų Europos ateitis: valstybės, tautos, visuomenės ir žmonės”. 2005 m. lapkričio mėnesį kalbėta tema „Kas šiandien jungia ir kas skiria posovietinius kraštus?”, 2006 m. forumas „Bendra vizija bendrai kaimynystei” surengtas „Vilniaus konferencijos 2006” metu. 2006 m. gruodį vykusios konferencijos tema buvo „Pakantumas prievartai ir reformų sėkmė”. 2007 m. pavasarį intelektualai diskutavo konferencijoje „Valdžios pasikeitimas posovietinėje erdvėje: pavojinga ramybė?”, o 2007 m. gruodžio mėn. – „Privatizacija ir teisingumas”.

Lietuva neturėtų prarasti sugebėjimo suprasti Rusiją
 
Į klausimą, kas skatina rengti tokius renginius, kaip šis, paprašiau atsakyti prof. Leonidą Donskį, konferencijos vedėją: ,,Man atrodo, kad atsirado labai aiškus poreikis, kadangi Lietuva – Lietuvos vyriausybė, Lietuvos politinė klasė – gana skirtingai supranta tai, kas vyksta Rusijoje. Ten yra nepriimtinų dalykų. Yra dar vienas pavojus – kai mes pereiname į santykių sumažinimą ir beveik nutraukimą su tuo, kas buvo praeityje, atsiranda pavojus prarasti ryšius su inteligentija Ukrainoje, Rusijoje, Gruzijoje, Armėnijoje. O tai būtų klaida. Jeigu nepalaikysime rimtų, intelektualinių ryšių ir nedraugausime su disidentais, liberaliai mąstančiais žmonėmis, pradėsime nesuprasti, kas ten vyksta, tokiu atveju nukentės mūsų politikos analizė ir proceso supratimas. Tokie forumai, kuriuose dalyvauja ne politikai ir diplomatai, kurie visada yra apriboti valstybinio darbo, vartojamo žodyno, kalbos, o laisvi žmonės – daugeliu atvejų komentatoriai, kurie, tiesą sakant, neretai ir nukenčia nuo savo vyriausybių, mums leidžia labai daug ką sužinoti. Sužinome, kuo gyvena šalys, kurios siekia laisvės ir narystės ES ir NATO, pvz., Ukraina, Gruzija. Suprantame, kas vyksta tose šalyse, mes galbūt geriau pradedame suprasti ir kas vyksta Rusijoje, šalyje, kuri yra labai svarbi ir, deja, šiuo metu Lietuvai nelabai draugiška (švelniai tariant). Tokie forumai reikalingi, kad gautume informaciją.”

Man pastebėjus, jog ši konferencija atrodo lyg tam tikra tribūna žmonėms, L. Donskis atsakė, jog ,,Ypač tai pasakytina apie kolegas iš Baltarusijos, nes Lukašenka režimas nepalieka jokių galimybių. Turėti panašų forumą ir laisvai kalbėti Baltarusijoje neįmanoma, tie žmonės daug ką išsako čia. Tokios mintys net ir pogrindyje būtų išsakomos nedrąsiai”, įsitikinęs Vdu profesorius. ,,Rimtų problemų yra Gruzijoje, kur demokratija yra pakankamai trapi ir šiuo metu visai prastai su demokratija Armėnijoje, o juk tai šalys, su kuriomis buvo ir yra siejama nemažai vilčių. Tai yra tam tikrą europinę tradiciją turinčios šalys. Kitaip sakant, mes daug ką sužinom ir įspėjam apie tam tikrus pavojus. Ir kur kas geriau sužinoti ne iš paviršutiniškų reportažų, o iš pačių žmonių, kurie atvažiuoja ne tam, kad pagražintų padėtį, bet kad ją pakomentuotų. Apskritai, man atrodo, kad Lietuvai, kuri šiandien vis giliau įsijungia į Vakarų pasaulį, yra labai svarbu išlaikyti dėmesį Europos Rytams. Jeigu to nebus, mes prarasime labai svarbią savo vietą. Mes visada gerai, – geriau negu vakariečiai, – supratome Rusiją ir visą Rytų Europą ir to savo sugebėjimo neturėtume prarasti. Jeigu prarasime, nukentėsime analizės ir procesų supratimo sferoje”, – sakė L. Donskis.

Galų gale pasiteiravus, ar į tokias konferencijas atvažiuoja vis tie patys žmonės, prof. Donskis sutiko, jog daugeliu atvejų yra susiformavusi tam tikra grupė, savotiškas klubas. Vis dėlto, užtikrino jis, atvažiuoja ir naujų žmonių, nors apibendrintai galima pasakyti, kad tai yra laisvi žmonės.

