Žygimantas Pavilionis. Ludo Segers nuotr.

Matome Lietuvą pasaulyje”

Rosseta Vingevičiūtė-Wilbur

Liepos 1-ąją Lietuva, pirmoji iš Baltijos šalių, pradeda  pirmininkauti Europos Sąjungai. Ir šių metų liepos 1-ąją sukanka dvidešimt metų, kai Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius  JAV ir Meksikai Žygimantas Pavilionis pradėjo diplomatinę karjerą, kurioje Lietuvos kelias į ES užėmė keliolika metų.

Karštą vasaros popietę Lietuvos ambasados Washington didžiajame kambaryje  su ambasadoriumi kalbėjomės apie vieną įdomiausių profesijų, didžiąją politiką ir didelius interesus,  darbo bei gyvenimo Briuselyje ir Washington ypatumus ir šeimą.
 
– Rosseta Vingevičiūtė-Wilbur: Diplomatinėje tarnyboje esate dvidešimt metų, taigi ne tik visa jūsų darbinė veikla susijusi su šia profesija, bet ir visa naujosios Lietuvos diplomatijos istorija yra jūsų biografijos dalis.

– Žygimantas Pavilionis. Taip, prieš dvidešimt metų mus tuomet dar Tarptautinių santykių instituto studentus, pakvietė tapti diplomatais. Buvau pirmasis pareigūnas, kurį tuometinis Lietuvos užsienio reikalų  ministras Povilas Gylys paskyrė dirbti Vakarų Europos šalių skyriuje.  Po stažuotės Madride pasiūliau kurti Europos Sąjungos departamentą ir buvau aktyvus Lietuvos derybų su ES dalyvis. Aš buvau vyriausiojo Lietuvos derybininko pavaduotojas, buvau atsakingas už derybas su Briuseliu, savo valdžioje turėjau 31 skyrių, kiekvienas skyrius buvo atsakingas už atskirus derybų punktus. Mums reikėjo labai daug išmokti, bet pradžioje reikėjo pripažinti, kad nors ir esame Europos valstybė, skirtumai tarp mūsų ir kitų ES narių valstybės struktūrų, institucijų buvo didžiuliai. Privalėjome tuos skirtumus mažinti, o vėliau surasti būdus jiems įveikti. Esu dėkingas likimui už tą patirtį, ir tai yra  mūsų kartos diplomatų patirtis, nes ateinanti karta jau turės bent dalinai pataisytą pasaulį.

– Pažįstu nemažai ir Lietuvos diplomatų, ir politikų, ir dažnai man atrodo, jog tarp postsovietinės Lietuvos diplomatų ir daugumos Lietuvos politikų egzistuoja intelektualinė praraja, kad dauguma politikų yra lyg įstrigę laike.

– Gal tai mūsų, diplomatų bėda, nes didžąją dalį praleidžiame arba dirbdami užsienyje, arba dirbdami su užsieniečiais, todėl kitaip matome ir Lietuvą, ir pasaulį, tiksliau sakant, matome Lietuvą pasaulyje. Labai pagrįstas yra diplomatijos įstatymas, pagal kurį diplomatai privalo grįžti į Lietuvą po trejų metų darbo užsienio valstybėje. Diplomatai privalo gerai suvokti savo šalies tikrovę ir turi sukurti harmoniją tarp savo valstybės ir išorės pasaulio. Mes, Vidurio ir Rytų Europos diplomatai, psichologiškai ir fiziškai išgyvenome savo valstybių transformaciją.

– Politikai juk irgi tas permainas išgyveno, kodėl ne visi pasikeitė?

– Nemažai  Lietuvos diplomatų jau turi apie dvidešimt metų patirties, o dvidešimt metų – nemažas laiko tarpsnis, per kurį pasaulis ženkliai pasikeitė. Daugumoje sričių veikiame labai nuosekliai, išliko tęstinumas ir politikoje, ir diplomatijoje.  Bet energetikos projektams įgyvendinti reikia dešimtmečių. Diplomatai, dirbantys energetinio saugumo srityje, išlaikė liniją. Politikoje yra kitaip, – nėra lengva derinti laikrodžius su kiekviena  valdžia. Vis dar vyksta politinės varžybos, nors kai pasižiūri į esmę, visų partijų tikslai yra daugmaž panašūs, bet kažkodėl partijoms maga išsiskirti. Nors kitose valstybės srityse – gynyboje, saugume – sutariama.

