V. Adamkus – demokratinis prezidentas

ALGIMANTAS GURECKAS

adamkusPrieš trejus metus, 2006 metais, Vilniaus rajono savivaldybė, kurią sudaro lenkai, ėmė uždarinėti lietuviškas mokyklas. Vilniaus rajone per 22 procentus gyventojų yra lietuviai, 61 procentas lenkai, likę – gudai, rusai, totoriai ir kitų tautybių. Lietuviai prarado teisę siųsti savo vaikus į lietuviškas mokyklas. Taip pat ta teisė buvo atimta iš tų lenkų, kurie savo vaikus leido į lietuviškas mokyklas, kad jie ten gerai išmoktų lietuvių kalbą.

Prezidentas Valdas  Adamkus tuo susirūpino. Jis pasiuntė tada buvusiam ministrui pirmininkui Gediminui Kirkilui laišką, įsakmiai jam primindamas pareigą užtikrinti visiems Lietuvos gyventojams teisę ir galimybę siekti mokslo valstybine lietuvių kalba. Neteko skaityti, ar Kirkilas ką nors dėl lietuviškų mokyklų darė ar ne, bet prezidento laiškas paaiškina, jog jis pats piliečių teisių apginti negalėjo. Jam beliko priminti ministrui pirmininkui jo pareigas, jis galėjo Kirkilą raginti, gal ir pabarti, bet pats veikti teisės neturėjo.

Kai prezidentu buvo Algirdas Brazauskas ir į jį kreipdavosi visuomenės veikėjai, pasipiktinę valdininkų savivaliavimu, korupcija ar kitomis blogybėmis, jis jiems atsakydavo: „O ką aš galiu padaryti? Pasiskaitykite Konstituciją.”

Lietuvos Respublikos prezidento galios ir pareigos išvardytos Konstitucijos 84 ir 85-tame straipsniuose. Nors ten surašyti 25 prezidento veiksmai, bet didžiajai daugumai jų reikalingas Seimo, Vyriausybės, ministro pirmininko ar atitinkamo ministro pritarimas. Jis pats vienas gali priimti tik užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus, skirti apygardų ir apylinkių teismų teisėjus, suteikti Lietuvos pilietybę, skirti aukštuosius karinius laipsnius, valstybinius apdovanojimus ir teikti malonę nuteistiesiems. Jis turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę ir gali vetuoti Seimo priimtus įstatymus, bet Seimas gali jo veto atmesti paprasta visų Seimo narių dauguma, o konstitucinį įstatymą – 3/5 dauguma.

Prezidentas yra vyriausias ginkluotų pajėgų vadas, bet jis be Seimo pritarimo negalėtų atleisti kariuomenės vado, net jei karo atveju kariuomenės vadas pasirodytų pasimetęs ir nesugebąs krašto gynybai vadovauti, o Seimui būtų neįmanoma susirinkti, kad galėtų prezidento sprendimui pritarti. Vyriausias ginkluotų pajėgų vadas su tokiomis ribotomis galiomis – tai tik iškilmingoms rikiuotėms pasveikinti ir paradams priimti.

Gerb. Jeronimas Tamkutonis išsamiame savo straipsnyje „Žvilgsnis į V. Adamkaus prezidentavimą” („Draugas”, 2009 m. birželio 23, 24, 25 ir 26 d.), teisingai įvertino sunkią ir pavojingą Lietuvos žmonių padėtį, korupcijos persmelktą sovietinio stiliaus nomenklatūrinę biurokratiją, uždarą, niekam neatsakingą teisėjų kastą, oligarchų įsigalėjimą, jiems nuolankius Seimą ir Vyriausybę (toks tikrai buvo devintasis Seimas ir Gedimino Kirkilo Vyriausybė, dar per anksti spręsti apie Andriaus Kubiliaus Vyriausybę ir dabartinį Seimą) ir netikusią nesąžiningą žiniasklaidą. Tiesa, kad iškerojo ekonominiai ir politiniai klanai, kuriems nerūpi valstybės ir žmonių gerovė, tik savo nauda. Taip pat tiesa, kad vis didėja socialinė gyventojų atskirtis ir vyksta vidurinės klasės slopinimas. Lietuva dabar tikrai daug kuo primena XVIII šimtmečio Lenkijos ir Lietuvos Abiejų Tautų Respubliką, kartais gal net daugiau negu Antrąją Respubliką 1920–1940 metais. Bet neteisinga visą atsakomybę už tai suversti prezidentui. Ne prezidento galioj biudžeto subalansavimas ar algų valdininkams kėlimas ar mažinimas. Ir kokiam demokratiniam krašte prezidentas gali sudrausminti netinkamus bei nepriklausomus teisėjus ar neatsakingą bei paperkamą žiniasklaidą?

