Aktyviausi LML nariai (iš k. į d.): G. Kasparaitienė, P.
Šlutienė, J. Lendraitis, V. Lendraitienė, A. Karaitis.
A.
Vaškevičiaus nuotraukos
„Lithuanian Mercy Lift” savo veiklą baigė skambiu akordu
ALGIS VAŠKEVIČIUS
Vilniaus Rotušėje liepos 1-ąją surengtas iškilmingas
organizacijos „Lithuanian Mercy Lift” (LML) 20 darbo metų
sukakties minėjimas buvo ir šventiškas, ir kartu liūdnas,
nes ši daugybę gerų darbų Lietuvai padariusi JAV savanorių
organizacija baigė savo veiklą.
Daugiau kaip 20 metų LML dirbo su Lietuva ir Lietuvai: jos nariai
savanoriai važiavo į Lietuvą, vežė ir siuntė labdaros siuntas,
talpintuvus, rinko pinigus ir visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi
padėti negandos ar ligos ištiktam Lietuvos žmogui. Skaičiai,
kurie buvo paminėti iškilmingo renginio metu, įspūdingi –
suteikta paramos už 126,690,425 JAV dolerius – beveik pusę
milijardo litų, atsiųsta 612 talpintuvų su vaistais, gydymo priemonėmis
ir kasdieniais reikmenimis, pagelbėta 150 ligoninių, senelių globos
namų, kitų įstaigų, išgelbėta šimtai gyvybių.
Organizacija veikė įvairiomis kryptimis. Autizmo programai buvo skirta
39,400 dol., krūties vėžio profilaktikai – per 200,000 dol.,
dantų priežiūrai – 23,000 dol., diabeto programai – per
62,000 dol., sveikatos ir apsaugos švietimui – per 515,000
dol., tuberkuliozės profilaktikai – per 132,000 dol., vaistams ir
reagentams – per 0,3 milijono dol., per 25,000 dol. –
savižudybių prevencijai, 106,75 tūkst. dol. – ŽIV/AIDS gydymui.
Per tuos dešimtmečius tarp organizacijos narių ir Lietuvos
gydytojų, slaugytojų, mokslininkų, įvairių įstaigų darbuotojų užsimezgė
šilti santykiai. Ir dabar, kai visi jie vėl susirinko į Vilniaus
rotušę, buvo daug nuoširdžių apsikabinimų, bučinių, net
ašarų akyse. Ir buvo daug padėkų, nes, kaip sakė renginyje
dalyvavęs Kovo 11-osios akto signataras rašytojas Stasys
Kašauskas, tie žmonės nusipelnė, kad jiems būtų padėkota
valstybiniu lygiu.
Prezidentas Valdas Adamkus prisiminė, jog prieš 20 metų jauni,
aktyvūs ir energingi Čikagos lietuviai, išgirdę apie Lietuvos
Nepriklausomybės atkūrimą, nutarė ne laukti, o veikti. „Po Kovo
11-osios Maskva ignoravo mūsų laisvės siekius, sienos dar buvo
kontroliuojamos, o pasaulio galingieji geriausiu atveju apsiribodavo
moraliniu palaikymu. Nuostabu, kad tada į pagalbą atėjo ne įtakingi
politikai, ne kokie lobistai, o savanoriai, kuriems rūpėjo Lietuva.
Ačiū jums už žmogiškojo solidarumo pamokas ne vienai kartai, už
šiltą ir žmogišką dėmesį Lietuvos valstybei”,
– sakė prezidentas V. Adamkus susirinkusiems.
Itin jautrią kalbą pasakė Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Ji
prisiminė, kad prieš dvi dešimtis metų pati buvo paprasta
Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės gydytoja, tiesiogiai pajutusi tos
paramos reikšmę ir svarbą.
„Tuomet trūko vaistų ir kitų elementarių dalykų, o pinigų
jiems įsigyti taip pat nebuvo. Jūs darėte viską nuoširdžiai, be
niekieno paliepimo, ir tie vaistai ar kiti medikamentai buvo nauji, o
ne pasenę ar besibaigiančio galiojimo, nes tada būdavo ir tokių
labdarų. Gaila, kad Lietuvoje neretai pamirštami geri darbai ir
už juos tinkamai nepadėkojama. Likite ir toliau tokie kilnūs ir
drąsūs”, – sakė šalies parlamento vadovė.
Savo prisiminimais apie paramos priėmimą pasidalijo tuometis sveikatos
apsaugos ministras, dabar Seimo narys Juozas Olekas, prisipažinęs, kad
jam taip pat liūdnoka dėl LML veiklos pabaigos.
