V. Adamkus – demokratinis prezidentas
ALGIMANTAS GURECKAS
Prieš
trejus metus, 2006 metais, Vilniaus rajono savivaldybė, kurią sudaro
lenkai, ėmė uždarinėti lietuviškas mokyklas. Vilniaus rajone per
22 procentus gyventojų yra lietuviai, 61 procentas lenkai, likę –
gudai, rusai, totoriai ir kitų tautybių. Lietuviai prarado teisę siųsti
savo vaikus į lietuviškas mokyklas. Taip pat ta teisė buvo
atimta iš tų lenkų, kurie savo vaikus leido į lietuviškas
mokyklas, kad jie ten gerai išmoktų lietuvių kalbą.
Prezidentas Valdas Adamkus tuo susirūpino. Jis pasiuntė tada buvusiam
ministrui pirmininkui Gediminui Kirkilui laišką, įsakmiai jam
primindamas pareigą užtikrinti visiems Lietuvos gyventojams teisę ir
galimybę siekti mokslo valstybine lietuvių kalba. Neteko skaityti, ar
Kirkilas ką nors dėl lietuviškų mokyklų darė ar ne, bet
prezidento laiškas paaiškina, jog jis pats piliečių
teisių apginti negalėjo. Jam beliko priminti ministrui pirmininkui jo
pareigas, jis galėjo Kirkilą raginti, gal ir pabarti, bet pats veikti
teisės neturėjo.
Kai prezidentu buvo Algirdas Brazauskas ir į jį kreipdavosi visuomenės
veikėjai, pasipiktinę valdininkų savivaliavimu, korupcija ar kitomis
blogybėmis, jis jiems atsakydavo: „O ką aš galiu padaryti?
Pasiskaitykite Konstituciją.”
Lietuvos Respublikos prezidento galios ir pareigos išvardytos
Konstitucijos 84 ir 85-tame straipsniuose. Nors ten surašyti 25
prezidento veiksmai, bet didžiajai daugumai jų reikalingas Seimo,
Vyriausybės, ministro pirmininko ar atitinkamo ministro pritarimas. Jis
pats vienas gali priimti tik užsienio valstybių diplomatinių atstovų
įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus, skirti
apygardų ir apylinkių teismų teisėjus, suteikti Lietuvos pilietybę,
skirti aukštuosius karinius laipsnius, valstybinius
apdovanojimus ir teikti malonę nuteistiesiems. Jis turi įstatymų
leidybos iniciatyvos teisę ir gali vetuoti Seimo priimtus įstatymus,
bet Seimas gali jo veto atmesti paprasta visų Seimo narių dauguma, o
konstitucinį įstatymą – 3/5 dauguma.
Prezidentas yra vyriausias ginkluotų pajėgų vadas, bet jis be Seimo
pritarimo negalėtų atleisti kariuomenės vado, net jei karo atveju
kariuomenės vadas pasirodytų pasimetęs ir nesugebąs krašto
gynybai vadovauti, o Seimui būtų neįmanoma susirinkti, kad galėtų
prezidento sprendimui pritarti. Vyriausias ginkluotų pajėgų vadas su
tokiomis ribotomis galiomis – tai tik iškilmingoms
rikiuotėms pasveikinti ir paradams priimti.
Gerb. Jeronimas Tamkutonis išsamiame savo straipsnyje
„Žvilgsnis į V. Adamkaus prezidentavimą”
(„Draugas”, 2009 m. birželio 23, 24, 25 ir 26 d.),
teisingai įvertino sunkią ir pavojingą Lietuvos žmonių padėtį,
korupcijos persmelktą sovietinio stiliaus nomenklatūrinę biurokratiją,
uždarą, niekam neatsakingą teisėjų kastą, oligarchų įsigalėjimą, jiems
nuolankius Seimą ir Vyriausybę (toks tikrai buvo devintasis Seimas ir
Gedimino Kirkilo Vyriausybė, dar per anksti spręsti apie Andriaus
Kubiliaus Vyriausybę ir dabartinį Seimą) ir netikusią nesąžiningą
žiniasklaidą. Tiesa, kad iškerojo ekonominiai ir politiniai
klanai, kuriems nerūpi valstybės ir žmonių gerovė, tik savo nauda. Taip
pat tiesa, kad vis didėja socialinė gyventojų atskirtis ir vyksta
vidurinės klasės slopinimas. Lietuva dabar tikrai daug kuo primena
XVIII šimtmečio Lenkijos ir Lietuvos Abiejų Tautų Respubliką,
kartais gal net daugiau negu Antrąją Respubliką 1920–1940 metais.
