Birželio 19,  2008
Rašoma monografija apie Leonardą Šimutį (1892–1975)


Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros vedėjas prof. dr. Juozas Skirius lankosi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (Čikagoje), kur renka medžiagą savo būsimai knygai apie JAV lietuvių iškilų veikėją Leonardą Šimutį (1892–1975). Ta proga jį pakalbino ,,Draugo” korespondentas Petras Petrutis.

– Man tikrai malonu su jumis vėl susitikti Čikagoje Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (LTSC). Jeigu aš neklystu, Jūs, daktare, pas mus lankotės bene trečią ar ketvirtą kartą?

– Čikagoje jau lankausi ketvirtą kartą ir kiekvieną kartą labai tikslingai, skatinamas savo mokslinių interesų. Pirmą kartą, tai buvo 1998 metų vasaros pradžia, aš tiesiog „įsiprašiau”, kad LTSC vadovybė mane priimtų keliems mėnesiams ir leistų pasinaudoti gausiais Pasaulio lietuvių archyvo sukauptais dokumentais. Tuo metu aš jau baiginėjau savo ilgametį ir didelės apimties tyrimą, skirtą Lietuvos diplomatui ir pirmos bangos (dar taip vadinamų „grinorių”) JAV lietuvių veikėjui  Broniui Kaziui Balučiui. Monografija apie jį buvo 2001 metais išleista Lietuvoje. Pasaulio lietuvių archyve ne tik radau vertingos medžiagos apie B. K. Balučio veiklą Amerikoje, bet prisirinkau nemažai dokumentų kopijų ir būsimiesiems savo darbams. Atsidėkodamas LTSC vadovui prof. J. Račkauskui už sudarytas man darbo sąlygas, priėmiau jo pasiūlymą kartu parengti įdomų ir, kaip man atrodo, mokslui ir visuomenei reikalingą leidinį „Amerikos lietuvių tarybos kūrimosi 1939–1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje” (1998). Šiam leidiniui taip pat teko parašyti platų įvadinį straipsnį.  Tuo metu dar parengiau ir vėliau buvo Centro išleisti dar keli moksliniai veikalai. Norėčiau pažymėti, kad ryšiai su LTSC aiškiai pakoregavo mano mokslinius interesus – palaipsniui pradėjau pereiti nuo Lietuvos diplomatijos 1918– 1940 metų problematikos (mano daktarinės disertacijos tema buvo „Lietuvos ir JAV diplomatiniai, politiniai, ekonominiai santykiai 1919–1929 metais”) prie JAV lietuvių politinės veiklos 1906–1949 metais. O štai 2000 m. lankydamasis LTSC antrą kartą (šį kartą kviečiamas), jau turėjau aiškų tikslą – surinkti medžiagą ir parašyti studiją apie ALTo pastangas greičiau į JAV įsileisti iš Vokietijos lietuvių pabėgėlius (gerai žinomus įvardinimu „dipukai”). Pavyko surinkti vertingą dokumentinę medžiagą ir LTSC išleido mano studiją „Amerikos lietuvių tarybos veikla 1945–1948 metais: išeivijos pastangos dėl ‘Displaced persons act’ priėmimo” (2001).

– Prieš keletą metų Jūs sukaupęs archyvinę medžiagą parašėte Amerikos lietuvio Juliaus Bielskio monografiją. Ar tiesa, kad Lietuvoje numatoma išleisti šios monografijos antrąją lai dą?

– Jūsų paminėta monografija „Julius J. Bielskis (1891–1976). Gyvenimas Amerikoje tarnaujant Lietuvai JAV lietuvių veikėjas ir diplomatas” (2004) – tai mano trečio apsilankymo 2003 metais darbo LTSC rezultatas. Pirmiausia keletas žodžių kaip „gimė” ši idėja. Pirmųjų apsilankymų metu „besiknisant” Pasaulio lietuvių archyve radau, berods, tris dėžes su asmeniniais J. Bielskio dokumentais. Labai apsidžiaugiau, nes gerai žinojau apie šios asmenybės plačią veiklą tarp JAV lietuvių 1915–1920 metais ir savo disertacijoje buvau rašęs apie jo, kaip pirmojo Lietuvos konsulo New York veiklą. Pokalbyje su prof. J. Račkausku apie savo „atradimus” archyve, jis man pasiūlė parašyti mokslinį darbą – knygą apie šį veikėją. Aš nedvejodamas sutikau. Mane, kaip diplomatijos istoriką, domino J. Bielskis, nes tai buvo po B. K. Balučio, pagal savo tarnybos svorį, antras Lietuvos diplomatas iš JAV lietuvių tarpo. Be to, mane domino ir žavi kai kurių išeivijos atstovų pasiaukojimas dėl savo Tėvynės. Manau, kad apie tai turi žinoti visi lietuviai, ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje. Kadangi LTSC savo leidinius leidžia mažais tiražais (pagrinde aprūpina bibliotekas), tai platesnį skaitytoją Lietuvoje tie leidiniai pasiekia sunkiau. VPU leidykla susidomėjo šiuo leidiniu, gavę sutikimą iš LTSC vadovybės, nusprendė perleisti ją 250 egzempliorių tiražu. Pirmiausia knygos bus skirtos studentams, istorijos mokytojams ir besidomintiems JAV lietuvių istorija.

