Po kruopelę statome
Lietuvos valstybingumo rūmą
Netrukus
pasikeitimai laukia dar vienos Lietuvos Respublikos atstovybės
Jungtinėse Amerikos Valstijose – šių metų liepos 16 d.
baigiasi ambasadoriaus Audriaus Brūzgos kadencija. Jį šiose
pareigose pakeis buvęs Užsienio reikalų ministerijos (URM) sekretorius
Žygimantas Pavilionis. Prieš išvykstant ambasadoriaus
paprašėme pasidalinti mintimis apie laiką, praleistą JAV
atstovaujant mūsų šaliai.
– Praėjo daugiau nei 3 metai nuo
Jūsų paskyrimo į šias pareigas. Kadencijos pradžioje pokalbyje
su ,,Draugu” sakėte, kad ,,darbo užteks visiems”. Kokiais
nuveiktais darbais galite pasidžiaugti, ko nespėjote padaryti?
– Galiu pakartoti tuos žodžius ir dabar – tie klodai yra ir
gilūs, ir platūs. Tuo įsitikinęs ne tik aš, bet ir kiti
ambasados žmonės. Mes pamažu, kad ir po kruopelę statome rūmą, kurį
galime pavadinti Lietuvos valstybingumo įtvirtinimu. Savo darbe
išskirčiau tris pagrindines sritis, kertinius stulpus, ant kurių
ir statomas šis rūmas. Visų pirma – Lietuvos suvereniteto,
saugumo stiprinimas, palaikant artimą ryšį su JAV, antra kryptis
– ekonominės gerovės tvirtinimas. Lietuvai reikia išeiti į
platesnius vandenis, ieškoti didesnių rinkų, pasižvalgyti ir už
Atlanto. Per pastaruosius metus teko pasistūmėti ne tik plėtojant
prekybos ryšius, bet ir bendradarbiaujant technologijų srityje.
Trečia kryptis – Lietuvos ryšių su išeivija
stiprinimas, kas čia, Jungtinėse Valstijose, yra ypač svarbu. Mūsų
savasties bendrumas turėtų padėti išlaikyti ryšius su
Lietuva, su mūsų tautiečiais. Na, o ką mums pavyko nuveikti, turbūt
spręs kiti.
Krizė palietė ir ambasadą – nukentėjo ekonominė pusė, sumažintas
darbuotojų skaičius. Tačiau turime būti supratingi – biudžeto
apkarpymai juntami visose srityse. Ateityje ketinama prekybos atstovybę
įkurti atskirai nuo ambasados, svarstoma galimybė vieną atstovybę
turėti Čikagoje, kitą – Silicio slėnyje (Silicon Valley). Tuomet
turėtume tvirtesnį ekonominį stuburkaulį.
– Kaip keitėsi santykiai tarp Lietuvos ir JAV per pastaruosius trejetą metų?
– Man dirbant ambasadoriumi susiklostė gana įdomios politinės
aplinkybės – keitėsi valdžia ir Lietuvoje, ir Jungtinėse
Valstijose. Be abejo, keičiantis valdžiai pereinamasis laikotarpis nėra
lengvas, tačiau mes nepametėme neblogai praminto tako tarp Washington
ir Vilniaus ir dabar stovime gana tvirtai. Dabartinis JAV prezidentas
Barack Obama daug kuo skiriasi nuo savo pirmtakų, jis
pragmatiškesnis, linkęs matyti kitokius problemų sprendimų
būdus. Jis vadovaujasi nuostata, jog pasaulį reikia pradėti keisti nuo
savęs. B. Obama teigia, kad pirmiausia reikia mums patiems pasitvarkyti
namuose, tik tuomet bus galima imtis vadovaujančio vaidmens pasaulyje.
Tikiu, kad Jungtinės Valstijos išlaikys pirmaujančią vietą
pasaulyje. Be abejo, JAV turės varžovų – Rusiją, Rytų valstybes.
Galima teigti, kad Lietuva, bendradarbiaudama su JAV, turi tvirtą
pagrindą, eame vienijami bendrų įsipareigojimų. Be to, mus jungia ir
kelios tarptautinės organizacijos, viena jų – NATO.
– Ypač pastaruoju metu nemažai
dirbama stiprinant ekonominius šių dviejų šalių
ryšius. Kokius darbus LR ambasada Washington, DC gali
išvardyti šioje srityje?