Viename susitikime su politikais, mes, diplomatai, atvirai pasakėme, jog užtenka ginčytis, reikia susiimti ir tarnauti valstybei, tuomet galima padaryti netgi tai, kas atrodo neįmanoma. Juk politiniai skirtumai nesutrukdė pasiekti narystės ES ir NATO. Dabar reikia sutvarkyti energetikos problemas, ir, kartu veikdami, galime tai padaryti.


Ludo Segers nuotr.

– Mažai apie diplomatijos kasdienybę žinantys žmonės mato du šios profesijos aspektus – nuolatinius pasitarimus ir nesibaigiančius pobūvius. Ar tai atitinka tiesą?

– Popiežius Jonas Paulius II sakė, jog mes gyvename nuolatiniame įtampų pasaulyje. Mes, diplomatai,  faktiškai gyvename nuolatiniame interesų karo stovyje.  Visada esi siunčiamas į šalį, kuri arba turi priešišką politiką tavo valstybės atžvilgiu, arba yra partnerė, bet vis tiek  turi savo interesus.  Kiekviena valstybė turi savo interesus. Taip, yra sukurta daug gražių tarptautinių junginių, bet valstybės esmė nepasikeitė per tūkstančius metų.
Diplomatai, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais, yra taikdariai, kurie turi siekti taikaus rezultato. Taip, turi gražiai šypsotis, taip, privalai rinkti žodžius, kad neįžeistum priešininko, bet tai tėra tik priemonės. Baltomis pirštinėmis tvarkomi labai realūs dalykai, bet juk geriau nesutarimus mėginti spręsti baltomis pirštinėmis ir diplomatų šypsenomis?
Taip, turi priimti žaidimo taisykles, kurios kartais yra nuobodžios net patiems diplomatams. Ypač Washington, kur kone kasdien yra trys renginiai. Renkiesi. Eini ten, kur tavo šypsenos ir dalyvavimas turi prasmę. Tai praranda prasmę tik tuomet, jei neturi ar nesupranti tikslo, vardan kurio esi šioje profesijoje.

– Iki paskyrimo ambasadoriumi į JAV, visą laiką dirbote su Europa. Ar labai skiriasi diplomato darbas Briuselyje ir Washington? 

 – Washington yra labai akivaizdu, kad būtent čia pasaulio diplomatijos sostinė. Čia rusai ar kinai turi po 3,000 darbuotojų, o mes turime apie dvidešimt. JAV turi apie 70,000 žmonių, dirbančių Valstybės departamente, o Lietuvoje užsienio reikalų ministerijoje jų gal apie 1,000.
Washington yra daug galios ir daug interesų. Amerika įdomi tuo, kad ji turi interesų visur, bet ji taip pat turi strategijas visais klausimais. Mažai tokių valstybių pasaulyje, nes Europoje mes vis tek esame provincialai
.
Amerikiečių net žvilgsnis į detales yra strateginis. Šešiolika metų dirbau su Europa – ten džiaugiesi atradęs kokią nors strategiją, nes dažnai paskęstama detalėse, o JAV yra kitaip.  Europoje yra išmintis, istorija, pasaulio pažinimas. Europiečiai juda lėtai, bet labai išmintingai.  Kai reikia ryžtingų strateginių sprendimų, be JAV būtų neįmanoma išsiversti.
Pažiūrėkime į Rytų ir Vidurio Europą – be Ronald Reagan, be JAV strategijos,  nežinau, ar Europa būtų taip išskleidusi savo sparnus. Tačiau po ryžtingų JAV veiksmų Europa gydė savo silpnuosius kaimynus, padėjo pinigais. Šitos dvi galios kartus sudėjus veikia labai gerai.
ES ir JAV yra geriausia, ką mes turime žemėje, geriausios demokratinės struktūros, įvertinus visus pliusus ir minusus.