Idėja sukurti sovietinį žmogų žlugo

Taigi, ar sovietinė kultūra yra nepavykęs sovietinės modernybės projektas? Į tą klausimą buvo beveik vienbalsiai atsakyta: taip. Nors tema buvo kultūrinė, labai dažnai kalbėtojai nuslysdavo į politiką ir Sovietų Sąjungos istoriją, kai kurie pranešimai buvo net politiniai, pvz., svečio iš Ukrainos O. Soskin, kalbėjusio apie SSRS egzistavimą, ir Gruzijos bei Armėnijos atstovų, kurie pateikė dabartinės politinės padėties vaizdą savo šalyse iš opozicijos taško. Be abejo, kalbėti apie sovietinę kultūrą neišeina be sovietinės politikos, tai pripažino ir kai kurie kalbėtojai, – kultūra buvo sovietinės propagandos įrankis.

 „Jie manė galį sukurti naują – sovietinį žmogų, bet ta idėja sužlugo. Pati kultūra sugriovė jų idėją”, – sakė pradėdamas forumą jo vedėjas L. Donskis, o plačiau ši į temą įvedanti idėja buvo išvystyta pačioje konferencijos programoje, kur sakoma: „Pastaraisiais metais nemažai jėgų buvo išeikvota ginčams, kokios įtakos Sovietų Sąjunga ir jos palikimas padarė akademiniam, intelektualiniam ir kultūriniam buvusių sovietinių respublikų gyvenimui. Jeigu mes prie sovietinės kultūros, kaip prie projekto ir istorinio fenomeno, prieisime iš šiandieninės situacijos ir pasaulinės patirties, mes galėsime geriau pažinti tai, kas įgyta ir kas prarasta ir pastarųjų penkių dešimtmečių kultūros sferos pranašumus bei nesėkmes. (…)”

LR Prezidento vardu konferencijos dalyvius pasveikinusi Prezidento patarėja Irena Vaišvilaitė pabrėžė, kad sovietinė kultūra nėra vien tik akademinė tema – mes patys esame sovietinis palikimas, ir tai reikalauja gilių diskusijų. Ji priminė, kad tos dienos diskusija vyksta Sąjūdžio 20-mečio minėjimo Lietuvoje dienomis ir tam tikra prasme taip pat prisideda prie nagrinėjimo, kas vyko tuomet, įvairiais lygiais.

Dr. Andrej Piontkovskij iš Rusijos lygino 300 metų senumo įvykius su dabartimi. Modernizuotojas rusų caras Petras I, pritrenktas Amsterdamo modernumo, norėjo tai įgyvendinti ir savo šalyje. Ir sovietiniai vadai norėjo to vakarietiškumo, tos Vakarų civilizacijos modernumo, bet kartu jie Vakarų nekentė. Tai kėlė įtampą ir vertė juos statyti dirbtinę sieną tarp Europos ir Sovietų Sąjungos sistemos. Nelygybė, kurią jie žadėjo panaikinti, tapo dar didesne nelygybe ir priespauda, pvz., valstiečiai net pasų neturėjo ir negalėjo išvažiuoti į užsienį. Anot svečio, šiandien Rusija kaip niekad moderni, ir tai V. Putin farsas – Maskvos gatvėmis važinėja „mercedes” (Vilnius jį nustebino paprastomis mašinytėmis, lyginant su tomis, kurios važinėja Maskvoje), o geriausi studentai važiuoja studijuoti į Cambridge ir Oxford universitetus. „Rusija eina į aklavietę”, – sakė A. Piontkovskij. Anot jo, baltai sovietijoje visada jautėsi svetimi, ir sovietija palaikė tokį modelį – baltai aktoriai paprastai vaidindavo vokiečių šnipus ir kitus vakariečius, o ukrainiečiai buvo savi. Šiandieninė Ukrainos sėkmė, einant į ES, sugriautų dar likusios sovietinės sistemos likučius.

Kad sovietiniorusiškojo raugo yra likę, pripažino daugelis. Štai čekas S. Šupa juokavo, kad su tuo jis susidūrė Vilniuje iš karto, kai tik išlipo iš lėktuvo. Jis sėdo į taksi, kurį vairavo jaunas lietuvis vairuotojas, klausęs „Russkoje radio”. Jis sakė, kad tai šiandien yra natūralu visoje posovietinėje erdvėje, išskyrus nebent Estiją. Bet tam paprieštaravo baltarusis Stanislav Šuškevič, kuris sakėsi ką tik grįžęs iš Talino, kurio gatvėse jis girdėjo tik rusišką muziką, ir Talinas jam pasirodęs kur kas rusiškesnis už Vilnių. (Talino universiteto rektorius Rein Raud per pertrauką paklaustas, ar kolega baltarusis yra teisus, atsakė, kad baltarusis, matyt, papuolė į tautinių mažumų dienas, kurios vyko prieš keletą savaičių. Nors Taline estų tėra pusė, bet, jo nuomone, Estijos sostinė nėra rusiška.)