– Šita Lietuvos Vyriausybė turi labai aiškų
strateginį tikslą iki 2012 metų pristatyti Lietuvą kaip šalį,
imlią naujovėms. Premjero, ūkio ir finansų ministrų apsilankymų
Jungtinėse Valstijose tikslas – pristatyti Lietuvos galimybes. Po
pastarojo apsilankymo dvi stambios bendrovės – IBM ir ,,Western
Union” – ateina į Lietuvą. Tai iš tiesų bus stambūs
strateginiai centrai, iš kurių veikla bus plėtojama visame
regione. Dar deramasi su pora Jungtinių Valstijų bendrovių. Galime
pasidžiaugti, kad tampame patrauklūs stambiamjam kapitalui.
– Nemažai JAV įsikūrusių
lietuvių dalyvauja JAV Lietuvių Bendruomenės gyvenime. Kaip vertinate
šių dienų JAV LB veiklą? Kokią jos ateitį matote?
– Čia gyvena tikrai gyvybinga lietuvių bendruomenė, esate
stiprūs, dvasingi, turite puikią kultūrą, tradicijas, papročius. Tuo
turime džiaugtis ir didžiuotis. Tačiau privalome pripažinti, kad nėra
paprasta visa tai išlaikyti keičiantis kartoms, kintant
ekonominėms sąlygoms, emigracijos motyvams. Tai natūralus procesas,
gula kitas klodas, gal jie mažiau bendrauja. Iš čia
išsivežu daug gražių prisiminimų, ypač šiltai prisimenu
susitikimą su senaisiais Vyčiais, apsilankymą Rosaline miestelyje,
Washington valstijoje. Ten gyvenantys ketvirtos, penktos kartos
lietuviai susidomėjo savo šeimų istorija, siekiančia net XIX
amžių. Buvo surastos senelių nuotraukos, jų dainos įrašytos į
kompaktinę plokštelę, susidomėta lietuvių kultūra. Galima
vardyti ir daugiau gražių lietuviškumo apraiškų
pavyzdžių. Be abejo, politiniai emigrantai, vadinamieji dypukai,
išsiskiria savo aktyvumu – jie įkūrė lietuvių
bendruomenes, organizacijas. Dabar vadinamieji trečiabangiai buriasi į
bendruomenes tuo pačiu pagrindu, tačiau jie ne visada nori perimti
senąsias susigulėjusias tradicijas, kuria kitokį, bet vis dėlto
lietuvišką paveldą. Esu įsitikinęs, jog siekiant
išsaugoti lietuvišką tapatybę reikia dirbti visiems
kartu, čia nemažas vaidmuo tenka ir ambasa dai.
– Kas pasikeitė panaikinus vizų
režimą? Ar tai turėjo įtakos lietuvių atvykimui į Jungtines Valstijas?
Ar dažnai mūsų tautiečiai pažeidžia bevizio režimo reikalavimus?
– Panaikinus vizų režimą nukrito varžymai, skyrę mūsų šalį
nuo laisvo pasaulio. Tam reikėjo įvykdyti gana griežtus imigracinio
režimo reikalavimus – palaukti, kol sumažėjo pažeidžiančiųjų
šio režimo reikalavimus skaičius. Turėjo įtakos ir sumažėjęs
keliaujančiųjų į Jungtines Valstijas srautas. Įsigaliojus beviziam
režimui nesulaukiame pranešimų apie pasitaikančius pažeidimus,
jie paprastai siunčiami, jeigu pažeidimai būna dažnesni. Reikia
prisiminti, kad kitų poelgis daro įtaką ir kitų žmonių galimybėms.
Turime jausti atsakomybę už visus.
– Ar dažnai, dirbant
ambasadoriumi, tekdavo pagelbėti į bėdą pakliuvusiems mūsų piliečiams?
Su kokiais prašymais dažniausiai kreipdavosi lietuviai?
– Mūsų šalies piliečiai dažniau kreipiasi į konsulus,
tačiau dirbant ambasadoje tekdavo ir man pačiam pagelbėti
lietuvaičiams. Prisimenu neseną atsitikimą, kai prieš mėnesį
Puerto Rico buvo sulaikytas Lietuvos laivas. Tuomet amerikiečiai
pateikė kaltinimus dėl tariamai pažeistų ekologinių reikalavimų. Mes
mėginome padėti, kad reikalas būtų kuo geriau ir greičiau
išspręstas. Susisiekėme su lietuve, gyvenančia Puerto Rico. Ji
sutiko pašnekėti su jūreiviais, pastarieji užtikrino, kad jiems
nieko netrūksta. Dirbant diplomatinėje tarnyboje tenka improvizuoti,
kad turėtume didesnę pasirinkimo galimybę.
– Esate sakęs, kad ,,migracija
yra gyvas ir pulsuojantis dalykas”. Kaip apibūdintumėte
šių dienų migraciją, vykstančią tarp Lietuvos ir JAV?
