Nereikia pasiduoti istorijos
suvokimo kraštutinumams
Istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės vardo stipendija kasmet skiriama lietuviams studentams,
parodžiusiems savo asmenines savybes, gebėjimus ir motyvus dirbti
Lietuvos istorijos srityje. Stipendininkus pasiūlo jų dėstytojai,
siųsdami siūlymus Lietuvių Fondui.
2008 m. vienuoliktoju stipendininku tapo Domas Boguševičius,
Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos
magistrantas. Jo domėjimosi sritis – intelektualinė XIX a.
Lietuvos istorija, Algirdo Greimo socialinė, politinė ir kultūrinė
mintis bei istorijos didaktika. D. Boguševičius yra paskelbęs
mokslinių straipsnių Kauno istorijos metraštyje, taip pat
skaitęs pranešimus ne vienoje istorikų konferencijoje. Dirba
Kauno technologijos universiteto gimnazijos istorijos mokytoju. Save
Domas vadina trečios kartos kauniečiu. Nuo paauglystės žavisi
literatūra, daile, ir, kaip jis pats prisipažįsta, visada džiaugiasi
galėdamas savo darbuose pritaikyti interdisciplininius metodus,
praplečiančius istorijos tyrimų galimybes ir pagyvinančius patį
istoriko tekstą.
Tikėkimės, kad dr. V. Daugirdaitės-Sruogienės vardo stipendija bus
paskata šiam stipendininkui ir toliau gilintis į Lietuvos
istorojos slėpinius.
– Kaip sutikote žinią apie Jums paskirtą Sruogienės premiją? Jūsų nuomone, kodėl ji skirta būtent Jums?
– Šis sprendimas man buvo labai malonus netikėtumas. Kodėl
stipendija paskirta būtent man, geriausiai galėtų atsakyti V.
Sruogienės dukra Dalia ir profesorius Egidijus Aleksandravičius.
Stipendijos gavimas ne tik nuteikia labai teigiamai, prisideda prie
pradedančio istoriko savigarbos formavimo, bet drauge ir įpareigoja
atsakingam darbui. Esu laimingas, kad mano nedidelis indėlis į gausų
mickevičianos tyrinėjimų lauką neliko nepastebėtas – tai tik dar
labiau paskatino domėtis intelektualine XIX amžiaus Lietuvos istorija,
kuriai iki šiol skirta tik keletas pavienių darbų.
– Kada ir kodėl susidomėjote istorija?
– Manau, kad susidomėjimą istorija paskatino paauglystėje
skaityti tekstai – visų pirma Aleksandr Diuma tėvo
„špagos ir apsiausto” romanai. Panašu, kad
susidomėjimas siužetu savaime peraugo į norą pažinti skaitytų knygų
kontekstą – tiek sukūrimo aplinkybes, tiek siužeto atitiktį
tikrovei. Be to, istorijos studijos atrodė kaip viliojanti galimybė
įgyti platų humanitarinio pobūdžio išsilavinimą – tai irgi
tapo nemenku istorijos pasirinkimo motyvu. Svarbi buvo ir pasirinkimo
tarp istorijos ir teisės studijų galimybė: „nugalėjo”
istorija – į teisę nė nebandžiau stoti.
– Ką davė studijos Vytauto Didžiojo universitete?
– Studijos VDU iš esmės patenkino norą įgyti platų,
įvairiapusį humanitarinį išsilavinimą. Ypač džiaugiuosi
pasitaikiusia galimybe be istorijos klausytis filosofijos, etnologijos,
menų, socialinių mokslų paskaitų. Už tai turėčiau būti dėkingas
universitete veikiančiai liberaliai studijų organizavimo sistemai. Be
to, akademinė aplinka veikė ir mano pasaulėžiūrą, kitokį, dažnai
kritinį praeities ir dabarties suvokimą.
– Kodėl pasukote mickevičianos tyrinėjimų keliu?
– Į mickevičianą mane atvedė profesorius Bronislovas Genzelis,
vadovavęs mano bakalauro ir magistro baigiamiesiems darbams. Už tai ir
už labai įdomias Lietuvos kultūros istorijos bei Lietuvos socialinės ir
politinės minties istorijos paskaitas esu jam be galo dėkingas.
Profesoriaus suteikta kūrybinės saviraiškos ir veiklos laisvė
tapo dideliu postūmiu tyrinėti XIX a. Lietuvos intelektualinę istoriją.
– Domitės A. J. Greimo mintimis. Kas labiausiai Jus domina šios asmenybės veikloje?