R. Raud, I. Vaišvilaitės paklaustas, ar lietuvių kultūra kuo nors skyrėsi, atsakė, kad apskritai Baltijos regionas skyrėsi nuo likusios Sovietų Sąjungos dalies tuo, kad čia niekas netikėjo sovietine ideologija. „Tikrovė buvo absurdiška, ir visi tai žinojo ir buvo labai mažai tokių, kurie tuo naudojosi. Čia buvo daugiau sveiko suvokimo.” Jo nuomone, sovietiškumo Baltijos valstybėse jis neįžvelgiantis ir dabar.

O Taras Vozniak iš Lvovo R. Raud ir A. Piontkovskij pasakymus, kad sovietijoje baltai buvo kitokie, pakomentavo taip: „Baltijos valstybės buvo vėlesnis sovietų projektas”. Jis norėjo pasakyti, kad ir ukrainiečiai, kurie buvo „ankstesnis” projektas, ilgai nepasidavė. Jis priminė 20 tūkst. belaisvių ukrainiečių, kurie pasidavė į nelaisvę vokiečiams Antrojo pasaulinio karo metu, nes negalėjo susitaikyti su represijomis ir pamiršti Ukrainos naikinimo badu 30-aisiais („Motinos valgė savo vaikus, – tauta nepakėlė to išbandymo.”). Jo manymu, Ukrainoje partizaninis judėjimas buvo dar aktyvesnis negu Lietuvoje. Jis prisimena, kad kovos dvasia pasiekė ir jį, 70-ųjų berniuką, kuris šeštoje klasėje su draugais eidavo į mišką „kasti bunkerių”. „Homo sovieticus pasirodė negyvybingas,” – sakė T. Vozniak.

Rusijos atstovas Dmitrij Travin pripažino, kad laisvės dvasia Rusijoje neegzistavo, o kultūra veikė dideles žmonių mases; sovietinė valdžia nebuvo nuosekli; Rusijos revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo herojai – jų romantiniai paveikslai veikė prieš pačią valdžią. Kultūra veikė prieš valdžią. Žmonės, skaitydami V. Rasputin „Atsisveikinimas su Matiora” apie žuvusį Rusijos kaimą arba išėję iš 60-ųjų teatro baisėjosi: o kur mes gyvename, kas mus valdo? Pasipriešinimas sistemai prasidėjo kur kas anksčiau negu prasidėjo Chruščiov atšilimas.

Aktorius Levan Khetaguri iš Gruzijos kalbėjo, kad tai, kaip veikė represinių struktūrų cenzūra sovietiniais metais, dabar veikia ekonominė cenzūra. Reikia tik turėti pinigų, kad galėtum skleisti savo ideologiją. „Jeigu mes nežuvom tuomet, sovietinės sistemos metais, mes negalime prapulti ir šiandien – rinkos ekonomikos sąlygomis”, – sakė jis.

Fransuaza Thom paaiškino, kodėl taip ilgai – net iki praėjusio amžiaus 70-ųjų Vakarai aklai tikėjo sovietų idėjomis. „Nors režimas terorizavo inteligentus, bet jis juos ir papirkinėjo. Dar Stalinas sakė rašytojams: jūs esate žmogaus sielos inžinieriai. Vakaruose tokios frazės darė įspūdį, vakariečiams atrodė, kad sovietai galvoja apie ateitį, kuria ateities žmogų.”

„Sovietinė kultūra buvo kuriama eksportui, – pritarė vokietis Klaus Harer. – Kurti imperijos didybę ant kultūros pamatų buvo klaida. Ir fašistai norėjo savo imperiją kurti kultūros pagrindu, bet fašizmas su kultūra neturėjo nieko bendra. Valstybę valdo vieni, kultūrą kuria kiti.”

Soso Ciskarišvili: „SSRS pati save griovė. Ji vystė savo kultūrą, mokė, švietė, bet kai žmogus tapdavo asmenybe, jam augti toliau nebeleido. Kai kuriems buvo leista išvažiuoti į užsienį, grįžę jie pasakodavo, ką ten matė. Inteligentų į kalėjimus jau nebebuvo galima sodinti, tai kišdavo į beprotnamius. Tos žirklės sunaikino sistemą.”

Ar galima tapatinti Rusiją su Sovietų Sąjunga?