Ir kai ES ir JAV veikia kartu, jos sukuria stebuklus, bet ten, kur įeina ar išeina pavieniui, dažnai kyla ar lieka chaosas.

Baltijos šalys yra geriausias pavyzdys, nes pakilome nuo nulio ir nuėjome toli todėl, kad JAV ir Europa čia dirbo kartu ir nuosekliai. Derybos tarp ES  ir JAV dėl transatlantinės prekybos sutarties yra nauja ir įdomu. Tai nebe politinis, tai verslo projektas.  Amerika suprato, jog be Europos  neišsivers, nes ateina didžiulės globalinės jėgos, kurios visus mus gali nušluoti, ir Europa suvokė, jog be JAV neišsivers, kad tai galbūt paskutinė galimybė. Amerikiečiai ir europiečiai panašūs savo vertybėmis.

Jei susikurs šitas 800 (ar 900, jei pavyktų ir Ukrainą susieti) milijonų žmonių demokratinis darinys, tai mūsų vaikai gyvens geresniame pasaulyje.

– Suprantu, kad keturių vaikų tėvui kalbos apie geresnį pasaulį nėra vien žodžiai?

– Aš jau matau,  jog pasaulis yra geresnis. Mano dalinis išsilavinimas vyko dar sovietų laikais. Mano vaikai trejus mokėsi Belgijoje, dabar Amerikoje, jie gauna tai, ko mes jokiu būdu nebūtume gavę, uždaryti sovietų sistemoje.  Mano vaikai  yra geresni žmonės, jie kitaip supranta padorumą, toleranciją kitai nuomonei, pagarbą žmogui, netgi nusirašinėjimą mokykloje. Jie demokratiški, jų sielos geresnės. Dabar juk kas antras Lietuvos vaikas mato pasaulį, ir tą naują pažinimą atsineša į Lietuvą.
Įdomu, kad mano vaikai Belgijoje kone metus verkė, o Amerikoje džiaugėsi nuo pirmos dienos, nes juos čia taip gražiai priėmė. Senose valstybėse mes  jautėmės užsieniečiais, o ir  gyvenome Belgijoje dar iki Lietuvos tapimo ES nare. Amerikoje mūsų lietuviai vaikai jaučiasi savi, ir jie man jau pirmomis dienomis aiškino, kad čia juos gerbia kaip asmenybes.

– Vaikams visgi turbūt paprasčiau pritapti naujoje aplinkoje, o kaip Jūsų žmonai, kuri, man regis, yra tikra Lietuvos patriotė?

– Visų diplomatų žmonoms nėra lengva trankytis po visą pasaulį, jos dažniausiai yra puikiai išsilavinusios, ir galbūt turėtų geresnius darbus nei jų vyrai savo valstybėse.  Bet visi mes aukojamės – yra vaikai, šeima, tėvynė. Kaip kariai, taip ir diplomatai – niekas to nepasakoja – tiesiog šypsomės toliau. Be šeimos, be jos psichologinės atramos, nemanau, kad diplomatas gali normaliai funkcionuoti. Bent vienoje vietoje – savo rezidencijoje – turi turėti salelę, kurioje galima būti savimi, atsipalaidavus bendrauti su vaikais, su žmona.

– Ar tiesa, kad šeima kartais yra ir diplomatijos priemonė?

– Prieš kelias savaites mūsų rezidencijoje lankėsi ES Rytų partnerystės šalių ambasadoriai su žmonomis. Bendraudamas tokiomis aplinkybėmis, sužinau labai daug. Daug daugiau nei sėdėdamas su kaklaryšiu tvankiose patalpose.
 Arba štai, Vokietijos ambasadoriaus žmona mėgsta dainuoti, o man dainos nelabai rūpi, o mano žmonai patinka. Kol jos dainuoja, mes su kolega reikalus aptarinėjame.
Dabar pasigirsta svarstymų, esą diplomatų apskritai nereikia – pasiunti žinutę el. paštu ar „tweeter” per visą pasaulį, ir reikalai sutvarkyti. Bet tai tik išorė, už visų sprendimų stovi žmonės, jei neturi neformalaus ryšio su žmonėmis (ir ne tik diplomatijoje), nedaug ką pasieksi.

