Birželio 20, 2008

Savo tėvynės verti sūnūs
Dr. Rimantas Gintaras

 

Tarnaudamas sovietinėje armijoje eiliniu kariu, o vėliau ir karininku, pastebėjau vieną šiai struktūrai būdingą reiškinį, galbūt nesvetimą ir kitų šalių kariuomenėms. Kalbu apie tam tikrą sluoksnį karininkų, kuriems visą tarnybą iki pat pensijos nepakyla karinis laipsnis ir, neužimdami aukštesnių pareigų, pratarnauja vyresniais leitenantais, o išėję į atsargą tampa kapitonais. Tai jų riba, bet būtent jie yra ta armijos atrama, ant kurios ir laikosi visa ši struktūra. Visa jų bėda ta, kad jie savo laiku neturėjo vadinamo ,,lokomotyvo”, kuris juos proteguotų, stumtų arba dar kitaip – globotų tarnyboje, o, be to, sovietinėje armijoje karjeros nepadarysi, tuo labiau, jeigu užmiršai, kada ir su kuo iš vyresniųjų reikia išgerti, arba pamiršti tai daryti reguliariai, nes tarnauji reguliarioje armijoje. Labai gerai reikėjo sugyventi su komisaru, kitaip ,,politruku”, ir, aišku, dalinio vadu, nes jie prieš gaunant aukštesnį laipsnį rašydavo charakteristikas. Toks karininkas, nors būtų ir labai pareigingas, drausmingas ir geras profesionalas, labai retai padarydavo karjerą. Tokių esu sutikęs ne vieną, bet vienas paliko labai gerą įspūdį. Tai atsitiko tada, kai nuvažiavau aplankyti į Černobilį sūnaus, kurį darbe iškvietė į kadrų skyrių, o ten jį areštavo du civiliai, tik numanom, iš kokių ,,organų” jie buvo. Taigi nuvažiavau su lauktuvėmis, tuoj pat buvo prie stalo pakviestas ir sūnaus vadas. Lauktuvės per labai trumpą laiką stiklinėmis, rusiškai, buvo išragautos. Matydamas karininko atvirą veidą, amžių ir vyr. leitenanto laipsnį, išgirdęs, kad visą karą nuo pirmos iki paskutinės dienos buvo Afganistane, tarsi netyčia paklausiau, kaip ten tie niekinamai vadinti ,,dušmanai,” kurie, kai sumušė rusus, pradėti pagarbiai vadinti modžachedais. Atsakymas parodė, kad tarp kai kurių rusų karininkų dar gyva pagarbos priešui ir kilnumo dvasia. ,,Verti savo Tėvynės sūnūs” – taip pasakė karininkas, nuo pirmos dienos atsidūręs Černobilyje ir nežinojęs, ar dar turi šeimą.
   
• • •
Artėja 1941 metų birželio 22-oji – Birželio sukilimo diena. Sukilimo, įvykusio tik Lietuvoje iš visų sovietų imperijos 1940-aisiais okupuotų šalių. Tai buvo XX a. Lietuvos partizanų gimimo diena. Tą dieną Lietuvos sūnūs į rankas paėmė ginklą.

Pačios Rusijos istorija nuo 1917 m. bolševikinio perversmo iki šios dienos – tai nepaliaujamų karų istorija. Kaip dabar patys rusai sako, Vokietijos šnipas V. Leninas, atvežtas į Rusiją paslėptas vagone su anglimi, išvaikęs Dūmą, išsprogdino Rusiją ir sukėlė karo nualintoje šalyje pilietinį karą, visiškai sunaikinusį ekonomiką ir pradėjusį gulago istoriją. O kai prasidėjo, tai prasidėjo. Nuo 1918 m. įsiliepsnojo partizaninis karas Vidurinėje Azijoje ir labai permaininga kova su anglų remiamais basmačiais (taip vadinosi Buchara Emirato ir kitų rajonų partizanai) ir tęsėsi net iki 1942 m., kol anglai nutraukė pagalbą. Fergana slėnio miestai daug kartų ėjo iš rankų į rankas ir tai tuo metu, kai visu pajėgumu liepsnojo pilietinis karas ir po jo. Tačiau net ir karas nesutrukdė Užkaukazės, vėliau pavadintai 11-ai raudonųjų armijai užpulti nepriklausomybę pasiskelbusias Armėniją ir Gruziją. Taigi partizaninis karas sovietinėje imperijoje nebuvo nutrūkęs nė vienai dienai iki Antrojo pasaulinio karo.

