Kai norime apie savo kultūrą pasakyti daugiau
Marija, Marija,
Skaisčiausia lelija!
Tu švieti aukštai danguje.
Palengvink vergiją,
Pagelbėk žmonijai,
Išgelbėk nuo priešo baisaus.
Mes klystantys žmonės
Maldaujam malonės,
Marija, maldų neatmesk!
Tarp verkiančių marių,
Šių žemiškų karių
Nupuolančius stiprink ir vesk.
Marija, Marija
Skaisčiausia lelija!
Dangaus Karaliene šviesi!
Užtark pas Aukščiausią
Tu žmogų menkiausią,
Nes viską pas Dievą gali.
* * *
Maria, Maria
O purest of lilies,
Your light shines from heaven
on high.
Lighten our burden,
Protect us, your children.
Have pity and help us, we cry.
We’re frail, so we falter,
Yet kneel at God’s altar,
Maria, won’t you intercede?
When struggles surround us
And tears seem to drown us,
Your grace gives us strength
to believe.
Maria, Maria, O purest of lilies,
O queen of the heavens above.
Entreat the Almighty
To grant us His mercy,
We’re placing our hopes
in your love.
Lietuviškam altoriui atkeliavus į Woodinville (WA) bažnytėlę, iškilmingų Mišių pabaigoje Zita Petkienė
perskaitė taip kiekvieno lietuvio širdžiai artimos giesmės
„Marija, Marija” posmus ne tik lietuviškai, bet ir
angliškai. Kalbamės su Zita apie šią nuostabią galimybę
– tekstų, dainų ir giesmių vertimą.
Nomeda: Norėčiau paklausti, kada gi gimė pirmieji dainų ir giesmių vertimai?
Zita: Tiksliai į šį
klausimą negalėčiau atsakyti, bet tikrai žinau, kad
„Tulpės” redagavimas (,,Tulpė Times” Seattle Lietuvių
Bendruomenės leidinys – red.) turėjo didelį indėlį. Kai 1978
metais mudu su Juozu atvykome į Seattle nuolatiniam gyvenimui, radome
čia įsikūrusią saujelę lietuvių dypukų šeimų, kurios kartu su
žymiai didesniu skaičiumi lietuviškai jau nebekalbančių lietuvių
kilmės šeimų sudarė platesnę lietuvių bendruomenę. Nepaisant, ar
tai buvo lietuviška dvasia ir lietuviškoje veikloje
išaugintas vaikas, ar tai trečios kartos lietuvis, kurio žmona
kitatautė ir šeimoje jau nebekalbama lietuviškai, visi
turėjo didelį norą palaikyti ryšį su lietuvybe ir pažinti savo
kilmę. Kai 1981 metais pradėjome leisti „Tulpę”,
spausdinome straipsnius ir aprašymus apie Lietuvos istoriją ir
kultūrą, didžiavomės savo praeitimi ir tuo pačiu stengėmės supažindinti
bei pamokyti lietuviškai nekalbančius apie savo tautos garbingą
praeitį. Tokiomis sąlygomis ankstyvesniu „Tulpės” gyvavimo
metu gimė sumanymas įtraukti dainų vertimus, nes „Tulpė”
visuomet buvo leidžiama dviem kalbom. Taigi, taip viskas ir prasidėjo.
Nuo to laiko dainų, giesmių bei eilėraščių vertimai tapo mūsų
laikraštėlio dalimi... Be to, pati esu mokytoja, taigi mane
visuomet viliojo proga pasidalinti savo entuziazmu ir meile lietuvybei
su kitais.
