lift
Aktyviausi LML nariai (iš k. į d.): G. Kasparaitienė, P. Šlutienė, J. Lendraitis, V. Lendraitienė, A. Karaitis.
A. Vaškevičiaus nuotraukos


„Lithuanian Mercy Lift” savo veiklą baigė skambiu akordu

ALGIS VAŠKEVIČIUS

Vilniaus Rotušėje liepos 1-ąją surengtas iškilmingas organizacijos „Lithuanian Mercy Lift” (LML) 20 darbo metų sukakties minėjimas buvo ir šventiškas, ir kartu liūdnas, nes ši daugybę gerų darbų Lietuvai padariusi JAV savanorių organizacija baigė savo veiklą.

Daugiau kaip 20 metų LML dirbo su Lietuva ir Lietuvai: jos nariai savanoriai važiavo į Lietuvą, vežė ir siuntė labdaros siuntas, talpintuvus, rinko pinigus ir visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi padėti negandos ar ligos ištiktam Lietuvos žmogui. Skaičiai, kurie buvo paminėti iškilmingo renginio metu, įspūdingi – suteikta paramos už 126,690,425 JAV dolerius – beveik pusę milijardo litų, atsiųsta 612 talpintuvų su vaistais, gydymo priemonėmis ir kasdieniais reikmenimis, pagelbėta 150 ligoninių, senelių globos namų, kitų įstaigų, išgelbėta šimtai gyvybių.

Organizacija veikė įvairiomis kryptimis. Autizmo programai buvo skirta 39,400 dol., krūties vėžio profilaktikai – per 200,000 dol., dantų priežiūrai – 23,000 dol., diabeto programai – per 62,000 dol., sveikatos ir apsaugos švietimui – per 515,000 dol., tuberkuliozės profilaktikai – per 132,000 dol., vaistams ir reagentams – per 0,3 milijono dol., per 25,000 dol. – savižudybių prevencijai, 106,75 tūkst. dol. – ŽIV/AIDS gydymui.

Per tuos dešimtmečius tarp organizacijos narių ir Lietuvos gydytojų, slaugytojų, mokslininkų, įvairių įstaigų darbuotojų užsimezgė šilti santykiai. Ir dabar, kai visi jie vėl susirinko į Vilniaus rotušę, buvo daug nuoširdžių apsikabinimų, bučinių, net ašarų akyse. Ir buvo daug padėkų, nes, kaip sakė renginyje dalyvavęs Kovo 11-osios akto signataras rašytojas Stasys Kašauskas, tie žmonės nusipelnė, kad jiems būtų padėkota valstybiniu lygiu.

Prezidentas Valdas Adamkus prisiminė, jog prieš 20 metų jauni, aktyvūs ir energingi Čikagos lietuviai, išgirdę apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, nutarė ne laukti, o veikti. „Po Kovo 11-osios Maskva ignoravo mūsų laisvės siekius, sienos dar buvo kontroliuojamos, o pasaulio galingieji geriausiu atveju apsiribodavo moraliniu palaikymu. Nuostabu, kad tada į pagalbą atėjo ne įtakingi politikai, ne kokie lobistai, o savanoriai, kuriems rūpėjo Lietuva. Ačiū jums už žmogiškojo solidarumo pamokas ne vienai kartai, už šiltą ir žmogišką dėmesį Lietuvos valstybei”, – sakė prezidentas V. Adamkus susirinkusiems.

Itin jautrią kalbą pasakė Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Ji prisiminė, kad prieš dvi dešimtis metų pati buvo paprasta Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės gydytoja, tiesiogiai pajutusi tos paramos reikšmę ir svarbą.

 „Tuomet trūko vaistų ir kitų elementarių dalykų, o pinigų jiems įsigyti taip pat nebuvo. Jūs darėte viską nuoširdžiai, be niekieno paliepimo, ir tie vaistai ar kiti medikamentai buvo nauji, o ne pasenę ar besibaigiančio galiojimo, nes tada būdavo ir tokių labdarų. Gaila, kad Lietuvoje neretai pamirštami geri darbai ir už juos tinkamai nepadėkojama. Likite ir toliau tokie kilnūs ir drąsūs”, – sakė šalies parlamento vadovė.

Savo prisiminimais apie paramos priėmimą pasidalijo tuometis sveikatos apsaugos ministras, dabar Seimo narys Juozas Olekas, prisipažinęs, kad jam taip pat liūdnoka dėl LML veiklos pabaigos.

