Ar dar reikalinga NATO?

ALEKSAS VITKUS

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvusi JAV sąjungininkė Sovietų Sąjunga nieko nelaukdama parodė savo iki tol slėptus kėslus užvaldyti visą pasaulį. Jos machinacijos Graikijoje, Irane, Korėjoje netrukus privertė prezidentą Harry Truman griebtis priemonių atremti sovietų grasinimus. Tuo laiku Europoje, nužygiavusios iki pat Elbės, grėsmingai stovėjo šimtai Raudonosios armijos divizijų, laukdamos patogaus laiko žygiuoti iki pat Atlanto.

Truman suprato didžiulį pavojų sunkaus karo nuvargintai Vakarų Europai būti užimtai bolševikų, todėl jis jau 1947 m. pagal priimtą Marshall planą pasiūlė Europai ekonominę pagalbą. Bet jau kitais metais Stalin pabandė išvaryti amerikiečius iš Berlyno, taip pradėdamas metus trukusią miesto blokadą. Tapo aišku, kad, norint pasipriešinti Stalin užmačioms, Vakarų Europai neužteks vien ekonominės pagalbos, bet prireiks ir kariniu pagrindu sudaryto bendro fronto.

Prasidėjo Šaltasis karas. JAV iniciatyva 1949 m. balandžio 4 d. Briuselyje susitiko šešiolika Vakarų Europos valstybių atstovų, kurie pasirašė iki tol tarpvalstybiniuose santykiuose dar negirdėtą sutartį, pagal kurią vienos narės užpuolimas būtų laikomas visų sutartį pasirašiusių valstybių užpuolimu, tai yra – narės įsipareigojo gintis kartu. Taip atsirado Šiaurės Atlanto gynybinė organizacija, vadinama NATO. Nors tuomet visiems buvo aišku, kad Sovietų Sąjunga buvo vienintelė reali galima NATO priešininkė, per daugiau kaip 60 NATO gyvavimo metų ši prielaida gerokai susilpnėjo.

Laikui bėgant, į NATO, šalia pirmųjų dvylikos (JAV, Anglija, Belgija, Kanada, Danija, Prancūzija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Norvegija ir Portugalija), buvo priimtos ir Graikija, Turkija, V. Vokietija ir Ispanija.

1991 m. sugriuvus Sovietų Sąjungai ir taip pasibaigus Šaltajam karui, NATO narės turėjo keisti savo veiklos svorio centrą. Netrukus net buvusios Varšuvos pakto valstybės Lenkija, Vengrija ir Čekoslovakija buvo priimtos į NATO. Po didelių pastangų, prisidėjus ir išeivijai, 2004 m. atėjo eilė ir Pabaltijo valstybėms – Estijai, Latvijai ir Lietuvai. O kaip ribota partnerė į NATO dar 2002 m. buvo priimta Rusija. Tad nuo ko liko gintis?

Netekus priešininkių, NATO pradėjo ieškoti, kaip pateisinti savo egzistenciją. Visi supratome, kodėl taip ilgai – ištisus dešimtmečius – JAV laikė ir laiko stiprias pajėgas Vokietijoje ir kitur. Ką jos gintų ar prieš ką jos kariautų? Atsirado atsakymas. Prasidėjo daug žmonių aukų pareikalavę, ,,taikos palaikymo ir politinio stabilumo” siekiantys NATO bombardavimai buvusios Jugoslavijos respublikų teritorijoje.

Tokios ir panašios NATO misijos buvo tik nelabai vykęs bandymas pateisinti buvimą organizacijos, sukurtos spręsti problemą, kuri jau nebeegzistavo. Ar nebūtų juokinga, jei ir šiandien laikytume raitąją Amerikos kariuomenę Dakota teritorijoje, norėdami apsaugoti amerikiečius nuo indėnų? Teisingai buvo pasakęs prezidentas Ronald Reagan: ,,Nėra nieko taip pastovaus, kaip ‘laikina’ valdžios programa.”

Užuot buvus priešininkėmis, JAV ir Rusijos interesai sutapo po to, kai teroristai įvykdė kelis teroristinius veiksmus Rusijoje, o dar vėliau įvyko didysis 9/11 antpuolis Amerikoje, kuris suteikė puikią progą įvelti ir kitas NATO valstybes į Afganistano karą. Nors ir nenoromis, prie to karo prisidėjo ir kitos NATO valstybės. Juk Amerika buvo teroristų užpulta, tad ją ginti privalėjo visos NATO valstybės. Deja, jau nuo pat karo pradžios JAV nešė didžiausią karo naštos dalį. Net ir šiandien, jei Afganistane kariauja apie 100,000 JAV karių, kitos didžiosios NATO valstybės, pradedant Anglija, Vokietija, Prancūzija ir kitomis ir baigiant Lietuva, bendrai sudėjus, sudarytų tik apie 40,000 karių, kurių dauguma yra tik pagalbiniai daliniai, nedalyvaujantys aktyvioje kovoje.

Buvęs (ir dabartinis) JAV gynybos sekretorius Robert Gates skundžiasi, kad europiečiai vengia ženkliai prisidėti prie kovos prieš Talibaną. Dar tik vos prieš keletą dienų JAV Kongrese Gates pasijuokė, jog NATO sąjungininkų (turbūt ir Lietuvos) uždavinys treniruoti ir paruošti vietinius afganus rimtai kovai prieš Talibaną yra tik nevykęs pokštas ar komedija.

Tuo tarpu taikių pažiūrų Nobel taikos premijos savininkas, JAV prezidentas Obama nerausdamas Amerikos visuomenei aiškina, kad karas Afganistane yra vedamas visos NATO grupuotės. Obama tik bando tą prezidento George W. Bush pradėtą ,,karą” užgesinti, Afganistane įvesti demokratiją ir krašto valdymą palikti patiems afganams. Viltis, kad sėkmingas Osama bin Laden sunaikinimas sustabdys ,,al Qaida” terorizmą, yra sunkiai suprantama.

NATO taisyklės reikalauja, kad kiekviena jos narė paskirtų bent 2 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP) kariniams gynybos reikalams. Tokių yra tik penkios. JAV tam išleidžia net 5 proc. BVP. Lietuva, teisindamasi neturtu, dar nepriartėjo nė prie 1 proc.

Paskutiniu laiku Obama aiškiai parėmė prieš Egipto ir Tuniso diktatorius sukilusią jaunąją, gal demokratiškiau nusiteikusią arabų kartą. Rėmė, spaudė, bet kantriai laukė, kol patys diktatoriai, Egipto ir Tuniso valdovai – Hosni Mubarak ir Zine El Abidine Ben Ali, patys nepasitrauks. Nesikišdama į Egipte vykusius neramumus, Amerika išvengė nepakenkusi Izraeliui, kuris jau seniai džiaugėsi sukalbama ir nuolaidžia Egipto vedama politika Izraelio atžvilgiu. Kažkodėl visai kitaip išėjo su Libija. Bet tą temą palikime kitam kartui.