Birželio 19,  2008
Izraeliui reikia tikrų draugų

Aleksas Vitkus

Neseniai spaudoje pasirodžiusioje knygoje „The Much Too Promised Land” jos autorius Aaron David Miller, ilgametis Valstybės departamento patarėjas, mums primena, kad Amerikos politikoje šiandien yra sunku ko nors pasiekti, jei neprižadėsi, kad būsi ne tik geras ir atlaidus Izraelio draugas, bet ir visaip remsi Izraelį ir jo politiką.

Vos tik laimėjęs demokratų partijos nominaciją į prezidentus, Barack Obama tuojau pasiskelbė esąs „tikras Izraelio draugas”, dar ir pareikšdamas, jog Izraelis yra vienas iš geriausių ir patikimiausių Amerikos sąjungininkų. Neatsiliko nei respublikonas John McCain paskelbęs, jog Izraelio atžvilgiu jis savo politiniu pavyzdžiu laikysiąs jau mirusį sen. Henry M. Jackson (1912–1983), kuris per daugiau nei 40 metų savo darbo JAV kongrese pastoviai ir labai beatodairiškai palaikė Izraelį ir jo interesus.

Neseniai vyko kasmetinė AIPAC (American-Israel Public Affairs Committee) konvencija, ir abu kandidatai į prezidentus dėjo visas pastangas, norėdami pasirodyti Izraelio tikrais draugais. Tuo lyg ir suabejojo Texas  A. M. profesorius Michael C.  Desch savo birželio 11 d. straipsnyje „What should have been said to AIPAC”. Tikrais Izraelio draugais Desch laiko buvusį prez. Jimmy Carter, buvusius Valstybės departamento sekretorius James Baker ir Henry Kissinger, kurie turėjo realistinį Izraelio padėties ir jo problemų supratimą, norėjo žydams padėti, bet ir nevengė, kai reikėdavo, Izraelio politiką kritikuoti ir jai priešintis.

Izraelis prisibijo Irano ir nežino, ką reikia daryti. Nežino nei prez. George Bush kaip su Iranu elgtis. Savo paskutinėje kaip JAV prezidento kelionėje po Europą, susitikęs su Vokietijos kanclere Angela Merkel, jis, nors ir vėl kartojo, kad norėtų Irano problemą sutvarkyti diplomatiniu keliu, bet tuojau pat pabrėžė, kad tai nėra vienintelis būdas Iraną sutramdyti ir taip pagelbėti Izraeliui.

Bet kad pavojus Izraeliui yra toks grėsmingas ir neišvengiamas, prof.  Desch nesutinka. Jis supranta, kad Izraeliui graso Iranas bei Hamas ir Hezbollah grupės. Bet, jo nuomone, padėtis nėra tokia beviltiškai rimta, kaip ją nori vaizduoti abu kandidatai į prezidentus. Izraelis šiandien jau gali remtis prieš kelis metus sudarytomis taikos sutartimis su Egiptu ir Jordanu. Sutinka derėtis su Izraeliu ir Sirija, su sąlyga, kad Izraelio okupuotų Golan aukštumų teritorija grįžtų Sirijai.

Visuose Artimuosiuose Rytuose Izraelis yra stipriausia karinė galybė, ką patvirtina ir jos keli sėkmingi karai prieš kaimynes. Tai, kad Izraeliui nepavyko 2006 metų išpuolis prieš Libaną, negali būti laikoma jo silpnybe. Tas žygis prieš Hezbollah nepavyko todėl, kad Izraelio generolai bandė Hezbollah sutvarkyti vien tik savo aviacija, panašiai kaip NATO prieš keliolika metų bandė parklupdyti  Serbiją.

Abiem Izraelio saugumu susirūpinusiems kandidatams reikėtų priminti, kad Izraelio padėtis nėra kritinė. Nereikia užmiršti, kad Izraelis turi branduolinius ginklus, ir bet koks Irano puolimas prieš Izraelį, jei toks įvyktų, būtų tikra Irano savižudybė. Kaip primena Izraelio istorikas Gershom Gorenberg, ir Irano vyriausybė nėra fanatikai. Kai ilgo ir žiauraus karo (1980–1988) su Iraku metu virš Teherano pradėjo kristi Irako raketos, Irano valdžia tuojau sutiko taikytis.

Tikras Izraelio draugas žydams aiškintų, kad ne vien nesutaikomas arabų užsispyrimas neleidžia tame regione pasiekti taiką. Vakarų Krante vis toliau besiplečiančios žydų gyvenvietės padaro neįmanomą bet kokį palestiniečių valstybės sukūrimą. Izraeliui sutikus Sirijai atiduoti Golan aukštumas susilpnėtų ir Hezbollah, kuri iki šiol rėmėsi Sirijos pagalba.

Prez. Carter, irgi Izraelio draugas, kuriam žydai turėtų būti dėkingi už jo pastangas sutaikyti žydus su palestiniečiais istoriniame Camp David nutarime, buvo įvairių žydų iškoneveiktas, kai jis savo knygoje „Palestine: Peace not Apartheid” pasmerkė jau seniai vykstančią Vakarų Kranto okupaciją. Jei ta okupacija vyks ir toliau, pripažino, net dabartinis Izraelio premjeras Ehud Olmert, Izraelis ilgainiui gali tapti Pietų Afrikos buvusio apartheid tipo valstybe. Tą patį tvirtina ir kai kurie kiti platesnių pažiūrų Izraelio politikai.

Žydams pasitraukti iš okupuoto Vakarų Kranto kliudo ir keista Izraelio politinė sistema, pagal kurią mažos ekstremistų grupės, pvz. naujų sodybų savininkai, gali legaliai sustabdyti visą taikos procesą, kurį remia „taika už žemę” akcijos šalininkai, o tokių Izraelyje yra priskaičiuojama apie 70 proc.

Deja, ir abu JAV kandidatai į prezidentus, lapkričio rinkimams ieškodami žydų balsų ir finansinės jų paramos, tarp savęs ir toliau kariauja norėdami pasirodyti esą vienas už kitą geresni Izraelio draugai. O tai nėra gerai nei Izraeliui, nei Amerikai. Kas yra tikras draugas, gal geriausiai pasakė garsusis Amerikos XIX a. pamokslininkas Henry W. Beecher (1813– 1887), sakęs, kad „tikras draugas yra tik tas, kas nebijo kalbėti ir apie tau nepriimtinus dalykus”. Norėtųsi tikėti, kad kas belaimėtų lapkričio rinkimus, jis prisimins pamokslininko žodžius ir pirmiausiai žiūrės ne Izraelio, bet Amerikos interesų.