Pradžiai išverčiau keletą lietuviškų Kalėdinių giesmių,
vėliau „Marija, Marija”. Pastarąjį vertimą per
Mišias giedojo Šv. Monikos parapijos choras, bet
nebeprisimenu, kaip tai įvyko. Žinau tiktai, kad ryšys su
bažnyčia užsimezgė a. a. Nijolės Raišienės dėka. Maždaug tuo
pačiu laiku išverčiau „Lietuva brangi”, nes tiesiog
jaučiau pareigą: bendruomenė norėjo angliško vertimo Vasario
16tosios minėjimo programoje, o niekur neradome tinkamo. Labai norėjau,
kad vertimas būtų patrauklus; juk per šiuos minėjimus mes save
pristatome platesnei visuomenei: valdžios atstovams, baltų organizacijų
vadams, universiteto profesoriams ir t. t. Be to, man svarbu, kad
kiekvienas, kuris išgirsta melodiją, galėtų lengvai įsijungti į
dainavimą, kad ir angliškai!
– Kiekvienam, tekusiam paragauti
vertėjo duonos, puikiai žinomas tas skonis – ne tik noras
teisingai išversti žodžius, bet ir apčiuopti giliau sugulusių
minčių klodus. Kur slypi tas raktas į vertimo sėkmę?
– Toks klausimas truputį panašus į prašymą virimo
recepto šeimininkės, kuri gamina valgį be aprašymų
– nelengva į jį atsakyti, nes kiekvienas atvejis yra skirtingas.
Galiu pasakyti tiktai iš savo patirties. Bendrai, man yra labai
svarbu viską iš anksto apgalvoti skaitytojo atžvilgiu.
Nelietuviai arba lietuviškai nebekalbantys lietuviai kartais tik
silpnai pažįsta Lietuvos istoriją, literatūrą, folklorą ir t. t. Taigi,
nepaisant, ką apsiimu versti, kai ruošiu vertimą, stengiuosi
žiūrėti į viską „šviežiom akim” ir siekiu
išreikšti autoriaus mintį, kad ji būtų pilnai suvokiama.
(…)
Kas dėl dainų ir eilėraščių, jaučiu, kad dvasia ir gilesnė
mintis yra pagaunama per įvairių dalelių sąveiką. Man labai svarbu
pajusti pačią muziką ir kiek galima išlaikyti žodžių bei frazių
ritmą ir, jeigu įmanoma, net panašią rimavimo struktūrą, nors,
žinoma, ne visados tai išeina. Būtinai siekiu, kad skaitytojams
taip patiktų, kad patys norėtų dainuoti. Dažnai tai reiškia, kad
žodžiai turi būti gana paprasti. Paprastai melodija pakeri mane ir
negaliu mintyse nustoti dainavusi – net ir sapnuose!
Kūrybiškos galimybės sujaudina mane, išbandau žodžius,
frazes, kartais ta pati daina net savaites ir mėnesius skamba galvoje
ir neduoda ramybės tol, kol nesu patenkinta vertimu.
– Man visuomet atrodo, kad
versti liaudies dainas ir giesmes yra itin sunku ir atsakinga, nes čia
tiesiog jaučiama per metų metus ar net šimtmečius sutelkta
galybės žmonių energija.
– Žinoma, tai atsakomybė, bet nepamirškime, kad
lietuviškos dainos priklauso ir mums, ne tiktai mūsų protėviams.
Jeigu versdama dainą sugebu „suasmeninti” Lietuvą savo
draugams, kaimynams ir bendradarbiams, jaučiuosi tikrai tikrai
laiminga. Esu įsitikinusi, kad dainos ir tautiniai šokiai yra
šauniausias būdas gyvai parodyti kitiems, kas ir kokie mes
esame. Galų gale, tai asmeninis kūrybingumo reiškinys, kuris
visuotine muzikos kalba virsta puikia pamoka apie savo tautą.
– Labai dėkoju, Zita, už
atsakymus, tikiuosi, kad lietuviškai nekalbanti auditorija dar
ne vieną kartą galės pasidžiaugti, jog gali suprasti ir pajusti, apie
ką mes čia taip nuostabiai dainuojame.
,,Tulpė Times”, 2010 m. kovo mėn.