Lietuva pagal Konstituciją yra parlamentinė demokratija, kur tikros, pagrindinės politinės galios priklauso Seimui, kurio valią vykdo jam atsakinga Vyriausybė. Tauta keikia valdžią, bet jau beveik 20 metų Lietuva laisva, niekas jai iš šalies valdžios neprimeta, ji pati ją išsirenka. Deja, tautoje dar užsilikę daug sovietinio raugo, didelė piliečių dalis balsuoja remdamasi jausmais, lengvabūdiškai „ant piktumo”, už kokį apsiskelbusį „gelbėtoją”, arba sako: „Išrinkim klounus, tai bus juoko!” Išrinko ir nesijuokia – pyksta ir kaltina visus, tik ne save.
Respublikos prezidento galios labai siauros. Jis turėtų būti tautai moralinis autoritetas, bet Lietuvoj retai kas išvis bet kokius moralinius autoritetus pripažįsta, net ir tokių nuopelnų asmenybės, kaip Vytauto Landsbergio, įspėjimai ir raginimai lieka be atgarsio arba iš jų šaipomasi.

Tamkutonis teisus, kad dabartinė 1992 metų Lietuvos Konstitucija jai netinkama. Būtina sustiprinti Respublikos prezidento galias, kad tarp jo ir Seimo galių susidarytų pusiausvyra ir valdžių atskyrimo principas pradėtų tinkamai veikti. Taip pat Lietuvai netinka mišri Seimo rinkimų sistema, ją derėtų pakeisti mažoritarine, kur balsuojama tik už kandidatuojančius asmenis, o ne partijų sąrašus. Bet tokie Konstitucijos pakeitimai nenaudingi partijoms ir jie buvo toli anapus Adamkaus galimybių. Gal dabar išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasinaudodama savo neregėtu populiarumu, galėtų tokius pakeitimus įgyvendinti?
* * *
Adamkus didžiausią savo dėmesį skyrė užsienio politikai, nes, pagal Konstituciją, prezidento svarbiausia pareiga ir uždavinys yra spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdyti Lietuvos užsienio politiką (84/1 straipsnis). Ir čia jis buvo tikrai sėkmingas. Nors Lietuva į NATO ir Europos Sąjungą buvo priimta, kai prezidentu buvo Rolandas Paksas, bet Adamkus, ne Paksas, per ilgus metus trukusį darbą ir diplomatines pastangas paruošė Lietuvą narystei ir užtikrino, kad ji bus priimta. Paksas net nemokėdamas angliškai nieko šioje srityje nenuveikė ir nuveikti negalėjo.