LML vardu kalbėjęs Jurgis Lendraitis, atvykęs į renginį su žmona
Viligaile, prisiminė, kad organizacija turėjo konkrečius tikslus padėti
Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, tad kas vasarą jos nariai lankė
ligonines, kitas įstaigas, bendravo su specialistais, aiškinosi
poreikius, o grįžę ieškojo reikiamų vaistų ir kitų priemonių.
Jei vaistų įmonės vaistų neduodavo, tada jų būdavo įsigyjama už
suaukotus pinigus.
„Jeigu kada nors mūsų žmonės bandė pamokyti jūsų gydytojus, tai
atsiprašome, nes norėjome tik gero. Mūsų misija prasidėjo su
krizine situacija, o dabar jūsų sveikatos apsaugos sistema tvirtai
stovi ant kojų, tad mūsų darbas yra baigtas”, – sakė
1993–2000 metais šios organizacijos prezidentu buvęs
Suffolk University specialiojo ugdymo magistras.
Rotušėje tą vakarą būta daugybės apdovanojimų – skambant
senovinės muzikos ansamblio „Bancheto musicale” garsams,
LML narius pagerbė ir Seimo pirmininkė I. Degutienė, Sveikatos apsaugos
ministerija, ir Vilniaus miesto savivaldybė. Padėkos raštai,
gėlės įteikti aktyviausiems organizacijos nariams – LML
juodadarbe pavadintai Almai Adamkienei, prezidentei Aušrinei
Karaitis, Jurgiui ir Viligailei Lendraičiams, Aušrelei
Sakalaitei, Petrui ir Virgai Jokubauskams, Pranutei Šlutienei,
sulaukusiai bene daugiausia susirinkusiųjų plojimų, Angelei Dirkienei,
Laimai Jurkūnienei, Vaciui Šauliui, Gražinai Kasparaitienei,
Leonidui Ragui, Ramintai Vaitėnaitei-Jacobs.
„Draugo” pakalbinta LML prezidentė Aušrinė Karaitis
neslėpė susijaudinimo dėl įspūdingai surengtos šventės. Diabeto
programos vykdytoja A. Karaitis, Illinois valstijos teismo chemikė,
veiklą organizacijoje pradėjusi 1994 metais sakė, kad LML jau buvo
tapusi jos gyvenimo būdu – teko ruošti siuntas, padėti
organizuoti loterijas ir aukcionus, lankytis įvairiose sveikatos
įstaigose ir stengtis kuo daugiau padėti Lietuvai. Paklausta, kodėl
organizacija nutarė nutraukti veiklą, prisipažino, kad tokių minčių
atsirado jau 2005 metais.
„Tada jau tapo aišku, kad artėja diena, kai baigsime savo
veiklą. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, siuntoms siųsti atsirado
įvairių suvaržymų ir apribojimų, o Amerikos įmonės po 2004 metų vis
dažniau sakydavo, kad Lietuva jau pakankamai stipri ekonomiškai,
ji nėra trečiojo pasaulio šalis, tad pati gali mokėti už
vaistus. Jau galvojome apie veiklos pabaigą, bet vis atsirasdavo
žmonių, kurie testamentu paaukodavo nemažai pinigų, ir vis negalėjome
sustoti”, – sakė nuo 2004 m. LML prezidente buvusi A.
Karaitis.
Šįkart prezidentė į Lietuvą atsivežė ir savo bičiulę, garsių
Amerikos lietuvių, visuomenės veikėjų ir filantropų Marijos ir Antano
Rudžių dukrą Rose. Pirmą kartą Lietuvoje viešinti moteris, kuri
nėra LML narė, sakė esanti sužavėta šia šalimi, tomis
sveikatos įstaigomis, kurias spėjo aplankyti, nors prisipažino, kad
šiemet šimtmetį paminėjęs jos tėvas nepritarė dukters
kelionei į Lietuvą. „Bet aš jo, nors ir labai garbaus
amžiaus, nepaklausiau, nes labai norėjau atvažiuoti į šalį, apie
kurią tiek daug girdėjau”, – sakė viešnia.
Organizacijos vicepirmininkė, šešerius metus jos
iždininke dirbusi Aušrelė Sakalaitė džiaugėsi, kad LML parodytas
tikrai išskirtinis dėmesys, jos nariams tinkamai padėkota. Pati
per pastaruosius metus ne vieną misiją atlikusi ir daugybę kartų
Lietuvoje apsilankiusi A. Sakalaitė dar pernai lankė Jurbarko ligoninę
ir rūpinosi JAV lietuvių kilmės senatoriaus Richard Durbin parama
šiai ligoninei. Dešimtmetį organizacijai atidavusi
moteris mano, kad LML savo misiją įvykdė ir padarė viską, ką galėjo.
Prezidento V. Adamkaus sveikinimai.