Stebint iš šalies atrodė, kad konferencijos auditorija – vienalytė, jungiama bendros idėjos, vienmintė, todėl didesnių prieštarų kaip ir nebuvo. Be abejo, ją jungė tai, kad žmonės – dažniausiai viduriniosios ir vyresniosios kartos atstovai, – kaip sakė I. Vaišvilaitė, – buvo sovietinės erdvės produktas. Konferencijos dalyviai – taip pat ir ne rusai – beveik visi yra mokęsi Rusijos universitetuose ir puikiai kalba rusiškai, žino rusų literatūrą bei istoriją. Įdomu, kad angliško vertimo klausėsi tik dvi jaunos merginos – viena sakėsi rašanti mokslinį darbą, kita buvo gal iš organizatorių komandos. Todėl dalyviams buvo lengva kalbėti – jie citavo rusų rašytojus, ėmė pavyzdžius iš rusų istorijos ir visi vienas kitą suprato iš užuominos, iš paprasčiausio simbolio. Taigi net pati konferencija tapo rusų kultūros ir istorijos svarstymo objektas. Tuo tam tikra prasme buvo atsakyta į klausimą, ar galima tapatinti Rusiją ir Sovietų Sąjungą.

Ta prasme buvo įdomu stebėti atstovus iš Rusijos. Jų padėtis iš šono stebint – nepavydėtina. Tie žmonės turi būti labai drąsūs, kaip ir tomis dienomis Seime vykusioje Sąjūdžio 20-mečio skirtoje konferencijoje dalyvavęs disidentas Sergej Kovaliov anais laikais. Šiandieniniams opozicionieriams gal net sunkiau, nes tuomet jų kolegos nacionaliniuose Sovietų Sąjungos pakraščiuose nekritikavo Rusijos, jų tėvynės, jie kovojo su sovietine sistema. Šiandien, kad ir toje diskusijoje Lietuvos Prezidentūroje, „artimojo Rusijos užsienio” valstybių atstovai vienas atviriau, kitas alegoriškiau tapatino Rusiją su Sovietų Sąjunga, bent jau kėlė tokį klausimą, ir tai skambėjo kaip priekaištas. Taigi rusai, dalyvaujantys tokiuose forumuose, turi būti ne tik drąsūs, bet ir stiprios asmenybės, kad nesugniužtų nuo atsakomybės naštos prieš savo tautą. Ypač kategoriški Rusijos atžvilgiu, rusiškumui buvo baltarusis A. Ancipenka, kuris vienintelis pranešimą skaitė ne rusiškai, o angliškai ir taisydavo kolegas, kai jie jam pasirodydavo per švelnūs sovietiniam-rusiškajam imperializmui.

Konferencija gera, bet uždara

Konferencija buvo graži, turininga, prasminga. Bet kam ji buvo skirta? Lietuvai atstovavo praktiškai vienas vedėjas L. Donskis, trumpas, į replikas panašias kalbeles pasakė vienas politologas, kuris tuojau pat išėjo, ir buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, kuris atėjo konferencijai artėjant prie pabaigos. Tiesa, kalbų klausėsi keletas Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų, kurie nešiojo mikrofonus. Keletas žurnalistų, padarę po vieną-kitą interviu, po pirmojo trečdalio taip pat išėjo. Lietuvos kultūros mąstytojų, matyt, kviesta nebuvo, bent jau jų salėje nesimatė. Kalbėjo ir klausėsi patys diskutantai. „Draugo” korespondentė jautėsi tarsi papuolusi į slaptą susirinkimą.

Konferencija surengta labai gerai, bet uždaroje erdvėje – Prezidentūroje, kur ir žvirbliui sunku prasmukti. Kokia nauda iš to Lietuvos minčiai? O kainavo renginys nepigiai. Gražu, pagirtina, kad mes morališkai palaikome buvusius bendro likimo brolius, gerai, kad Gruzijos opozicijos atstovai turėjo progos pasakyti, kad Gruzijoje prezidento rinkimai buvo nesąžiningi (sakė, kad, pvz., apylinkėje, kur yra tik 400 balsuotojų, balsavo 1,500 žmonių, o per pertrauką paklaustas, ar Gruzijos kultūros inteligentija remia savo prezidentą, Gruzijos atstovas Levan Chetaguri atsakė, kad didžioji dauguma neremia, nes prezidentui nerūpi kultūra ir šalyje yra daug socialinių problemų.) Tribūna buvo suteikta baltarusiams, kurie pasakė, kad Baltarusijoje tebeklesti sovietinė sistema. Bet kas tai girdėjo Lietuvoje? Ir tai ne vienos šios konferencijos bėda. Daugelis įdomių ir visuomenei reikalingų konferencijų Lietuvoje virpina tik orą.