Birželio 20, 2008

Traukiniu į Čikagą su Lietuvos pasu

Romualdas Kriaučiūnas

Viskas prasidėjo 1998 m. gegužę, kai gavau Lietuvos Respublikos pasą, galiojantį iki š. m. birželio 8 d. Pernai metų pabaigoje spaudoje skaičiau, kad Lietuvos žaliąjį pasą netrukus pakeis vyšninis, kuris būtų vienodo Europos Sąjungos pavyzdžio pasas. Tačiau dar turėtas didelis kiekis žaliųjų pasų blankų. ,,Tikrai nešvaistome, o stengiamės sutaupyti lėšų ir panaudoti tai, ką turime. Negi geriau išmesti į balą?”, spaudai kalbėjo Vidaus reikalų ministerijos sekretorius Anatolijus Rimkevičius. Tai skaitydamas sau galvojau, kad gal iki mano paso pasibaigimo dienos tų žalių pasų blankų pritrūks ir gausiu vyšninį.

Netrukus po to perskaičiau, kad Jungtinės Karalystės lietuviams atsibodo biurokratija ir jie prašė suprastinti konsulinių paslaugų teikimo tvarką. Jų teigimu, tų paslaugų teikimo sistema sudėtinga, nepaslanki. Dėl to sudėtingumo pradėjau rūpintis ir aš. Parašiau el-laišką LR gen. konsulatui Čikagoje. Greitai gautame atsakyme konsulato sektretorius Jonas Staškus painformavo, kad naujojo pavyzdžio pasas jau išdavinėjamas nuo sausio 1 d. Jis taip pat apgailesavo, kad pagal LR teisės aktus, griežtus Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir LR URM nurodymus, dokumentai dėl LR paso keitimo teikiami tik asmeniškai atvykus į LR gen. konsulatą Čikagoje. Reiškia, reiks asmeniškai sukarti daugiau nei 400 km į Čikagą. Porą dienų po to ,,Drauge” skaičiau LR gen. konsulato New York pranešimą, kad, gerinant konsulinių įstaigų New York ir Los Angeles piliečių aptarnavimą, Vakarų pakrantėje gyvenantys Lietuvos piliečiai galės naudotis didesniu skaičiumi gen. garbės konsulo LA teikiamų paslaugų. Į tai įeina dokumentų LR pasui gauti priėmimas, taip pat pasų įteikimas Lietuvos piliečiams. Puiku! Prisiminiau, kad turime LR garbės konsulą čia pat, Lansing mieste. Po savaitės ar dviejų į Detroit apylinkės Vasario 16 d. minėjimą atvyko ir pranešimą skaitė LR gen. konsulas Čikagoje Arvydas Daunoravičius. Kadangi vos už poros kilometrų nuo mano namų gyvena garbės konsulas Saulius Anužis, Daunoravičių užklausiau, ar Anužiui sutikus tarpininkauti, būtų galima paso atnaujinimą sutvarkyti be keliavimo į Čikagą. Atsakymas buvo mandagus, bet neigiamas. Konsulas abejojo dėl to klausimo spaudoje pasirodžiusiais pranešimais.

Sekdamas J. Staškaus nurodymais, pasidariau nuotraukas ir pasiunčiau jam patvirtinti. Po poros dienų telefonu jis pranešė, kad nuotraukoje mano galva per maža ir pasui netinka. Reikėjo nuotraukas daryti iš naujo, bet jų nesiunčiau. Pasirūpinau, kad mano veido atvaizdas nuo smakro iki viršugalvio užimtų 70-80 proc. nuotraukos aukščio, taip pat, kad atstumas nuo viršugalvio iki smakro būtų 31-35 mm, o atstumas nuo smakro iki nuotraukos apatinio krašto ­– 8-10 mm.