– JAV diplomatai, kurie dirbo Vilniuje, dažnai sakydavo, jog išvykę pasiilgsta Lietuvos dėl mūsiško tarpusavio bendravimo. Ar teko apie tai girdėti?

– Taip, žinau, kad kai kurie amerikiečiai diplomatai netgi stengiasi, jog būtų paskirti dirbti būtent Lietuvoje. Taip, su mumis jie mėgsta  bendrauti, nes mes esame atviri, kas nėra labai įprasta Šiaurės Europos regione. Mes kaip ir italai. Vienas diplomatas, geras mano draugas, kuris dirbo ir Lietuvoje, ir kaimyninėje šalyje, man sakė: „Jūs nesuprantate, jūs neįvertinate kaip gerai turite. Kaip mums gera su jumis, nes pasaulyje nėra tiek daug šalių, kur amerikiečius taip gerai vertintų.”

– Ar JAV užtenka  draugų ir nuoširdaus bendravimo?

– Mūsiškos terpės Amerikoje yra daugiau nei rafinuotose Vakarų Europos šalyse. Pavyzdžiui, nuvažiuoji į Čikagą ar jos apylinkes, ir pasijunti lyg Vilniaus Senamiestyje tarp savų, nors, aišku, ne visuose JAV miestuose taip yra. Kita vertus, ir ne lietuvių kilmės amerikiečiai mus geriau supranta. Pasibaigus kadencijai, JAV liks gal net daugiau draugų nei po mano darbo Briuselyje, nes Amerikoje yra „vertybiniai” draugai, mat, amerikiečiams  vertybės labai svar-bu.

Skaičiukai svarbu, bet svarbiausia, ar atitinka vertybės, ar tu su jais, ar ne. Atradau  daug žmonių, kurie Lietuvą padėjo nuo Sovietų atplėšti, nes Lietuvos laisvė jiems buvo ir yra vertybė.

Lietuviai vis mano, jog amerikiečiai viską skaičiuoja, jog yra perdėm pragmatiški, bet tai nebūtinai tiesa. Mes jiems žavūs, nes  mes už vertybes mirę, išgyvenę, ir mes esame „role models”,  todėl mus vežioja ir kitiems rodo. Ir aukščiausio rango JAV pareigūnai į Lietuvą ne kartą važiavo, nes jiems malonu su mumis būti.

Lietuvis jiems yra įsikūnijimas apgintos amerikietiškos vertybės, todėl ir toliau mus gina.

Bet reikia pripažinti, jog  Amerika irgi keičiasi, nežinia, kas bus. Gali būti, jog Europai iškils didžiulė dilema, juk mes dabar saugūs, nes mus saugo Amerika. Bet gali ateiti laikas, kai kažkam reikės imtis lyderystės.  Gali ateiti diena, kai mums patiems reikės saugoti tai, ką susikūrėme, nes gerovė ir laisvė yra labai trapūs dalykai, kurie irsta, jei jų kasdien nepuoselėjame.

– Kas jums yra romantika diplomato karjeroje?

– Diplomatija – viena geriausių profesijų, nes per trumpą savo gyvenimą gali turėti maksimalią įtaką.  Mes jau esame Vakarų pasaulyje, bet aplinkui dar keičiasi istorija. Ir Rytai niekaip nenurimsta dėl mūsų pačių istorijos permainų. Ir Vakarų pasaulis keičiasi, ir atėjo laikas, kai galbūt mes turime padėti.

Mažos tautos, stovinčios ir matančios, kas liko praeityje,  gali padaryti nemažai. Mes galime pasakyti tiek Amerikos, tiek Europos vadovams: „Sustokite, kasdienės problemos svarbu, bet pasaulis gali subyrėti, ir mes matėme tą pasaulį subyrėjusį.”   

Mano tikslas – padaryti pasaulį geresniu, bent jau Lietuvai, ir tai, kad galiu dalyvauti, pasaulį keičiant, man yra romantika.


Asmeninio archyvo nuotr.