– Šiuo kartu Jūs telkiate medžiagą Leonardo Šimučio monografijai. L. Šimutis buvo „Draugo” dienraščio vyriausias redaktorius ir vienas didžiųjų Amerikos lietuvių visuomenės darbuotojų. Kaip Jums sekasi? Ar randate pakankamai medžiagos LTSC archyve?

– Šis mano atvykimas į Čikagą savotiškai iliustruoja, kad aš iš tiesų „grimstu” į JAV lietuvių istorijos problematiką. L. Šimutis, tai ne B. K. Balutis ar J. J. Bielskis, kurie tiesiogiai dirbo diplomatinį Lietuvos valstybei darbą. Tiesa, jis 1926–1927 metais buvo Lietuvos III Seimo narys. Bet, tai jo gyvenime epizodas. L. Šimutį galima pavadinti bendro JAV lietuvių politinio gyvenimo (turima galvoje  Amerikos Lietuvių Tarybą) vadu ir autoritetu. Kartu būtina išskirti JAV lietuvių katalikų visuomenę, kurios stambiausių organizacijų ilgamečiu vadu buvo taip pat jis. Jau nekalbant apie Leonardo indėlį dienraščio „Draugas” įvaizdžio lietuvių tarpe stiprinimui. Įdomus faktas, L. Šimučio archyve radau nemažai laiškų nuo straipsnių, atspausdintų „Drauge”, autorių, kur redaktoriui dėkoja už, tiesa, nedidelius, bet gautus piniginius honorarus. Nežinau, ar dar kuris nors tuo metu išeivijos laikraštis išgalėdavo kai kuriems savo autoriams skirti kažkiek pinigėlių, kaip atlyginimą? Šis faktas rodo, kad laikraštis sugebėdavo neblogai tvarkytis ekonomiškai, matyt turėjo nemažą kiekį prenumeratorių, gal ir reklamų; gal gaudavo ir paramą. Man labai patiko Juozo Kojelio pasakyta lakoniška L. Šimučio charakteristika: „kurį iš tikro laikau idealistu patriotu” („Į Laisvę”, 2008, Nr. 159, psl. 7). Aš į tai atkreipsiu didesnį dėmesį, nes pasakyta daug tiesos. Labai džiugu, kad L. Šimučio sūnus kompozito rius Leonardas, perdavė Pasaulio lietuvių archyvui tėvo sukauptą dokumentinę medžiagą, kurią aš tris savaites studijavau, atrinkdamas, kaip man atrodo, reikalingiausius dokumentus, kurių pagalba tikiuosi nušviesti jo daugiabriaunę ir gana sudėtingą veiklą. Sukaupta medžiaga rodo, kad nebus lengva aprašyti ir įvertinti šio, tikrai didelio Lietuvos patrioto, gyvenimą. Norėčiau atkreipti dėmesį į L. Šimučio dienoraštį, kurį pradėjo rašyti nuo 1936 metų iki savo gyvenimo pabaigos. Paliko beveik 40 tomų, kur jis užfiksavo tokius faktus, kurie neišliko jokiuose archyvuose, spaudoje ar kitų žmonių atsiminimuose. Visumoje apie archyvą, jo reikšmę būtų galima kalbėti daug ir ilgai.

– Štai dar vienas klausimukas. Įdomu, ar mūsiškis Leonardas Šimutis yra žinomas mūsų tėvynėje, Lietuvoje?

