In memoriam
A. a. Elena Santvarienė
(1916.04.21–2011.06.08)

ZITA KRUKONIENĖ
santvaras

Vienas paskui kitą išėjo: Gustaičiai, Vasiliūnai, Santvaras, Povilavičius, Kapočiai, Kačinskai, Vizgirdos, Gimbutas. Su Elenos Santvarienės mirtimi užsidaro durys į labai ypatingą epochą, kurią sudarė nuostabūs žmonės, inteligentai, išaugę tarpkario patriotizmo dvasia, mylėję Lietuvą be kompromisų, ja gyvenę ir jai dirbę. Boston lietuvių bendruomenėje Elena Santvarienė – paskutinioji iš šios grupės.

Ši epocha man asocijuojasi su rimtimi, su mandagumu, pagarba, su klasikine muzika, su poezijos knyga rankose. Ir su gerbiama Ale. Elegantiška, tiesi, visada skoningai apsirengusi ir pasipuošusi – ji buvo mūsų Boston bendruomenės elitas, dama, į kurią kreipdavai dėmesį, skaitydavaisi su jos nuomone, atsiklausdavai.

Išlaikyti tokį dėmesį, tokią pagarbą, net sulaukus 90 metų, mūsų laikais, kai senesnis žmogus, jei jis neturi kelių milijonų banke, beveik neegzistuoja, yra nepastebimas, niekas į jį be artimųjų nekreipia dėmesio, turi būti kažin kas nepaprasto. O tas nepaprastas tai buvo ji pati, jos asmenybė.

Niekada nebuvo nuobodu su gerb. Ale: iki paskutinės atodūsio minutės ji domėjosi viskuo, ypač teatru, poezija, muzika. Iki paskutinės minutės turėjo savo nuomonę, buvo apsiskaičiusi.

Iš tikrųjų retai sutiksi žmogų, kuris taip domėtųsi knyga, taip trokštų žinių. Kai nueidavau jos aplankyti, daug ką iš jos sužinodavau, ypač kas darosi Lietuvoje, kokie spektakliai buvo pastatyti, ar pasisekė, kas vaidino. Ji prenumeravo ir skaitė visus išeivijos lietuviškus laikraščius, išleidžiamas knygas, gaudavo spaudą ir daug knygų iš Lietuvos. Jos dažnas pasakymas buvo ,,Nėr nieko blogiau už negalėjimą skaityti”, todėl paskutiniaisiais metais, kai regėjimas susilpnėjo ir pati jau nebegalėjo skaityti, atėjus pas ją, tuojau prašydavo paskaityti tai straipsnį, tai eilėraštį.

Ir atsiminimai, atsiminimai, atsiminimai. Apie Kauną, sutiktus žmones, draugus rašytojus, teatralus, muzikus. Apie DP stovyklas ir jose virusį kultūrinį gyvenimą, apie Boston kūrimąsi po karo, apie Boston kultūrinį gyvenimą, o ypač jos mylimus kultūrinius subatvakarius, kurių ilgamečiu vedėju buvo jos vyras poetas Stasys Santvaras. Iš tikrųjų reikėtų patikslinti – abu buvo subatvakarių vedėjai, nes pagaliau tai ji rūpinosi svečiais, juos priėmė savo namuose, padėjo vyrui juos globoti. Ir niekada jos prisiminimai nebuvo pikti, niekada nesu girdėjusi jos blogai atsiliepiant apie jokį žmogų.

Kad gerb. Alė buvo ypatingas žmogus, rodo jau tas faktas, kad iki gilios senatvės ji buvo apsupta žmonių. Man pas ją besisvečiuojant vis kas nors paskambindavo, kartais net 3–4 kartus:

– Oi, Saulute, negaliu dabar kalbėti. Va, Zitelė pas mane, – girdžiu Santvarienę sakant.

 – Laimute, aš tau paskambinsiu vėliau.

– Delija, esu dabar užimta, va, svečių turiu.

– Rasele, būk gera, paskambink rytoj, dabar esu užimta, negaliu kalbėti.
Ir taip – Ina, Valerija, Liuda, Rūtelė, visų neišvardysi.
Mėgusi ir mylėjusi žmones, jų draugystę, tą draugystę palaikė ir ją puoselėjo. Daug žmonių, ypač iš Lietuvos, yra apsistoję Santvarienės namuose. Beveik visi jie be išimties tapdavo jos draugais, su kuriais ji susirašinėjo iki gyvenimo pabaigos.

Labai gaila, kad gerb. Elena neparašė savo memuarų, o turėjo talentą rašyti. Jos laiškai, kurių keletą esu skaičiusi, pasižymi minties skvarbumu, sugebėjimu įdomiai reikšti mintis, puikiu stiliumi, nuoširdumu. Šiais laikais, kai laiškų rašymas yra atgyvenęs dalykas, o jaunimo akyse senesnis daiktas negu dinozaurai, tie laiškai yra turtas, kultūrinis paveldas, turintis likti ateinančioms kartoms. Siūlyčiau juos surinkti į vieną vietą ir nebūtinai dabar, bet po keleto metų išleisti atskira knyga. Šiuo metu yra labai svarbu juos turėti vienoje vietoje. Todėl reikėtų susisiekti su Lietuvos universitetais ar PLB lituanistikos katedra UIC ir pasiūlyti kokiam nors magistrantui atlikti šį darbą. Galvotum, kad tikrai atsirastų norinčių.

Alė Santvarienė mums parodė, kokia graži gali būti senatvė. O ir užgeso ji, sakyčiau, kažin kaip gražiai – savo namuose palengva, palengva ir išėjo.

Išeidama ir uždarydama duris, mus visus Boston paliko daug skurdesniais. Tegu jai būna lengva Lietuvos žemelė.

Kalba pasakyta bažnyčioje per Elenos Santvarienės laidotuves.