Lietuvos ir sovietų generolas V. Vitkauskas ir Lietuvos kariuomenė
DONATAS JANUTA
Taip, kaip Dana Stankaitytė (,,Draugas”, laiškų skyrius,
2009 m. birželio 20 d.), aš irgi su įdomumu skaitau Leono
Čerškaus ,,Lietuvos kario atsiminimus” apie Nepriklausomos
Lietuvos kariuomenę ir jos įjungimą 1940 metais į sovietų Raudoną
armiją. Gerb. Stankaitytė rašo, kad Lietuvos kariuomenė
,,išdaviko gen. Vitkausko dėka buvo įjungta į rusų
sovietinę”.
Sprendimas 1940 m. birželio 14–15-tos naktį Lietuvai
nesipriešinti ir leisti sovietų armijai įžengti neribotais
skaičiais, reiškia – okupuoti Lietuvą, buvo padarytas
prezidento Smetonos kabineto posėdyje. Tame posėdyje taip siūlė ir
generolas Raštikis, kuris pareiškė, kad dėl to, kad nuo
Vilniaus perdavimo Lietuvoje jau yra sovietų armijos įgulos,
pasipriešinimas neįmanomas, ir dar pridūrė: ,,Nereikia rusų
erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti.” (Kazys
Musteikis, ,,Atsiminimų fragmentai”, 1970 m. Nida, Londonas)
Todėl, kai Vitkauskas davė įsakymus Lietuvos kariuomenei
nesipriešinti ir leisti sovietams okupuoti Lietuvą, jis
ištikimai vykdė ne savo, bet Lietuvos prezidento kabineto
nutarimus. Reikia pridėti, kad pats prezidentas Smetona siūlė
pasipriešinti, tačiau jo kabineto balsų persvara nutarė kitaip.
Gen. Kazys Musteikis, kuris gen. Vitkauską ilgai pažinojo ir kuris irgi
tame posėdyje siūlė priešintis bolševikams, savo
atsiminimuose šitaip rašo apie Vitkauską:
,,Dabar, po daugelio metų, kai prisimenami tie laikai, dažnai būnu
klausiamas: Ar Vitkauskas buvo bolševikas? Aš visuomet
atsakau: Ne... Tikrai per ilgą mūsų pažinties laiką neteko pastebėti jo
simpatijų rusams bolševikams. Jis viešai iš jų
pasijuokdavo, vadindavo burliokais ir chamais... [Aš] linkęs
manyti, kad Vitkauskas bolševiku nebuvo, bet, kaip ir daugelis
kitų labai garbingų lietuvių, manė, jog su rusais bolševikais
bus galima sugyventi.” (,,Atsiminimų fragmentai”)
Gen. Raštikis, ir ne tik jis vienas, irgi manė, kad bus galima
su bolševikais sugyventi. Gen. Vitkauskas galvojo
panašiai, bet liko Lietuvoje. Gen. Raštikis savo amžių
garbingai baigė išeivijoje.
Dar vienas faktas, kuris šioje temoje dažnai iškyla
– tai, kad gen. Vitkausko brolis 1919 m. buvo sušaudytas
kaip bolševikas. Rašytojas ir karininkas Juozas
Balčiūnas-Švaistas, tarnavęs caro, o paskui Lietuvos
kariuomenėje, savo atsiminimuose šitaip rašo apie
Vitkausko brolį:
,,[Vitkausko broliui]... jau buvo išryškėjęs nusistatymas
mesti bolševikus ir pereit tarnauti Lietuvai. Skubiai tą pat
naktį patraukė per frontą lietuvių pusėn. Nelaimė lydėjo. Įkliuvo
pirmose užtvarose. Pateko į jauno karštuolio vado rankas. Čia
buvo sušaudytas kaip tėvynės išdavikas ir
šnipas.” (Juozas Švaistas, ,,Dangus
debesyse”, 1967 m., Nida, Londonas)
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvoje siautė vokiečiai,
bolševikai, bermontininkai ir lenkai. Įvairios Lietuvos vietovės
neturėjo pastovių ryšių su besikuriančia Lietuvos valdžia
Vilniuje. Pirmieji pasirodę bolševikai su Vincu
Kapsuku-Mickevičium ir Zigmu Aleksu-Angariečiu priešakyje
skelbėsi esą lietuvių daliniai.
Bolševikai buvo pašalinę didžiausią lietuvių valstiečių
pavergėją carą ir jo valdžią ir skelbė visiems laisvę ir lygybę:
,,Nebus ponų, nebus išnaudotojų!” Nenuostabu, kad tuo
laiku nemažas skaičius lietuvių susižavėjo komunizmu. Paskui, kada
būrėsi grynai lietuvių daliniai, daugelis perėjo į lietuvių būrius.
Patį Švaistą ištiko beveik toks pats likimas, kaip ir
Vitkausko brolį. Vokiečiams besitraukiant iš Lietuvos,
Švaistas suorganizavo Obelių miesto komitetą ir valsčiaus
miliciją tvarkai palaikyti. Po kiek laiko komiteto valdybą perėmė
bolševikai. Kaip buvusiam karininkui Švaistui vietinis
bolševikų komisaras buvo įsakęs vadovauti ginkluotam būriui
prieš lietuvius. Laimei, tas uždavinys tapo neįvykdytas. Vėliau
Švaistas garbingai tarnavo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje,
mirė 1978 m. Los Angeles. Gen. Kazys Musteikis mirė 1977 m. Chicagoje.
Gen. Vitkauskas 1919 metais įstojo savanoriu Lietuvos kariuomenėn.
Dalyvavo kovose su bermontininkais ir lenkais, buvo sužeistas. Po to 20
metų garbingai tarnavo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje,
užsitarnavo generolo laipsnį. Neteisinga smerkti gen. Vitkauską už tai,
kad 1940 metais jis pareigingai vykdė prezidento Smetonos ir jo
kabineto įsakymą.
Bet po to, likęs Lietuvoje – ar V. Vitkauskas tapo
išdaviku? Nežinau. Bet jaučiuosi laimingas, kad man nėra užduota
tą klausimą spręsti. Užtenka, kad jo brolis be teismo ir galbūt be
kaltės buvo sušaudytas.
Ne visuomet lengva žmones įstatyti į griežtus rėmus – patriotas
jis ar išdavikas. Neramūs ir neaiškūs laikai ypatingai
sudrumsčia įvykius ir žmonių veiksmus.