– Raginau ir raginsiu, kad lietuviai nenusigręžtų nuo Lietuvos, o
Lietuva jų neatstumtų. Turime padaryti viską, kad mūsų tautiečiai,
turintys galimybių ir noro, sugrįžtų į Lietuvą. Reikia sudaryti
galimybes visiems kurti Lietuvą, jos gerovę, nereikia leisti, kad
įsivyrautų priešprieša tarp išeivijos ir Lietuvoje
gyvenančiųjų.
Turime pripažinti, kad daug kas priklauso nuo ekonominės padėties
Lietuvoje – ten turėtų sumažėti nedarbas, atsigauti šalies
ūkis. Sukurta nemažai programų, skatinančių sugrįžti į Lietuvą. Protų
susigrąžinimo programa, išeivijos studentų stažuotės –
šie projektai skatina žmones grįžti į Lietuvą, reikia
pasinaudoti sudarytomis galimybėmis. Tačiau visų pirma būtina, kad
jaustumės esantys viena tauta ir be pykčio kurtume ateitį. Yra ne
vienas gražus ir reikalingas pavyzdys, kai į Lietuvą grįžta užsienyje
išsilavinimą ir patirties įgiję žmonės. Būna, kad lietuvaičiai,
pabuvę tėviškėje, ją iš naujo pamilsta ir grįžta ten.
– Ar dažnai skaitote čia, Jungtinėse Valstijose, leidžiamą spaudą? Kokia Jūsų nuomonė apie ją?
– Be abejo, skaitau. Lietuviškų leidinių čia,
išeivijoje, yra gana nemažai. Vienas jų –
,,Draugas”, kuris skaitomas ne tik čia, Amerikoje, bet ir
Lietuvoje. Ypač dabar, kai dienraštis turi internetinį puslapį,
nors man pačiam daug smagiau vartyti šlamantį popierinį
laikraštį. ,,Draugo” stiprybė – turinys, rimti ir
įdomūs straipsniai, sugebėjimas neiti lengvesniu keliu spausdinant
pramoginio turinio straipsnius. Džiugu, kad atsiranda žmonių, čia
kuriančių ir lietuvišką televiziją. Linkiu žiniasklaidos
bitutėms sėkmės tenkinant lietuvių bendruomenės poreikius, tačiau
nepamirštant ir amerikietiškos. Ir ateityje žadu skaityti
išeivijos spaudą.
– Ar jau aišku, kur
toliau ves diplomatinio darbo kelias? Kartu išvyksta ir Jūsų
šeima. Kaip ji sutiko žinią apie laukiančias permainas?
– Grįžtame į Lietuvą, ten tęsiu tarnybą Užsienio reikalų
ministerijoje, kur dirbau ne vienus metus. Mūsų šeima jau 8
metus praleido užsienyje, tai iš tiesų yra nemažai. Žmona Imsrė
yra Amerikos lietuvė, Michigan valstijoje gyvena jos tėvukai ir sesuo
su šeima. Be abejo, nebus lengva palikti Ameriką, tačiau dirbant
diplomatinį darbą jau ne pirmą sykį tenka keliauti į kitą šalį.
Guodžia tai, kad grįžtame į tėvynę, o Amerikoje lankysimės, kada tik
bus galimybės. Nemaži pokyčiai laukia ir vaikų, bet tai jie priima kaip
savotišką nuotykį. 6 metų sūnus Laurynas ir 7,5 metų dukra
Simona yra gimę Suomijoje, bet užaugę ir sustiprėję čia, Amerikoje. Jie
klausia, kur jų tikrieji namai, nes teko gyventi ne vienoje vietoje.
Mes jiems sakome, kad tas butas Vilniuje, kuriame kasmet praleisdavome
vasaras, bus mūsų namai. Džiaugiamės, kad mūsų vaikai lankė Kristijono
Donelaičio lituanistinę mokyklą Washington mieste. Esame dėkingi
mokytojams, mokyklos vadovybei, ne tik padėjusiems mūsų vaikams
išmokti lietuviškai skaityti, rašyti, bet ir
įskiepijusiems lietuviškumo supratimą. Ši mokykla
švenčia gražią 50 metų sukaktį, ji išleidusi ne vieną
lietuvaičių kartą. tai yra gražus mūsų tautos kultūros ir paveldo
židinys.
Atsisveikindamas ambasadorius padėkojo visiems, su kuriais teko
bendrauti, susitikti, ir palinkėjo mums likti tvirtiems bei
susiglaudusiems.
Kalbino Loreta Timukienė
Birželio 20 d. Amerikos karininkų klube Fort Myer Washington Lietuvių Bendruomenė
atsisveikino su LR ambasadoriumi A. Brūzga ir jo šeima.
Algio Luko nuotr.