Nereikia pasiduoti istorijos 
suvokimo kraštutinumams


Istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės vardo stipendija kasmet skiriama lietuviams studentams,bur parodžiusiems savo asmenines savybes, gebėjimus ir motyvus dirbti Lietuvos istorijos srityje. Stipendininkus pasiūlo jų dėstytojai, siųsdami siūlymus Lietuvių Fondui.

2008 m. vienuoliktoju stipendininku tapo Domas Boguševičius, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos magistrantas. Jo domėjimosi sritis – intelektualinė XIX a. Lietuvos istorija, Algirdo Greimo socialinė, politinė ir kultūrinė mintis bei istorijos didaktika. D. Boguševičius yra paskelbęs mokslinių straipsnių Kauno istorijos metraštyje, taip pat skaitęs pranešimus ne vienoje istorikų konferencijoje. Dirba Kauno technologijos universiteto gimnazijos istorijos mokytoju. Save Domas vadina trečios kartos kauniečiu. Nuo paauglystės žavisi literatūra, daile, ir, kaip jis pats prisipažįsta, visada džiaugiasi galėdamas savo darbuose pritaikyti interdisciplininius metodus, praplečiančius istorijos tyrimų galimybes ir pagyvinančius patį istoriko tekstą.

Tikėkimės, kad dr. V. Daugirdaitės-Sruogienės vardo stipendija bus paskata šiam stipendininkui ir toliau gilintis į Lietuvos istorojos slėpinius.

– Kaip sutikote žinią apie Jums paskirtą Sruogienės premiją? Jūsų nuomone, kodėl ji skirta būtent Jums?

– Šis sprendimas man buvo labai malonus netikėtumas. Kodėl stipendija paskirta būtent man, geriausiai galėtų atsakyti V. Sruogienės dukra Dalia ir profesorius Egidijus Aleksandravičius. Stipendijos gavimas ne tik nuteikia labai teigiamai, prisideda prie pradedančio istoriko savigarbos formavimo, bet drauge ir įpareigoja atsakingam darbui. Esu laimingas, kad mano nedidelis indėlis į gausų mickevičianos tyrinėjimų lauką neliko nepastebėtas – tai tik dar labiau paskatino domėtis intelektualine XIX amžiaus Lietuvos istorija, kuriai iki šiol skirta tik keletas pavienių darbų.

– Kada ir kodėl susidomėjote istorija?

– Manau, kad susidomėjimą istorija paskatino paauglystėje skaityti tekstai – visų pirma Aleksandr Diuma tėvo „špagos ir apsiausto” romanai. Panašu, kad susidomėjimas siužetu savaime peraugo į norą pažinti skaitytų knygų kontekstą – tiek sukūrimo aplinkybes, tiek siužeto atitiktį tikrovei. Be to, istorijos studijos atrodė kaip viliojanti galimybė įgyti platų humanitarinio pobūdžio išsilavinimą – tai irgi tapo nemenku istorijos pasirinkimo motyvu. Svarbi buvo ir pasirinkimo tarp istorijos ir teisės studijų galimybė: „nugalėjo” istorija – į teisę nė nebandžiau stoti.

– Ką davė studijos Vytauto Didžiojo universitete?

– Studijos VDU iš esmės patenkino norą įgyti platų, įvairiapusį humanitarinį išsilavinimą. Ypač džiaugiuosi pasitaikiusia galimybe be istorijos klausytis filosofijos, etnologijos, menų, socialinių mokslų paskaitų. Už tai turėčiau būti dėkingas universitete veikiančiai liberaliai studijų organizavimo sistemai. Be to, akademinė aplinka veikė ir mano pasaulėžiūrą, kitokį, dažnai kritinį praeities ir dabarties suvokimą.

– Kodėl pasukote mickevičianos tyrinėjimų keliu?

– Į mickevičianą mane atvedė profesorius Bronislovas Genzelis, vadovavęs mano bakalauro ir magistro baigiamiesiems darbams. Už tai ir už labai įdomias Lietuvos kultūros istorijos bei Lietuvos socialinės ir politinės minties istorijos paskaitas esu jam be galo dėkingas. Profesoriaus suteikta kūrybinės saviraiškos ir veiklos laisvė tapo dideliu postūmiu tyrinėti XIX a. Lietuvos intelektualinę istoriją.

– Domitės A. J. Greimo mintimis. Kas labiausiai Jus domina šios asmenybės veikloje?