Šiai ,,dramai” besivystant ėmė labai kilti benzino kainos. Nutariau į Čikagą važiuoti traukiniu, vykstančiu tiesiai į Union stotį miesto centre, vos 3 km. nuo konsulato. Bilietas kainavo 59 dol. į abi puses, o automobiliu vykstant vien už benziną ir automobilio pastatymą būtų kainavę daugiau nei šimtinę. Svarbiausia, nuvažiavau pailsėjęs, o ne persitempęs nuo didelės kamšaties Čikagos keliuose. Vykau birželio 10 d., vos pora dienų po Michigan valstiją nusiaubusios audros. Gal dėl to ir traukinys vėlavo visą valandą. Įdomu buvo patį Lansing miestą pamatyti iš kitos perspektyvos. Daug kartų automobilyje reikėjo laukti pravažiuojančių traukinių, o šį kartą traukinys pro laukiančius skrido. Niekada nemaniau, kad tarp Lasning ir Čikagos bus tiek daug kelių pervažų. Aš jų neskaičiavau, bet garvežys prieš kiekvieną pervažą vis sušvilpdavo 4-5 kartus. Už lango pro akis lėkė žaliuojantys miškai, ganyklos su gyvuliais, melsvi ežerėliai. Į vakarus nuo Kalamazoo miesto pradėjo matytis vynuogynai, vaisių sodai, daržovių laukai. Keturiuose sustojimuose vis prilipdavo daugiau žmonių, tad į Čikagą atvažiavo beveik pilnas 4 vagonų traukinys.

Iš stoties į konsulatą važiavau su Yellow firmos taksiuku. Vairuotojas buvo iš Nigerijos. Jam pasipasakojau, kad lygiai prieš 50 metų ir aš dirbau jo darbą toje pat firmoje ir iš tos pačios stoties paimdavau keleivius. Į konsulatą atvykau tuoj po jų pietų pertraukos. Ten jau buvo pora kitų žmonių, bet laukti ilgai nereikėjo. Maloni patarnautoja patikrino pasą, atidžiai peržiūrėjo jai ką tik įduotas nuotraukas. Ji suabejojo jų tinkamumu, nes akiniuose atsispindėjo fotoaparato šviesa. Prisibijojo, kad dėl to nuotrauka gali būti nepriimtina Vilniuje. Kai atkreipiau jos dėmesį į pase esančią nuotrauką, kur akiniai tiek pat blizgėjo, ji su mano pastaba sutiko, bet teigė, kad reikalavimai nuo to laiko pasikeitę. Sutarėme, kad rizikuosime ir ji nuotraukas paims ir persiųs kur reikia. Dar reikėjo užpildyti pora formų ir sumokėti 31 dol. už paso atnaujinimą. Gavau ir pakvitavimą, pasirašytą A.V. inicialais. Būdamas patenkintas draugišku priėmimu, įsidrąsinau paklausti, ar kartais konsulas Daunoravičius būtų laisvas. Norėjau asmeniškai pasilabinti. Jo raštinėje nebuvo. Nebuvo ir J. Staškaus. Laukiamajame jau buvo kitų klientų su savo reikalais.

Užkandęs nutariau į stotį grįžti pėsčias. Diena buvo giedra, maloniai šilta, bet ne drėgna. Ėjau ,,stebuklingąja” Michigan gatve į pietus, iki pat Adams gatvės, prisilaikydamas šešėlių. Gatvėse šimtai automobilių, autobusų, taksiukų, sunkvežimių. Šaligatviuose tūkstančiai per daug nesiskubinančių pėsčiųjų. Palyginus su New York miesto centru nesijautė žmonių spūsties ir jų skubotumo. Sustojau ant upės tilto ir stebėjau apačioje praplaukiančius laivus, aplipusius smalsiais turistais. Praėjau ant šaligatvių išsidriekusius restoranus ir kavines. To seniau, kai gyvenau, dirbau ir mokiausi Čikagoje, nebūdavo. Praėjau ir pro Millenium parką, bet užsukti laiko neturėjau. Meno institutas su įėjimą saugančiais liūtais iš lauko visai nepasikeitęs. Praėjau ir Roosevelt University, kur 1958 m. gavau bakalauro laipsnį, o po 4 metų ir magistrą.

Kelionė atgal buvo panaši kaip ir atvažiuojant. Šį kartą teko sėdėti nugarą atsukus į priekį, tad viskas, ką ryte mačiau, pro akis prabėgo atbulai, lyg atgal persukamas filmukas. Belieka laukti vyšninio paso, kurį reiks asmeniškai pasiimti. Jau skaičiau, kad gali būti palengvinta tvarka ir pasą bus galima gauti paštu. Kad tik kas Vilniuje neprisikabintų prie mano nuotraukoje blizgančių akinių ir nepriverstų viską pakartoti iš naujo.