Bet neteisinga visą atsakomybę už tai suversti prezidentui. Ne
prezidento galioj biudžeto subalansavimas ar algų valdininkams kėlimas
ar mažinimas. Ir kokiam demokratiniam krašte prezidentas gali
sudrausminti netinkamus bei nepriklausomus teisėjus ar neatsakingą bei
paperkamą žiniasklaidą?
Lietuva pagal Konstituciją yra parlamentinė demokratija, kur tikros,
pagrindinės politinės galios priklauso Seimui, kurio valią vykdo jam
atsakinga Vyriausybė. Tauta keikia valdžią, bet jau beveik 20 metų
Lietuva laisva, niekas jai iš šalies valdžios neprimeta,
ji pati ją išsirenka. Deja, tautoje dar užsilikę daug sovietinio
raugo, didelė piliečių dalis balsuoja remdamasi jausmais,
lengvabūdiškai „ant piktumo”, už kokį apsiskelbusį
„gelbėtoją”, arba sako: „Išrinkim klounus, tai
bus juoko!” Išrinko ir nesijuokia – pyksta ir
kaltina visus, tik ne save.
Respublikos prezidento galios labai siauros. Jis turėtų būti tautai
moralinis autoritetas, bet Lietuvoj retai kas išvis bet kokius
moralinius autoritetus pripažįsta, net ir tokių nuopelnų asmenybės,
kaip Vytauto Landsbergio, įspėjimai ir raginimai lieka be atgarsio arba
iš jų šaipomasi.
Tamkutonis teisus, kad dabartinė 1992 metų Lietuvos Konstitucija jai
netinkama. Būtina sustiprinti Respublikos prezidento galias, kad tarp
jo ir Seimo galių susidarytų pusiausvyra ir valdžių atskyrimo principas
pradėtų tinkamai veikti. Taip pat Lietuvai netinka mišri Seimo
rinkimų sistema, ją derėtų pakeisti mažoritarine, kur balsuojama tik už
kandidatuojančius asmenis, o ne partijų sąrašus. Bet tokie
Konstitucijos pakeitimai nenaudingi partijoms ir jie buvo toli anapus
Adamkaus galimybių. Gal dabar išrinktoji prezidentė Dalia
Grybauskaitė, pasinaudodama savo neregėtu populiarumu, galėtų tokius
pakeitimus įgyvendinti?
* * *
Adamkus didžiausią savo dėmesį skyrė užsienio politikai, nes, pagal
Konstituciją, prezidento svarbiausia pareiga ir uždavinys yra spręsti
pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe
vykdyti Lietuvos užsienio politiką (84/1 straipsnis). Ir čia jis buvo
tikrai sėkmingas. Nors Lietuva į NATO ir Europos Sąjungą buvo priimta,
kai prezidentu buvo Rolandas Paksas, bet Adamkus, ne Paksas, per ilgus
metus trukusį darbą ir diplomatines pastangas paruošė Lietuvą
narystei ir užtikrino, kad ji bus priimta. Paksas net nemokėdamas
angliškai nieko šioje srityje nenuveikė ir nuveikti
negalėjo.
Adamkaus užsienio politika rėmėsi Amerikos Jungtinių Valstijų palankumu
ir parama, nes tik Amerika per NATO ir pati atskirai užtikrina
Baltijos valstybių saugumą. Amerika yra nusistačiusi išlaikyti
iš Sovietų Sąjungos išsivadavusias valstybes
nepriklausomomis ir neleisti Rusijos bet kokia forma atkurti Sovietų
imperiją. Ji laikosi šio nusistatymo tvirtai ir nuosekliai, tad
Amerika yra ta galinga jėga, kuria remiasi Lietuva ir kitos Baltijos
valstybės.