Iki jo pradžios 1939 m. Rusija dar suspėjo prarasti tūkstančius karių susidūrimuose su japonais prie Chalkin Gol upės ir Hasan ežero. 1939 m. sovietinei imperijai buvo ,,derlingi” karais. Suokalbyje su Hitleriu Stalinas smogė į nugarą Lenkijai ir atplėšė nuo Rumunijos Besarabiją, kurios Hitleris visaip kratėsi. Be jokios abejonės, aukščiausias taškas buvo Suomijos užpuolimas ir dalies jos teritorijos atplėšimas metant prieš mažą Suomiją milijoninę armiją, kuri prarado, žuvusio maršalo K. G. Mannerheim žodžiais, net 200,000 karių, kai suomiai neteko daugiau nei 15,000. O kur dar nušalę ir tapę invalidais? Su gėlėmis sutikti grįžę iš suomių nelaisvės nuvažiavo tiesiai į gulagą. O jau kitais metais atėjo ir Pabaltijo valstybių eilė. Taip stipriai ,,kovojo už taiką” darbininkų ir valstiečių valstybė, kad su kaimynais kovėsi į kairę ir į dešinę.

• • •
Birželio 22-oji buvo lietuvių kovos su okupantu pradžia, pritilusi nacių okupacijos metu ir įsiliepsnojusi 1944 m. Kovos, kuri prieš visą pasaulį apgynė Tėvynės garbę, nes apginti nepriklausomybės negalėjo. Ir ši, be jokios abejonės, prasminga kova, nusinešusi mažiausiai 20,000 partizanų gyvybių ir sutrukdžiusi krašto rusifikaciją, tęsėsi iki 1952 metų Berlyno darbininkų sukilimo, užgniaužto labai greitai, ir iki 1956 metų Vengrijos sukilimo, įrašiusio neblėstančios šlovės puslapius į Vengrijos istoriją.

Bet koks sukilimas kariniu požiūriu yra partizaninis karas. Toks jis buvo ir Lietuvoje. Ir iki prasidedant įsiveržimui į Afganistaną 1979 metais, prieš tai 1968 metais ,,išbandžius ranką” Čekoslovakijoje, ant plauko kabėjo įsiveržimas į Lenkiją. Ir tik (pagaliau) ryžtingas Vakarų įspėjimas, kad jie užpuolimo atveju neliks pasyvūs stebėtojai, sulaikė smūgiui pakeltą Maskvos kumštį. Tokie žiaurumai, kokiais pasižymėjo sovietiniai kariai Afganistane, degindami kaimus su gyvais žmonėmis, nušluodami juos nuo žemės paviršiaus neva dėl paramos partizanams, jau buvo išbandyti Lietuvoje – man pačiam pradinukui ir mergaitėms Šiluvos miestelyje teko eiti į mokyklą pro tvarkingai suguldytus nuogus vyrus, atseit miškinius, nors kiekvieno jų tik smilkiny žaizdelės buvo. Nežinau, kokioj šaly XX a. dar buvo galima pamatyti tokius barbariškus vaizdus. Šito nei užmiršti, nei dovanoti negalima.