– Reikia pripažinti, kad Greimo tekstai (greta mickevičianos)
tapo dar vienu intelektualinės istorijos nuotykiu. Labiausiai sužavėjo
ne Greimo veikla, bet pats jo mąstymo būdas – laisvas,
nesuvaržytas įvairių ideologinių ir grupinių konvencijų. Net ir tarp
save laisvais laikančių šių dienų žmonių tai retai pasitaikantis
bruožas.
– Kaip Jūs sutinkate Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų?
– Mano manymu, Kaunas, kaip ir visa Lietuva, atsidūręs Vilniaus
šventinių renginių nuošalyje, yra priverstas
švęsti taip, kaip šventės „scenarijų”
diktuoja sunkmečio sąlygos. Žinoma, tai šiek tiek liūdina, bet
nežlugdo. O šventė skleidžiasi per jau tradiciniais tapusius
miesto ir šalies renginius: Kauno miesto dienas, Pažaislio
muzikos festivalį, Tūkstantmečio dainų šventę. Mokyklos Lietuvos
vardo tūkstantmetį mini renginiais, skirtais vietos bendruomenei,
šventės proga gausu dalykinių ir metodinių mokytojų konferencijų.
– Koks Jūsų, kaip istoriko, požiūris į šią iškilią datą?
– Didžiausius darbus šiuo metu atlieka istorijos tyrimo
įstaigose dirbantys istorikai. Jų parengti leidiniai, išleisti
su Lietuvos vardo tūkstantmečio ženklu, žymiai prisideda prie Lietuvos
istoriografijos įdirbio. Tuo tarpu bet kurio istoriko pareiga
šventės akivaizdoje, mano manymu, yra išlaikyti sveiką
nuovoką savajame darbe, nepasiduoti dviems nuolat
pasireiškiantiems istorijos suvokimo kraštutinumams
– perdėtam Lietuvos istorijos heroizavimui arba liguistam jos
demonizavimui. Šių principų įgyvendino erdve tampa ir
viešieji renginiai, kuriuos rengiant stengiamasi peržvelgti
švenčių tradicijas ir ieškoti naujų iškilių datų
paminėjimo formų.
– Dirbate mokykloje. Kaip sekasi sudominti vaikus istorija?
– Lietuvoje labai dažnai nuskamba teiginys, kad istorijos pamokos
mokyklose yra labai nuvertintos, pats mokytojo darbas yra
neprestižinis. Aš nesu linkęs sutikti su šiuo teiginiu.
Manau, kad istorijos pamokų sėkmė priklauso mažiausiai nuo dviejų
veiksnių: mokytojo užsidegimo ir mokinių smalsumo. Paprastai šie
veiksniai sąlygoja vienas kitą. Man pasisekė, kad mano mokiniai smalsūs
ir entuziastingi – tokie jų bruožai mokytojo darbą ir pačių
mokinių istorijos studijas (ne mokymąsi!) paverčia malonumu.
– Koks mokinių požiūris į mūsų praeitį?
– Kalbėdamas apie mokinių požiūrį į Lietuvos istoriją turiu
paneigti nusistovėjusį stereotipą, kad šiuolaikinis jaunimas į
mūsų praeitį žvelgia mažų mažiausiai nihilistiškai. Negatyvūs
vertinimai greičiau atspindi ne jaunimo pasaulėžiūrą, bet tuos žmones,
kurie nagrinėja dabartinės mūsų visuomenės nuotaikas. Koks vertintojas,
toks ir jo įsivaizduojamas jaunimas. Paskaitykime Vandos Juknaitės
interviu su likimo nuskriaustais vaikais knygoje „Tariamas
iš tamsos” ir suprasime, kad negalime vien tik negatyviai
vertinti visos kartos. Kitu atveju tik pabrėžtume savo pačių ribotumą.
– Kaip, Jūsų nuomone, toliau vystysis istorijos mokslas? O gal galima paspėlioti ir apie Lietuvos ateitį?
– Galvoju, kad tiek istorijos mokslo, tiek Lietuvos ateitis
apskritai priklauso nuo humanitarinės kultūros padėties mūsų
šalyje. Norisi tikėtis, kad Lietuvos humanitarams pakaks valios
ir galimybių atremti valdžios įstaigose įsigalėjusį verteivišką
ir pakankamai niekinantį humanistikos supratimą. Labiausiai norėtųsi,
kad Lietuvoje finansinis pragmatizmas netaptu absoliučiuoju matu
vertinant dvasines vertybes. Dirbdamas su mokyklinio amžiaus jaunimu
matau, kad humanitarų padėtis mūsų visuomenėje nėra lengva, bet ji
– ne beviltiška. Humanitarinių vertybių būklė didele
dalimi priklausys nuo pačių humanitarų nuostatų, valios ir aktyvumo.
Kalbino Loreta Timukienė