* * *
Lietuvos užsienio politikos kryptis dabar kritikuojama, tarp kitų ir
išrinktosios prezidentės Grybauskaitės, kaip
vienašališka. Lietuva yra Europoje, tad ji esą turėtų
daugiau derintis prie Vakarų Europos ir Europos Sąjungos. Bet juk
Europos Sąjunga neturi jokios jėgos, kuri galėtų užtikrinti Baltijos
valstybių saugumą. Atvirai kalbant, Europos Sąjungos didžiosioms
valstybėms Vokietijai, Prancūzijai, Italijai nelabai Baltijos valstybės
rūpi, jos laikosi nusistatymo: „Pirmiausia – Rusija.”
Lietuva, net ir kartu su kitomis Baltijos valstybėmis, per silpna
Europos Sąjungoje apginti savo saugumo ir ekonominius interesus nuo jai
nepalankios Rusijos įtakos. Reikėjo suderinti savo pastangas su
Lenkija, su kuria europinėje plotmėje Lietuvos interesai didele dalimi
sutampa. Adamkus sugebėjo sukurti gerus santykius ir net susidraugauti
su Lenkijos prezidentu Aleksander Kwasniewski, kuris buvo prezidentu
1995 - 2005 metais. Jis buvo protingas ir nuosaikus politikas ir daug
padėjo, kad Baltijos kraštai būtų pakviesti į NATO.
Adamkui vadovaujant Lietuva vengė susikirtimų su Rusija, pirmąją
kadenciją apsilankymas Maskvoje pas prezidentą Vladimir Putin buvo
sėkmingas ir naudingas. Adamkus yra lankstus ir diplomatiškas,
bet principingas ir turi tinkamą garbės pajautimą. Jis visada saugojo
Lietuvos valstybės garbę ir orumą. Nepaisant didelio spaudimo iš
užsienio ir krašto viduje, jis 2005 metais atsisakė vykti į
Maskvą švęsti sovietų pergalės 60 metų sukaktį, kuri ilgiems
metams įtvirtino Lietuvoje antrąją sovietų okupaciją.
* * *
Žinoma, per dešimt savo prezidentavimo metų Adamkus
neišvengė ir klaidų. Reikia sutikti su Tamkutoniu, kad buvo
klaida atleisti švietimo ministrą prof. Zigmą Zinkevičių. Mano
nuomone, taip pat buvo klaida pasirašyti oligarchų naudai
sukurptą LEO LT įstatymą. Bet negalima sutikti, kad Adamkus esą be
reikalo stengėsi Lietuvoje skleisti pilietiškumo vertybes. Jau
vien tai, kaip neatsakingai lietuviai balsuoja, arba iš viso
rinkimuose nedalyvauja, rodo jų pilietiškumo trūkumą. Tik,
žinoma, pilietiškumas negali pakeisti tautiškumo ir būtų
labai kenksminga juos supriešinti, nes jie abu būtinai
reikalingi ir turi vienas kitą papildyti.
Prezidentui reikia lankytis Skuode ir Rokiškyje, Alytuje ir
Vilkaviškyje, bet jo pirmoji ir pagrindinė pareiga
– skraidyti po pasaulį nuo Tokyo iki Pietų Amerikos, ne tam,
kad išspręstų pasaulio problemas, bet kad apgintų ir plėstų
Lietuvos saugumo ir ekonominius interesus, ieškotų Lietuvos
draugų, verslo bei prekybos partnerių. Gyvename globaliame pasaulyje ir
Lietuvai neįmanoma užsidaryti savo kiemelyje. Lietuva negali pati viena
užsitikrinti savo saugumo ir ekonominės gerovės. Užsienio santykiai
Lietuvai yra gyvybinės svarbos, ir Adamkus, negailėdamas jėgų,
veikdamas toje srityje sąžiningai, sumaniai ir pavyzdingai atliko
prezidento pareigas ir užsitarnavo tautos pagarbos ir dėkingumo. Taip
pat pagarba ir dėkingumas priklauso ir jo nepailstamai talkininkei,
poniai Almai Adamkienei.