Dar 10 metų ir apsivalysime?
DALIA CIDZIKAITÈ
Liepos 6ąją — Lietuvos Valstybės dieną, kaip ir dviejų Lietuvos
Nepriklausomybių paskelbimo ir atkūrimo progomis, įvertiname nueitą
kelią, konstatuojame dabartinę padėtį, pabandome žvilgtelėti į ateitį.
Šiais metais tą padarysiu pasinaudodama dviejų politologų
— praktiko ir teoretikės — įžvalgomis. Lietuviams jau
neblogai žinomo politikos analitiko, britų žurnalisto Edward Lucas
straipsniu ,,The Fall and Rise and Fall Again of the Baltic
States” ir Georgia Gwinnett College politikos mokslų profesorės
Dovilės Budrytės pokalbiu su „Agimimo” žurnalistu.
Neseniai ,,Foreign Policy” žurnale pasirodžiusiame Lucas
straipsnyje autorius atsigręžia į prieš 20 metų Baltijos
šalyse vykusius politinius, ekonominius ir socialinius
perversmus, pastebėdamas, jog po nepriklausomybių atkūrimo 1990 metais
visos trys Baltijos šalys galėjo lengvai nueiti Moldovos keliu:
tapti pusiau sėkminga Europos periferija, korumpuotomis,
geopolitiškai pakirptais sparnais šalimis,
išgyvenančiomis vien tik iš piniginių pervedimų. Tuo metu
daugelis Vakarų valstybių neslėpė savo šaltoko požiūrio į
pernelyg daug prašančias ir nekantrias Baltijos šalis,
menkai rėmė lietuvių, latvių ir estų norą ir vėl tapti nepriklausomomis
tautomis su savo valstybėmis. Lucas tą laiką ir padėtį palygina su
kaliniu, kuriam sakoma, kad jis turi pergalvoti savo jausmus, o ne
stengtis ištrūkti iš kalėjimo.
Tačiau Baltijos šalims ištrūkti iš 50 metų
trukusio kalėjimo pavyko. Lucas nuomone, iš dalies tokią sėkmę
lėmė nusilpusi Rusija, taip pat įdomus vadovų pasirinkimas, kurį
pasiūlė trijų Baltijos tautų išeivija. Tačiau didžiausius laurus
britų žurnalistas priskiria geram Baltijos šalių veiklos
krypčių, strategijos formavimui su Estija priešakyje. Po nelabai
vykusio pradinio dialogo su Vakarais, pagaliau, 2004 metais visos trys
Baltijos šalys tapo Europos Sąjungos ir NATO narėmis. Lietuva,
Latvija ir Estija kaip niekad anksčiau pasijuto saugios ir turtingos.
Jos pamažu ėmė atsikratyti taip dažnai joms prikabinamos uodegos
— „buvusios sovietinės respublikos”.
Latvijos Vyriausybės griuvimas vasario mėnesį buvo pirmas pavojaus
ženklas. Bet dar ryškesnis ženklas įvyko 2008 metais pradėjus
rimtai šlubuoti Latvijos banko ,,Parex Bank” veiklai.
Krizė palietė ir Lietuvą su Estija. Pasak Lucas, vienas iš
akivaizdžiausių jos įrodymų — tai oro ryšio su
išoriniu pasauliu praradimas. Pasiekti Taliną ar Vilnių
iš pagrindinių Europos oro uostų tapo sunku arba tiesiog
neįmanoma. Ypač tai skaudu Lietuvai, šiais metais Vilniui tapus
Europos kultūros sostine. Ir vėl, sako Lucas, Baltijos šalys
pajautė, kad jos nyksta iš pasaulio žemėlapių.
Šiandien, britų žurnalisto nuomone, didžiausias klausimas yra ar
Baltijos šalių nepaprastas lankstumas ir ryžtas leis joms
atsigauti taip, kaip greitai buvo nusileista. Lucas turi abejonių.
Viena iš jų — kad ta kritinė patriotizmo ir bendrumo masė,
kuri leido trims tautoms nugalėti sunkumus, pamažu tirpsta. Dauguma
pajėgių žmonių šiandien turi kitą pasirinkimą —
išvykti. Kita vertus, išeivija, 50 metų gyvenusi
laisvėje, bet ne tėvynėje, kažin ar norės ir galės pakartoti
romantišką istoriją, nutikusią prieš 20 metų. Be to,
priduria Lucas, Lietuvos, Latvijos ir Estijos ateitis nėra tik jų pačių
rankose. Jų likimą gali ateityje spręsti ne tik Rusija, bet ir, pvz.,
Vokietija.
Kaip vieną iš išeičių žurnalistas mato ne tiek ekonomikų
tolesnį vystymą, kiek reformų, kurias per skubėjimą Baltijos
šalys kilimo metais prašoko, įgyvendinimą. Taip pat
politinių institucijų lygio pakėlimą iki Šiaurės šalių
lygio. Visam tam įgyvendinti ir kur kas tvirčiau atsistoti ant kojų
Lucas Baltijos šalims duoda dar 10 metų.
Neseniai politikos savaitraštyje ,,Atgimimas”
pasirodžiusiame pokalbyje su prof. D. Budryte keliaujama kitu keliu
— kalbama apie lietuvių, kaip pilietinės visuomenės, kaip tautos,
nueitą kelią ir laukiančius iššūkius. Georgia Gwinnett
College profesorė pastebi įdomų dalyką: nors formaliai Lietuva yra
įvykusios demokratijos šalis, atviriau pasikalbėjus su žmonėmis,
matyti, kad jie žodžiais — už demokratiją, bet vidinio
įsitikinimo, giluminių demokratinių nuostatų tarp jų ne per daugiausia.
Budrytė įsitikinusi, jog demokratija iš žmogaus, visuomenės
reikalauja ne tik nuolatinio dėmesio, dalyvavimo, bet ir tam tikro
išsilavinimo. Kol kas Lietuvos mokyklos tokiu ugdymu nepasižymi
ir lietuvis labiau yra linkęs pasirūpinti savo gerove, o viešoje
erdvėje būti tik stebėtoju, patylėti.
Politikos mokslus šiuo metu dėstanti lietuvė nesutinka, kad
lietuviai jau apsivalė, susitaikė su praeitimi. Nors po atgimimo
pasirodė daugybė straipsnių apie trėmimus, Holokaustą, pokarį, D.
Budrytės nuomone, tai dar nereiškia, kad savo praeitį
,,prisijaukinome”. Ir gal net dar svarbiau, nereiškia, kad
pasaulis suvokė, su kokia našta lietuviai į jį sugrįžo. Todėl ji
mano, jog tikrasis apsivalymas, nuskaidrėjimas lietuvių tautos dar
laukia. Profesorė taip pat ragina lietuvius ne statyti gynybines
sienas, bet dėti daugiau pastangų siekiant, kad pasaulis giliau suvoktų
mūsų patirtį, dabartinę savijautą.
Puikiai suprantame, kad demokratijai, valstybės ir jos gyventojų
gerovei didinti niekada nebus per daug pastangų ir konkrečių darbų.
Gerai, kad kartas nuo karto mums apie tai primenama.