In memoriam
A. a. Elena Santvarienė
(1916.04.21–2011.06.08)
ZITA KRUKONIENĖ
Vienas paskui kitą išėjo: Gustaičiai, Vasiliūnai, Santvaras,
Povilavičius, Kapočiai, Kačinskai, Vizgirdos, Gimbutas. Su Elenos
Santvarienės mirtimi užsidaro durys į labai ypatingą epochą, kurią
sudarė nuostabūs žmonės, inteligentai, išaugę tarpkario
patriotizmo dvasia, mylėję Lietuvą be kompromisų, ja gyvenę ir jai
dirbę. Boston lietuvių bendruomenėje Elena Santvarienė
– paskutinioji iš šios grupės.
Ši epocha man asocijuojasi su rimtimi, su mandagumu, pagarba, su
klasikine muzika, su poezijos knyga rankose. Ir su gerbiama Ale.
Elegantiška, tiesi, visada skoningai apsirengusi ir
pasipuošusi – ji buvo mūsų Boston bendruomenės elitas,
dama, į kurią kreipdavai dėmesį, skaitydavaisi su jos nuomone,
atsiklausdavai.
Išlaikyti tokį dėmesį, tokią pagarbą, net sulaukus 90 metų, mūsų
laikais, kai senesnis žmogus, jei jis neturi kelių milijonų banke,
beveik neegzistuoja, yra nepastebimas, niekas į jį be artimųjų
nekreipia dėmesio, turi būti kažin kas nepaprasto. O tas nepaprastas
tai buvo ji pati, jos asmenybė.
Niekada nebuvo nuobodu su gerb. Ale: iki paskutinės atodūsio minutės ji
domėjosi viskuo, ypač teatru, poezija, muzika. Iki paskutinės minutės
turėjo savo nuomonę, buvo apsiskaičiusi.
Iš tikrųjų retai sutiksi žmogų, kuris taip domėtųsi knyga, taip
trokštų žinių. Kai nueidavau jos aplankyti, daug ką iš
jos sužinodavau, ypač kas darosi Lietuvoje, kokie spektakliai buvo
pastatyti, ar pasisekė, kas vaidino. Ji prenumeravo ir skaitė visus
išeivijos lietuviškus laikraščius,
išleidžiamas knygas, gaudavo spaudą ir daug knygų iš
Lietuvos. Jos dažnas pasakymas buvo ,,Nėr nieko blogiau už negalėjimą
skaityti”, todėl paskutiniaisiais metais, kai regėjimas
susilpnėjo ir pati jau nebegalėjo skaityti, atėjus pas ją, tuojau
prašydavo paskaityti tai straipsnį, tai eilėraštį.
Ir atsiminimai, atsiminimai, atsiminimai. Apie Kauną, sutiktus žmones,
draugus rašytojus, teatralus, muzikus. Apie DP stovyklas ir jose
virusį kultūrinį gyvenimą, apie Boston kūrimąsi po karo, apie Boston
kultūrinį gyvenimą, o ypač jos mylimus kultūrinius subatvakarius, kurių
ilgamečiu vedėju buvo jos vyras poetas Stasys Santvaras. Iš
tikrųjų reikėtų patikslinti – abu buvo subatvakarių vedėjai, nes
pagaliau tai ji rūpinosi svečiais, juos priėmė savo namuose, padėjo
vyrui juos globoti. Ir niekada jos prisiminimai nebuvo pikti, niekada
nesu girdėjusi jos blogai atsiliepiant apie jokį žmogų.
Kad gerb. Alė buvo ypatingas žmogus, rodo jau tas faktas, kad iki
gilios senatvės ji buvo apsupta žmonių. Man pas ją besisvečiuojant vis
kas nors paskambindavo, kartais net 3–4 kartus:
– Oi, Saulute, negaliu dabar kalbėti. Va, Zitelė pas mane, – girdžiu Santvarienę sakant.
– Laimute, aš tau paskambinsiu vėliau.
– Delija, esu dabar užimta, va, svečių turiu.
– Rasele, būk gera, paskambink rytoj, dabar esu užimta, negaliu kalbėti.
Ir taip – Ina, Valerija, Liuda, Rūtelė, visų neišvardysi.
Mėgusi ir mylėjusi žmones, jų draugystę, tą draugystę palaikė ir ją
puoselėjo. Daug žmonių, ypač iš Lietuvos, yra apsistoję
Santvarienės namuose. Beveik visi jie be išimties tapdavo jos
draugais, su kuriais ji susirašinėjo iki gyvenimo pabaigos.
Labai gaila, kad gerb. Elena neparašė savo memuarų, o turėjo
talentą rašyti. Jos laiškai, kurių keletą esu skaičiusi,
pasižymi minties skvarbumu, sugebėjimu įdomiai reikšti mintis,
puikiu stiliumi, nuoširdumu. Šiais laikais, kai
laiškų rašymas yra atgyvenęs dalykas, o jaunimo akyse
senesnis daiktas negu dinozaurai, tie laiškai yra turtas,
kultūrinis paveldas, turintis likti ateinančioms kartoms. Siūlyčiau
juos surinkti į vieną vietą ir nebūtinai dabar, bet po keleto metų
išleisti atskira knyga. Šiuo metu yra labai svarbu juos
turėti vienoje vietoje. Todėl reikėtų susisiekti su Lietuvos
universitetais ar PLB lituanistikos katedra UIC ir pasiūlyti kokiam
nors magistrantui atlikti šį darbą. Galvotum, kad tikrai
atsirastų norinčių.
Alė Santvarienė mums parodė, kokia graži gali būti senatvė. O ir užgeso
ji, sakyčiau, kažin kaip gražiai – savo namuose palengva,
palengva ir išėjo.
Išeidama ir uždarydama duris, mus visus Boston paliko daug skurdesniais. Tegu jai būna lengva Lietuvos žemelė.
Kalba pasakyta bažnyčioje per Elenos Santvarienės laidotuves.