Adamkaus užsienio politika rėmėsi Amerikos Jungtinių Valstijų palankumu ir parama, nes tik  Amerika per NATO ir pati atskirai užtikrina Baltijos valstybių saugumą. Amerika yra nusistačiusi išlaikyti iš Sovietų Sąjungos išsivadavusias valstybes nepriklausomomis ir neleisti Rusijos bet kokia forma atkurti Sovietų imperiją. Ji laikosi šio nusistatymo tvirtai ir nuosekliai, tad Amerika yra ta galinga jėga, kuria remiasi Lietuva ir kitos Baltijos valstybės.
* * *
Lietuvos užsienio politikos kryptis dabar kritikuojama, tarp kitų ir išrinktosios prezidentės Grybauskaitės, kaip vienašališka. Lietuva yra Europoje, tad ji esą turėtų daugiau derintis prie Vakarų Europos ir Europos Sąjungos. Bet juk Europos Sąjunga neturi jokios jėgos, kuri galėtų užtikrinti Baltijos valstybių saugumą. Atvirai kalbant, Europos Sąjungos didžiosioms valstybėms Vokietijai, Prancūzijai, Italijai nelabai Baltijos valstybės rūpi, jos laikosi nusistatymo: „Pirmiausia –  Rusija.”

Lietuva, net ir kartu su kitomis Baltijos valstybėmis, per silpna Europos Sąjungoje apginti savo saugumo ir ekonominius interesus nuo jai nepalankios Rusijos įtakos. Reikėjo suderinti savo pastangas su Lenkija, su kuria europinėje plotmėje Lietuvos interesai didele dalimi sutampa. Adamkus sugebėjo sukurti gerus santykius ir net susidraugauti su Lenkijos prezidentu Aleksander Kwasniewski, kuris buvo prezidentu 1995 - 2005 metais. Jis buvo protingas ir nuosaikus politikas ir daug padėjo, kad Baltijos kraštai būtų pakviesti į NATO.

Adamkui vadovaujant Lietuva vengė susikirtimų su Rusija, pirmąją kadenciją apsilankymas Maskvoje pas prezidentą Vladimir Putin buvo sėkmingas ir naudingas. Adamkus yra lankstus ir diplomatiškas, bet principingas ir turi tinkamą garbės pajautimą. Jis visada saugojo Lietuvos valstybės garbę ir orumą. Nepaisant didelio spaudimo iš užsienio ir krašto viduje, jis 2005 metais atsisakė vykti į Maskvą švęsti sovietų pergalės 60 metų sukaktį, kuri ilgiems metams įtvirtino Lietuvoje antrąją sovietų okupaciją.
* * *
Žinoma, per dešimt savo prezidentavimo metų Adamkus neišvengė ir klaidų. Reikia sutikti su  Tamkutoniu, kad buvo klaida atleisti švietimo ministrą prof. Zigmą Zinkevičių. Mano nuomone, taip pat buvo klaida pasirašyti oligarchų naudai sukurptą LEO LT įstatymą. Bet negalima sutikti, kad Adamkus esą be reikalo stengėsi Lietuvoje skleisti pilietiškumo vertybes. Jau vien tai, kaip neatsakingai lietuviai balsuoja, arba iš viso rinkimuose nedalyvauja, rodo jų pilietiškumo trūkumą. Tik, žinoma, pilietiškumas negali pakeisti tautiškumo ir būtų labai kenksminga juos supriešinti, nes jie abu būtinai reikalingi ir turi vienas kitą papildyti.

Prezidentui reikia lankytis Skuode ir Rokiškyje, Alytuje ir Vilkaviškyje, bet jo pirmoji ir pagrindinė pareiga – skraidyti po pasaulį nuo Tokyo iki Pietų Amerikos, ne tam, kad išspręstų pasaulio problemas, bet kad apgintų ir plėstų Lietuvos saugumo ir ekonominius interesus, ieškotų Lietuvos draugų, verslo bei prekybos partnerių. Gyvename globaliame pasaulyje ir Lietuvai neįmanoma užsidaryti savo kiemelyje. Lietuva negali pati viena užsitikrinti savo saugumo ir ekonominės gerovės. Užsienio santykiai Lietuvai yra gyvybinės svarbos, ir Adamkus, negailėdamas jėgų, veikdamas toje srityje sąžiningai, sumaniai ir pavyzdingai atliko prezidento pareigas ir užsitarnavo tautos pagarbos ir dėkingumo. Taip pat pagarba ir dėkingumas priklauso ir jo nepailstamai talkininkei, poniai Almai Adamkienei.