• • •
Štai kaip šiandien, praėjus tiek metų po minėtų vaizdų, po NKVD kankinimų, rašo Anna Politkovskaja savo knygoje ,,Bet kokios revoliucijos Rusijoje spalva bus raudona”, kurios ištraukos buvo išspausdintos ,,Delfi” internetinėje svetainėje. Ko buvo verta skelbta amnestija čečėnams? ,,Amnestuotosius” iš dviejų kalėjimo furgonų perkelia į prekinį (gyvulinį – R. G.) vagoną. Tai filmavo Rusijos Teisingumo ministerijos Specialiųjų operacijų būrys. Medžiaga panaši į vaidybinį filmą apie fašistų konclagerį. Panašiai elgiasi ir sargybiniai, išsirikiavę žemyn kalvos, kurios papėdėje – geležinkelis ir vagonas. Kareiviai šautuvus laiko nutaikę į išstumtuosius iš furgonų. Tarp kovotojų matyti ir dvi moterys, jos, skirtingai nei vyrai, nėra sumuštos. Jas išsyk atskiria ir nuveda į šalį. Likusieji – vyrai ir berniukai (vienam ne daugiau kaip 15 ar 16) – išstumiami iš vagonų arba patys iššoka ant žemės. Visų fizinė būklė prasta, kelis veda draugai. Visi sužeisti. Kai kurie neturi kojų, kiti – rankų. Vieno ausis pusiau nupjauta. Girdisi kareivių komentarai: ,,Pažiūrėk, jie anam ne iki galo nupjovė ausį.” Daugelis visiškai nuogi, basi ir paplūdę krauju. Jų drabužius ir avalynę iš furgonų išmeta vėliau. Kovotojai visiškai išsekę. Kai kurie net nesuvokia, ko iš jų reikalaujama, tik sumišę klupinėja. Keli atrodo pamišę.

Federalai neliečia kovotojų, tik paspiria juos koja ir automatais. Atrodo, kad jiems šlykštu. Batu apverčia mirusiųjų veidus ir žvilgteli į juos. Atrodo, kad tai daro tiesiog iš smalsumo. Niekas nieko neužrašinėja, neregistruoja, nekonstatuoja mirties. Nepildomi jokie dokumentai. Galiausiai pasigirsta federalų ginčas, lydimas juoko: ,,Jie sakė, kad jų yra 72, o turime 74. Tiek to, pora atsarginių.”

Po tokio aprašyto vaizdo galima paklausti, kas pasikeitė Rusijos imperijoje (nesakau sovietinėje ,,sąjungoje”, nes ji taip buvo pavadinta naivuoliams Vakaruose kvailinti)? Atsakymas vienareikšmis – niekas. O dar prisiminus V. Putin žodžius ,,Skersti (rus. ,,močit” – žudikų žargonas) čečėnus išvietėse”, jokių abejonių neliks, ypač kai žinai, kad dabar valdžioje po visą Rusiją 90 proc. aukščiausius postus gavo saugumiečiai. Negaliu užmiršti per televiziją rodyto reportažo apie karą Čečėnijoje, kai rusų pulkininkas J. Budanov paklausė: ,,Artilerija pasiruošusi? Tada – ugnis, su Kalėdomis!” Buvo Kalėdos.

• • •
Šiandien Lietuvoje stribai ir Tėvynės išdavikai jaučiasi saugūs, nes yra, kas juos globoja ir neparodo J. Žemaičio dukrai, kur užkasė brolius, ir dar didžiuojasi savo ,,darbais”. Nors ir kaip besididžiuotų svetimos valstybės liokajai vadindami savo tautiečius banditais, Rusijos prezidentas V. Putin taip pavadinti Lietuvos partizanus neišdrįso ir pasakė apie juos ,,miško broliai”. (Štai ką reiškia būti NATO ir ES nare, nors suomių partizanai buvo ,,baltasuomiai niekšai”, kiti – dušmanai, basmačiai ir kitokie.) O apie liokajus rusų rašytojas L. Tolstoj pasakė: ,,Liokajus turi savo supratimą apie didybę.” Bet apie vieną dalyką jie nepagalvoja, kad generolo J. Žemaičio vardas liks Lietuvos istorijoje, nors jo kapo vieta ir nežinoma, o išdavikų palaikai bus užkasti kartu su jų pavardėmis. Kokia visų tokių veikėjų likimo ironija: tarnavo svetimiems ir žudė, o dabar, pasirodo, visa tai buvo beprasmiška ir dar – išdaviku šlykštisi ne tik išduotieji, bet ir užsakovai. Nes jie puikiai žino, kas išdavė vieną kartą – išduos ir antrą, o tokie draugai tegul nekviečia kunigo mirties valandą.

Birželio 22 d. sukalbėkime maldą už kritusius už Tėvynę, sušaudytus, pakartus, užkapotus kirviais. Lietuvos partizanai, verti savo Tėvynės sūnūs, mums šventas jūsų vardas!