– Pirmiausia, norėčiau, kad nesupyktų JAV lietuviai, bet Leonardas Šimutis yra ne tik išeivijos veikėjas, bet ir visos Lietuvos. Aš giliai įsitikinęs, kad Lietuva, Lietuvos istorija apima ne tik žmones ir įvykius Europos Lietuvoje, bet ir visus lietuvius bei jų veiklą, kur jie begyventų.  Todėl, mano įsitikinimu, L. Šimutis jei ne tiesiogiai Lietuvos, tai lietuvių tautos aukšto lygio veikėjas. Deja, tėvynėje didžioji dauguma žmonių, išskyrus istorikus ir vyresnės kartos inteligentus, apie šį veikėją, kaip ir apie daugelį kitų, praktiškai nežino. Todėl vienas iš mano misijos tikslų – supažindinti platesnes lietuvių visuomenės mases su šia iškilia ir tautai nusipelniusia asmenybe.

– Ką galėtumėte pasakyti apie LTSC ir JAV lietuvių sukauptą archyvinę medžiagą?

– Pradėsiu nuo Jūsų klausimo antros dalies. Pirmiausia norėčiau pagirti ir padėkoti, kad yra tokia įstaiga kaip Pasaulio lietuvių archyvas (taip pat ALKA Putname, Balzeko lietuvių kultūros muziejus) ir jo darbuotojai, kurie negailėdami jėgų ir laiko ieško, renka ir kaupia išeivijos paveldą, t. y. savo istoriją atspindinčią medžiagą.  Būtinai reikia dėkoti tokiems žmonėms, kaip a. a. kompozitorius L. Šimutis, kuris išsaugojo savo tėvo archyvą ir jį perdavė saugoti į PLA. O tokių žmonių buvo, yra ir bus. Tik juos reikia surasti, paaiškinti, sudominti ir svarbūs tautai dokumentai bus išsaugoti. Taip sudaromos sąlygos tokių dokumentų moksliniam naudojimui. Noriu pasakyti, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau ir daugiau jaunų tyrinėtojų, kurie domisi lietuvių išeivijos istorija.

Atsakant į Jūsų klausimo pirmąją dalį, pradėčiau nuo to, kad jei nebūtų LTSC, tai greičiausiai nebūtų mano mokslinės tematikos skirtos išeivijos politinei veiklai, nebūtų mano, berods, penkių parašytų arba parengtų leidinių, kuriuos išleido LTSC.  Tai tik aš, o kur dar kiti mokslininkai, kurie taip pat rado globą Centre ir galėjo rinkti savo tyrinėjimams medžiagą, kurios dalis taip pat buvo publikuojama Centre.
Nesusilaikau nepadėkojęs už dėmesį, rūpestį ne tik Centro vadovui prof. J. Račkauskui, bet ir PLA direktorei Skirmantei Miglinienei bei Periodikos vedėjai Kristinai Lapienytei. O kiek daug įdomios ir vertingos informacijos išgirdau ir tikiuosi dar išgirsti iš Jūsų, Petrai.

Blogai tai, kad, kiek aš girdėjau, LTSC vis mažiau ir mažiau gauna finansinės paramos. Didesni pinigai reikalingi ne tik garantuotam šių istorijos turtų išsaugojimui ir priežiūrai, bet ir jų aprašymui ir sutvarkymui. Centrui kainuoja ir mokslininkų priėmimas, jų išlaikymas, mokslinių projektų parengimas ir publikavimas. O tai labai reikalinga mūsų Lietuvos bendrai istorijai, išeivijos vaidmeniui nušviesti, tautos integralumo problemoms atskleisti. Bet aš visuomet tikiu į gera.

– Kada galėčiau Jūsų pasiteirauti, kaip pavyko užbaigti monografijos apie Leonardą Šimutį rašymą?

– Šis Jūsų paskutinis klausimas turbūt bus pats sunkiausias. Jeigu monografiją, skirtą J. J. Bielskiui, parašiau per rekordiškai trumpą trijų mėnesių laikotarpį, tai manau, kad naujo rekordo (suprantama juokauju) nepavyks pasiekti. Nepavyks pasiekti, nes tai labai įvairiapusis žmogus, jo visur pilna. Man, kaip tyrinėtojui, reikia gerai apmąstyti L. Šimučio veiklą, surasti tą kelią, kuriuo eidamas, t. y rašydamas, eičiau pagal L. Šimutį ir matyčiau tai, ką jis daro, ką nori daryti, kas nepavyksta. Tiesą pasakius, aš jau einu tokiu keliu, aš jau rašau. Kada parašysiu, nežinau. Į Lietuvą grįžtu rugpjūčio 15 d., vadinasi, bus galima prieš man išvykstant abiem pakalbėti apie pasiektus rezultatus. Greičiausiai darbai bus pratęsti Lietuvoje.

– Ačiū už pokalbį.