Dar kartą: ar reikalinga Kultūros ministerija?
STASYS GOŠTAUTAS
Prieš mėnesį ar daugiau Andrius Navickas, įžvalgus
Bernardinai.lt redaktorius, uždavė keistą klausimą: „Ar mūsų
valstybei reikalinga Kultūros ministerija?” Kiek anksčiau Artūras
Zuokas kėlė panašų klausimą savo internetinio puslapio
straipsnyje „Tuščias Kultūros ministerijos kavos
puodelis”. Tai turbūt buvo atsiliepimas į Lietuvos premjero
vaizdingą frazę: „Ministras – tai ne kavos puodelis, kurį
galima čia pat pakeisti.” Pakeičiamasis buvo ne kas kitas, kaip
Remigijus Vilkaitis. Kažkas dar pridūrė, kad „jei kava bloga, tai
būtina ją grąžinti padavėjui”. Šis teiginys skatina
pasvarstyti kultūros politikos nesėkmes, išmėtytus pinigus ir
pamestus tikslus.
Paskirti kultūros ministrą be kultūros yra visai ne tas pats, kaip
paskirti teisininką sveikatos ar gynybos ministru. Tai ne tas pats,
kaip paskirti juokdarį, kuris mano, kad turi privilegiją užgaulioti
Prezidentę. Prisiminkime grakščius klounus, nupieštus
Velázquez, kurių tikslas buvo ne tik pralinksminti karalių, bet
ir pasakyti jam tikrą teisybę, kurios niekas kitas nebūtų drįsęs
pasakyti. Ne, mums tikrai nereikia kultūros ministerijos, mums reikia
kultūros ir mandagumo, taip ir dar kiek, bet ministerijos –
galėtume labai lengvai be jos apsieiti, o už sutaupytus milijonus
galėtume tikrai paremti kultūrą. Čia visiškai sutinku su A.
Zuoko internetine skiltimi.
,,Lietuvos rytas” ir kiti Lietuvos laikraščiai ta tema
rašė iki nuobodulio. Vadinasi, klausimas yra gyvas ir svarbus.
Niekas neklausia, ar mums iš viso reikia net 14 ministerijų.
Antanas Mockus, kuris, kaip jau žinome, pralaimėjo Kolumbijos
prezidentinius rinkimus, kalbėdamas apie Lietuvą pastebėjo: ,,Jūs be
ginklo iškovojote Laisvę ir išsivadavote iš
galingos Sovietų Sąjungos, tačiau iš karto po to įsteigėte
Krašto apsaugos ministeriją. Nesuprantu, kodėl?” Su tokiu
klausimu galima apžvelgti ir kitas Lietuvos ministerijas ir rastume
klaustukų.
Kadaise kultūrą buvome sujungę su švietimu, nematau nieko blogo
prie jos prijungti dar ir mokslą, kaip daro daug kitų kraštų.
Kodėl prieš 15 ar panašiai metų kažkas nutarė atskirti
kultūrą nuo švietimo ir mokslo, aš nežinau, turbūt kam
nors reikėjo dar vienos ministerijos, ir Kultūros ministerija buvo
patogiausia ir lengviausia įkurti.
Mat norint sudaryti koaliciją, reikia išdalinti tam tikrą kiekį
ministerijų. Yra jų labai reikšmingų, ir jos, aišku,
išdalintos pagal svarbą. Bet reikia palikti porą gražiai
skambančių, bet tariamai nereikšmingų, kad būtų ką duoti
koalicijos partneriams, kurie į ją žiūri kaip į savo nuosavybę, nors ir
mažiausio supratimo neturi ir nenori turėti apie tą ministeriją.
Pasirašys porą dekretų ir galės skraidyti pirmąja klase aplink
pasaulį. Vargšė Lietuva, kur dingo jos didvyriai?
Taip buvo ir šį kartą, kai Tautos prisikėlimo partija (nuostabūs
tie mūsų partijų pavadinimai) vienbalsiai nutarė į kultūros
ministro postą, kurį tada užėmė iš partijos pasitraukęs R.
Vilkaitis, paskirti patį partijos vadą Arūną Valinską. Matote, kam
tinka kultūros ministerija? Gaila, tiek draugų pametė savo garbę
beministeriaudami svetimose pievose. Kiti užbaigė dar
tragiškiau. Ne, tikrai mums nereikia Kultūros ministerijos.
Šiomis dienomis LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė kultūros
ministru paskyrė Arūną Gelūną. Jį susitikau Vilniaus dailės akademijoje
lygiai prieš metus. Turėjau progos su juo pabendrauti Akademijos
mokslo metų užbaigtuvėse. Būsimas ministras sutinka, kad dabartinei
ministerijos anarchijai reikia reformos: ,,Dabar egzistuojanti kultūros
politikos formavimo ir įgyvendinimo sistema – daug kas sutinka,
kad ji yra archaiška ir neatitinka šiuolaikinės
visuomenės poreikių. Ją mes žadame peržiūrėti ir siūlysim
reformuoti.”
Gelūnas ar kas kitas neišspręs pačio svarbiausio klausimo: ar
mums iš viso reikia tos kultūringos ministerijos. Daug
kraštų kultūros ministerijas turi bendras su švietimu ar
mokslu, pavyzdžiui, Islandija, Austrija, Belgija, Norvegija, Kipras.
Ispanija prie švietimo ir kultūros turi prijungusi dar ir
sporto, panašiai ir Didžioji Britanija. Tuo tarpu Suomija turi
tik Švietimo ministeriją, Šveicarija – tik kultūros
įstaigą, Airija – Meno, paveldo kultūrinio paveldo departamentą,
Liuksemburgas – Švietimo, kultūros ir tyrimų ministeriją
ir pan.
Mano nuostabai, net 14 Europos kraštų turi atskirą kultūros
ministeriją. Tai: Portugalija, Švedija, Estija, Vengrija,
Latvija, Lenkija (susieta su „propagandos” departamentu),
Danija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Kroatija, Serbija, Makedonija ir
Vokietija. Tai įdomus faktas, parodantis, kad mes nesame vieninteliai
ir nesiskiriame nuo daugelio kitų kraštų. Tad reikia trečią
kartą paklausti: ar mums tikrai reikia Kultūros ministerijos?
Europoje per šimtmečius tiek tautų maišėsi ir tarpusavyje
kariavo, kad kultūra tapo labai svarbia kiekvienam kraštui, nes
per ją, kai kur per kalbą, kraštas išsiskiria –
pasidaro skirtingas. Ispanija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir kitos
šalys didžiuojasi savo kultūra daugiau negu bet kuo kitu.
Didžiuokimės ir mes.