– Reikia pripažinti, kad Greimo tekstai (greta mickevičianos) tapo dar vienu intelektualinės istorijos nuotykiu. Labiausiai sužavėjo ne Greimo veikla, bet pats jo mąstymo būdas – laisvas, nesuvaržytas įvairių ideologinių ir grupinių konvencijų. Net ir tarp save laisvais laikančių šių dienų žmonių tai retai pasitaikantis bruožas.

– Kaip Jūs sutinkate Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų?

– Mano manymu, Kaunas, kaip ir visa Lietuva, atsidūręs Vilniaus šventinių renginių nuošalyje, yra priverstas švęsti taip, kaip šventės „scenarijų” diktuoja sunkmečio sąlygos. Žinoma, tai šiek tiek liūdina, bet nežlugdo. O šventė skleidžiasi per jau tradiciniais tapusius miesto ir šalies renginius: Kauno miesto dienas, Pažaislio muzikos festivalį, Tūkstantmečio dainų šventę. Mokyklos Lietuvos vardo tūkstantmetį mini renginiais, skirtais vietos bendruomenei, šventės proga gausu dalykinių ir metodinių mokytojų konferencijų.

– Koks Jūsų, kaip istoriko, požiūris į šią iškilią datą?

– Didžiausius darbus šiuo metu atlieka istorijos tyrimo įstaigose dirbantys istorikai. Jų parengti leidiniai, išleisti su Lietuvos vardo tūkstantmečio ženklu, žymiai prisideda prie Lietuvos istoriografijos įdirbio. Tuo tarpu bet kurio istoriko pareiga šventės akivaizdoje, mano manymu, yra išlaikyti sveiką nuovoką savajame darbe, nepasiduoti dviems nuolat pasireiškiantiems istorijos suvokimo kraštutinumams – perdėtam Lietuvos istorijos heroizavimui arba liguistam jos demonizavimui. Šių principų įgyvendino erdve tampa ir viešieji renginiai, kuriuos rengiant stengiamasi peržvelgti švenčių tradicijas ir ieškoti naujų iškilių datų paminėjimo formų.

– Dirbate mokykloje. Kaip sekasi sudominti vaikus istorija?

– Lietuvoje labai dažnai nuskamba teiginys, kad istorijos pamokos mokyklose yra labai nuvertintos, pats mokytojo darbas yra neprestižinis. Aš nesu linkęs sutikti su šiuo teiginiu. Manau, kad istorijos pamokų sėkmė priklauso mažiausiai nuo dviejų veiksnių: mokytojo užsidegimo ir mokinių smalsumo. Paprastai šie veiksniai sąlygoja vienas kitą. Man pasisekė, kad mano mokiniai smalsūs ir entuziastingi – tokie jų bruožai mokytojo darbą ir pačių mokinių istorijos studijas (ne mokymąsi!) paverčia malonumu.

– Koks mokinių požiūris į mūsų praeitį?

– Kalbėdamas apie mokinių požiūrį į Lietuvos istoriją turiu paneigti nusistovėjusį stereotipą, kad šiuolaikinis jaunimas į mūsų praeitį žvelgia mažų mažiausiai nihilistiškai. Negatyvūs vertinimai greičiau atspindi ne jaunimo pasaulėžiūrą, bet tuos žmones, kurie nagrinėja dabartinės mūsų visuomenės nuotaikas. Koks vertintojas, toks ir jo įsivaizduojamas jaunimas. Paskaitykime Vandos Juknaitės interviu su likimo nuskriaustais vaikais knygoje „Tariamas iš tamsos” ir suprasime, kad negalime vien tik negatyviai vertinti visos kartos. Kitu atveju tik pabrėžtume savo pačių ribotumą.

– Kaip, Jūsų nuomone, toliau vystysis istorijos mokslas? O gal galima paspėlioti ir apie Lietuvos ateitį?

– Galvoju, kad tiek istorijos mokslo, tiek Lietuvos ateitis apskritai priklauso nuo humanitarinės kultūros padėties mūsų šalyje. Norisi tikėtis, kad Lietuvos humanitarams pakaks valios ir galimybių atremti valdžios įstaigose įsigalėjusį verteivišką ir pakankamai niekinantį humanistikos supratimą. Labiausiai norėtųsi, kad Lietuvoje finansinis pragmatizmas netaptu absoliučiuoju matu vertinant dvasines vertybes. Dirbdamas su mokyklinio amžiaus jaunimu matau, kad humanitarų padėtis mūsų visuomenėje nėra lengva, bet ji – ne beviltiška. Humanitarinių vertybių būklė didele dalimi priklausys nuo pačių humanitarų nuostatų, valios ir aktyvumo.
 
Kalbino Loreta Timukienė