Ko pritrūko – geros valios ar išminties?

ALDONA MEILUTYTÈ

Ko gi pritrūko – geros valios ar nors krislelio išminties Lietuvos valdžios dabartiniams vadovams, kad nesugebėta tinkamai palaidoti Algirdo Mykolo Brazausko? Kad šis žmogus labai sunkiai sirgo ir jo liga, deja, nepagydoma, buvo žinoma iš anksto. Taigi, užteko laiko jeigu ne pasiruošti, tai bent apgalvoti būsimųjų laidotuvių tvarką.

Taip jau priimta, kad kai miršta įžymūs, visuomenei nusipelnę veikėjai ar aukštas pareigas užėmę valstybinės valdžios asmenys, jiems rengiamos iškilmingos valstybinės laidotuvės. Tai reiškia, kad tie asmenys laidojami valstybės lėšomis pagal specialios laidotuvių komisijos patvirtintą ritualą; paskelbiamas oficialus nekrologas.

Mirus Brazauskui, įsivyravo netvarka: vietoj to, kad žmogus būtų palaidotas su priderama laidotuvėms rimtimi ir orumu, jo laidotuvės buvo paverstos primityvios politinės kovos arena, net laidotuvėmis siekta pasinaudoti partijos politinių tikslų įgyvendinimui, tuo parodant visišką nepagarbą mirusiam žmogui.

Visiems puikiai žinoma, kad Brazauskas buvo ne tik pirmasis atkūrusios nepriklausomybę lietuvių tautos išrinktas prezidentas, bet ir Tarybų Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius. Nuo pačios nepriklausomybės atkūrimo pradžios lietuvių tauta, deja, išliko tarsi suskilusi į dvi priešingas stovyklas: brazauskininkus ir landsbergininkus. Landsbergio šalininkai susitapatino su konservatorių partija, Brazausko – su socialdemokratais. Abiejų partijų šalininkai kėlė savo vadovus į padanges ir niekino priešininkų partijos vadovus.

Pirmiausia buvo kreipiamas dėmesys ne į ideologinę ir politinę Landsbergio ir Brazausko vadovaujamų partijų programą, bet į jų pačių asmenybes. Kalbant apie Brazauską, vieniems jis buvo didžiausias geradėjas, tautos tėvas, išmintingiausias politikas, atnešęs Lietuvai daug gėrio, kitiems – atsiprašau, už karčius žodžius, kuriuos pakartoju iš gausių komentatorių įrašų interneto svetainėse, – „vagis, aferistas, paleistuvis”. Dalis Lietuvos žmonių iki šiol įsitikinę, kad Brazauskas nesąžiningai ėjo prezidento ir ministro pirmininko pareigas, jomis piktnaudžiavo ir, pasinaudojęs valdžia, begėdiškai ir nebaudžiamai apiplėšė Lietuvą – kartu su Gintaro Petrikio gaujos nusikaltėliais „prichvatizavo” Lietuvos įmones, padovanojo savo tuometinei meilužei „bufetavai” Kristinai Butrimienei „Lietuvos” viešbutį ir t. t., ir t. t.

Suprantama, kad esant tokiems prieštaringams mirusiojo asmens vertinimams, Brazausko valstybinių laidotuvių organizatoriams teko nelengvas uždavinys: jie privalėjo skirti ypatingą dėmesį santūrios, su derama rimtimi ir privaloma pagarba buvusiam valstybės prezidentui laidotuvių tvarkos nustatymui. Šios laidotuvės galėjo pavirsti didele paskata tautos susivienijimui stiprinti.

Deja, įvyko priešingai: į aršią politinę kovą dėl valdžios, formuojant būsimųjų rinkėjų nuostatas, visai nelauktai dar buvo įpainiota ir Katalikų Bažnyčia, tuo silpninant ir taip jau išklibintus moralinius tautos pamatus. Reikia suprasti, kad valstybei ir tautai būtinas dorovinis pagrindas, kurio viena iš sudedamųjų dalių yra bažnyčios skelbiama religija.

Lietuvos žmonių santykis su religija taip pat nevienareikšmis: nieko nuostabaus, kad po dešimtmečius trukusios komunistų valdžios vykdytos religijos niekinimo bei naikinimo politikos daugelio žmonių sąmonėje religija taip ir liko „opiumu liaudžiai”. Konstitucijoje įtvirtinta sąžinės laisvė, taigi, esame laisvi išpažinti vienokią ar kitokią religiją ar visai jos neišpažinti. Tačiau taip įvyko, kad nors bažnyčia ir atskirta nuo valstybės, Lietuvos valstybės vadovai, taip pat ir buvę komunistai, staiga pavirto uoliais katalikais... Sakoma, kad ir Brazauskas prieš mirtį išreiškė paskutinę valią, kad jo kūnas būtų įneštas į pagrindinę Lietuvos katalikų šventovę – Vilniaus Arkikatedrą baziliką.

Aš linkusi kiek suabejoti, ar tai iš tikrųjų buvo paties Brazausko, o ne jo žmonos Kristinos Brazauskienės ar kitų artimųjų noras. Juk Brazauskas buvo ne tik gudrus, bet ir pakankamai protingas žmogus. Jeigu jis, kaip tvirtinama, iš tikrųjų mylėjo Lietuvą ir troško tautai ir jos žmonėms gero, jis negalėjo nesuvokti, kad tokio jo noro išpildymas tik dar labiau sukiršins Lietuvos žmones ir pastatys bažnyčią į dviprasmišką padėtį. Toks noras pačiam mirštančiajam negalėjo būti svarbus – juk tai tik tuščios garbės ir tarsi kokio tai atsikeršijimo siekimas: per prezidento inauguraciją nebuvau įleistas per paradines duris, tad mirusį privalėsite įnešti...

Reikėjo labai nedaug: tik iš anksto apgalvoto ir suderinto bei patvirtinto prezidento laidojimo tvarkos protokolo, jo viešo paskelbimo bei griežto to protokolo laikymosi. Tada nebūtų reikėję vieniems lakstyti į vieną bažnyčią, kitiems – į kitą, tarsi jau ir melstis Lietuvos valdžia negali toje pačioje šventovėje. Ko tada norėti iš bendros, tautos labui nukreiptos politikos vykdymo?

Vis dėlto nenorėčiau baigti pesimistine išvada, kad, kaip tvirtina, cituodamas išminčiaus žodžius, mano gerbiamas Lietuvos žurnalistas, jog „kas kreiva, tas negali būti ištiesinta”. Turime tiesinti: pamažu, atsargiai ir svarbiausia – su meile Tėvynei.