Dar 10 metų ir apsivalysime?

DALIA CIDZIKAITÈ

Liepos 6ąją — Lietuvos Valstybės dieną, kaip ir dviejų Lietuvos Nepriklausomybių paskelbimo ir atkūrimo progomis, įvertiname nueitą kelią, konstatuojame dabartinę padėtį, pabandome žvilgtelėti į ateitį. Šiais metais tą padarysiu pasinaudodama dviejų politologų — praktiko ir teoretikės — įžvalgomis. Lietuviams jau neblogai žinomo politikos analitiko, britų žurnalisto Edward Lucas straipsniu ,,The Fall and Rise and Fall Again of the Baltic States” ir Georgia Gwinnett College politikos mokslų profesorės Dovilės Budrytės pokalbiu su „Agimimo” žurnalistu.

Neseniai ,,Foreign Policy” žurnale pasirodžiusiame Lucas straipsnyje autorius atsigręžia į prieš 20 metų Baltijos šalyse vykusius politinius, ekonominius ir socialinius perversmus, pastebėdamas, jog po nepriklausomybių atkūrimo 1990 metais visos trys Baltijos šalys galėjo lengvai nueiti Moldovos keliu: tapti pusiau sėkminga Europos periferija, korumpuotomis, geopolitiškai pakirptais sparnais šalimis, išgyvenančiomis vien tik iš piniginių pervedimų. Tuo metu daugelis Vakarų valstybių neslėpė savo šaltoko požiūrio į pernelyg daug prašančias ir nekantrias Baltijos šalis, menkai rėmė lietuvių, latvių ir estų norą ir vėl tapti nepriklausomomis tautomis su savo valstybėmis. Lucas tą laiką ir padėtį palygina su kaliniu, kuriam sakoma, kad jis turi pergalvoti savo jausmus, o ne stengtis ištrūkti iš kalėjimo.

Tačiau Baltijos šalims ištrūkti iš 50 metų trukusio kalėjimo pavyko. Lucas nuomone, iš dalies tokią sėkmę lėmė nusilpusi Rusija, taip pat įdomus vadovų pasirinkimas, kurį pasiūlė trijų Baltijos tautų išeivija. Tačiau didžiausius laurus britų žurnalistas priskiria geram Baltijos šalių veiklos krypčių, strategijos formavimui su Estija priešakyje. Po nelabai vykusio pradinio dialogo su Vakarais, pagaliau, 2004 metais visos trys Baltijos šalys tapo Europos Sąjungos ir NATO narėmis. Lietuva, Latvija ir Estija kaip niekad anksčiau pasijuto saugios ir turtingos. Jos pamažu ėmė atsikratyti taip dažnai joms prikabinamos uodegos — „buvusios sovietinės respublikos”.

Latvijos Vyriausybės griuvimas vasario mėnesį buvo pirmas pavojaus ženklas. Bet dar ryškesnis ženklas įvyko 2008 metais pradėjus rimtai šlubuoti Latvijos banko ,,Parex Bank” veiklai. Krizė palietė ir Lietuvą su Estija. Pasak Lucas, vienas iš akivaizdžiausių jos įrodymų — tai oro ryšio su išoriniu pasauliu praradimas. Pasiekti Taliną ar Vilnių iš pagrindinių Europos oro uostų tapo sunku arba tiesiog neįmanoma. Ypač tai skaudu Lietuvai, šiais metais Vilniui tapus Europos kultūros sostine. Ir vėl, sako Lucas, Baltijos šalys pajautė, kad jos nyksta iš pasaulio žemėlapių.

Šiandien, britų žurnalisto nuomone, didžiausias klausimas yra ar Baltijos šalių nepaprastas lankstumas ir ryžtas leis joms atsigauti taip, kaip greitai buvo nusileista. Lucas turi abejonių. Viena iš jų — kad ta kritinė patriotizmo ir bendrumo masė, kuri leido trims tautoms nugalėti sunkumus, pamažu tirpsta. Dauguma pajėgių žmonių šiandien turi kitą pasirinkimą — išvykti. Kita vertus, išeivija, 50 metų gyvenusi laisvėje, bet ne tėvynėje, kažin ar norės ir galės pakartoti romantišką istoriją, nutikusią prieš 20 metų. Be to, priduria Lucas, Lietuvos, Latvijos ir Estijos ateitis nėra tik jų pačių rankose. Jų likimą gali ateityje spręsti ne tik Rusija, bet ir, pvz., Vokietija.

Kaip vieną iš išeičių žurnalistas mato ne tiek ekonomikų tolesnį vystymą, kiek reformų, kurias per skubėjimą Baltijos šalys kilimo metais prašoko, įgyvendinimą. Taip pat politinių institucijų lygio pakėlimą iki Šiaurės šalių lygio. Visam tam įgyvendinti ir kur kas tvirčiau atsistoti ant kojų Lucas Baltijos šalims duoda dar 10 metų.

Neseniai politikos savaitraštyje ,,Atgimimas” pasirodžiusiame pokalbyje su prof. D. Budryte keliaujama kitu keliu — kalbama apie lietuvių, kaip pilietinės visuomenės, kaip tautos, nueitą kelią ir laukiančius iššūkius. Georgia Gwinnett College profesorė pastebi įdomų dalyką: nors formaliai Lietuva yra įvykusios demokratijos šalis, atviriau pasikalbėjus su žmonėmis, matyti, kad jie žodžiais — už demokratiją, bet vidinio įsitikinimo, giluminių demokratinių nuostatų tarp jų ne per daugiausia.

Budrytė įsitikinusi, jog demokratija iš žmogaus, visuomenės reikalauja ne tik nuolatinio dėmesio, dalyvavimo, bet ir tam tikro išsilavinimo. Kol kas Lietuvos mokyklos tokiu ugdymu nepasižymi ir lietuvis labiau yra linkęs pasirūpinti savo gerove, o viešoje erdvėje būti tik stebėtoju, patylėti.

Politikos mokslus šiuo metu dėstanti lietuvė nesutinka, kad lietuviai jau apsivalė, susitaikė su praeitimi. Nors po atgimimo pasirodė daugybė straipsnių apie trėmimus, Holokaustą, pokarį, D. Budrytės nuomone, tai dar nereiškia, kad savo praeitį ,,prisijaukinome”. Ir gal net dar svarbiau, nereiškia, kad pasaulis suvokė, su kokia našta lietuviai į jį sugrįžo. Todėl ji mano, jog tikrasis apsivalymas, nuskaidrėjimas lietuvių tautos dar laukia. Profesorė taip pat ragina lietuvius ne statyti gynybines sienas, bet dėti daugiau pastangų siekiant, kad pasaulis giliau suvoktų mūsų patirtį, dabartinę savijautą.

Puikiai suprantame, kad demokratijai, valstybės ir jos gyventojų gerovei didinti niekada nebus per daug pastangų ir konkrečių darbų. Gerai, kad kartas nuo karto mums apie tai primenama.