LML vardu kalbėjęs Jurgis Lendraitis, atvykęs į renginį su žmona Viligaile, prisiminė, kad organizacija turėjo konkrečius tikslus padėti Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, tad kas vasarą jos nariai lankė ligonines, kitas įstaigas, bendravo su specialistais, aiškinosi poreikius, o grįžę ieškojo reikiamų vaistų ir kitų priemonių. Jei vaistų įmonės vaistų neduodavo, tada jų būdavo įsigyjama už suaukotus pinigus.

„Jeigu kada nors mūsų žmonės bandė pamokyti jūsų gydytojus, tai atsiprašome, nes norėjome tik gero. Mūsų misija prasidėjo su krizine situacija, o dabar jūsų sveikatos apsaugos sistema tvirtai stovi ant kojų, tad mūsų darbas yra baigtas”, – sakė 1993–2000 metais šios organizacijos prezidentu buvęs Suffolk University specialiojo ugdymo magistras.

Rotušėje tą vakarą būta daugybės apdovanojimų – skambant senovinės muzikos ansamblio „Bancheto musicale” garsams, LML narius pagerbė ir Seimo pirmininkė I. Degutienė, Sveikatos apsaugos ministerija, ir Vilniaus miesto savivaldybė. Padėkos raštai, gėlės įteikti aktyviausiems organizacijos nariams – LML juodadarbe pavadintai Almai Adamkienei, prezidentei Aušrinei Karaitis, Jurgiui ir Viligailei Lendraičiams, Aušrelei Sakalaitei, Petrui ir Virgai Jokubauskams, Pranutei Šlutienei, sulaukusiai bene daugiausia susirinkusiųjų plojimų, Angelei Dirkienei, Laimai Jurkūnienei, Vaciui Šauliui, Gražinai Kasparaitienei, Leonidui Ragui, Ramintai Vaitėnaitei-Jacobs.

„Draugo” pakalbinta LML prezidentė Aušrinė Karaitis neslėpė susijaudinimo dėl įspūdingai surengtos šventės. Diabeto programos vykdytoja A. Karaitis, Illinois valstijos teismo chemikė, veiklą organizacijoje pradėjusi 1994 metais sakė, kad LML jau buvo tapusi jos gyvenimo būdu – teko ruošti siuntas, padėti organizuoti loterijas ir aukcionus, lankytis įvairiose sveikatos įstaigose ir stengtis kuo daugiau padėti Lietuvai. Paklausta, kodėl organizacija nutarė nutraukti veiklą, prisipažino, kad tokių minčių atsirado jau 2005 metais.

„Tada jau tapo aišku, kad artėja diena, kai baigsime savo veiklą. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, siuntoms siųsti atsirado įvairių suvaržymų ir apribojimų, o Amerikos įmonės po 2004 metų vis dažniau sakydavo, kad Lietuva jau pakankamai stipri ekonomiškai, ji nėra trečiojo pasaulio šalis, tad pati gali mokėti už vaistus. Jau galvojome apie veiklos pabaigą, bet vis atsirasdavo žmonių, kurie testamentu paaukodavo nemažai pinigų, ir vis negalėjome sustoti”, – sakė nuo 2004 m. LML prezidente buvusi A. Karaitis.

Šįkart prezidentė į Lietuvą atsivežė ir savo bičiulę, garsių Amerikos lietuvių, visuomenės veikėjų ir filantropų Marijos ir Antano Rudžių dukrą Rose. Pirmą kartą Lietuvoje viešinti moteris, kuri nėra LML narė, sakė esanti sužavėta šia šalimi, tomis sveikatos įstaigomis, kurias spėjo aplankyti, nors prisipažino, kad šiemet šimtmetį paminėjęs jos tėvas nepritarė dukters kelionei į Lietuvą. „Bet aš jo, nors ir labai garbaus amžiaus, nepaklausiau, nes labai norėjau atvažiuoti į šalį, apie kurią tiek daug girdėjau”, – sakė viešnia.

Organizacijos vicepirmininkė, šešerius metus jos iždininke dirbusi Aušrelė Sakalaitė džiaugėsi, kad LML parodytas tikrai išskirtinis dėmesys, jos nariams tinkamai padėkota. Pati per pastaruosius metus ne vieną misiją atlikusi ir daugybę kartų Lietuvoje apsilankiusi A. Sakalaitė dar pernai lankė Jurbarko ligoninę ir rūpinosi JAV lietuvių kilmės senatoriaus Richard Durbin parama šiai ligoninei. Dešimtmetį organizacijai atidavusi moteris mano, kad LML savo misiją įvykdė ir padarė viską, ką galėjo.


adam
Prezidento V. Adamkaus sveikinimai.