UŽMIRŠTIEJI

Donatas Januta

Vidas Baltrukonis išgyveno 19 metų, 10 mėnesių ir 22 dienas, palaidotas Liudvinavo kapinėse, Marijampolės rajone; Anatolijus Beinoris, 20 m.; Valdas Česaitis, 19 m.; Aleksas Dirmeikis, 20 m.; Kęstutis Galinauskas, 19 m.; Arūnas Gužas, 19 m.; Vitas Jankauskas, 22 m.; Virgilijus Kučinskis, 19 m.; Vytas Sabaitis, 20 m.; Algis Žukauskas, 20 m….
 
Sąrašas šių Lietuvos vaikų, berniukų, jaunuolių tęsiasi maždaug iki šimto. Jie palaidoti Ukmergės, Pasvalio, Jurbarko, Klaipėdos, Radviliškio, Vilkaviškio, Panevėžio, Telšių, Utenos, Akmenės, Vilniaus, Alytaus ir kitų Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų kapinėse ir kapinaitėse. Dauguma grįžo į kapus tose vietose, iš kur kilę. Bet ne visi. Anatolijus Beinoris palaidotas Širvintuose, nors gimė Kazachstane. Viktoras Raulinavičius gimė Krasnojarske. Žinome, kokiu būdu lietuvių šeimos atsirado Sibire, kur gimdavo jų vaikai.

Visa tai vyko ne taip jau seniai. Sovietų ir Afganistano karas, šiandien ,,užmirštas”, truko dešimt metų – nuo 1979 iki 1989. Per tuos dešimt metų maždaug 5,000 Lietuvos jaunuolių buvo prievarta išsiųsti į Afganistaną su ginklais.

 Žiniose apie žuvusius Lietuvos berniukus kartojasi tokie trupinėliai: ,,Žuvo susišaudyme su priešu”; ,,Nušautas snaiperio”; ,,Apsupti priešo žuvo mušyje”; ,,Šaudė kulkosvaidžiu iš šarvuočio, sunkiai sužeistas, sudegė kartu su šarvuota mašina”; ,,Nukovęs 14 priešų sunkiai sužeistas mirė”; ,,Lakūnas, žuvo ,,Stinger” raketai pataikius į jo lėktuvą, šiam leidžiantis į Kabulo aerouostą”; ,,Tarnavo desantininku”; ,,Šturmuojant priešus, iš 25 karių 5 žuvo tame mūšyje”; ,,Karinės operacijos metu automobilis užvažiavo ant minos”; ,,Žvalgaskulkosvaidininkas, žuvo žiauriose kautynėse”; ,,Apdovanotas (po mirties) Raudonos žvaigždės ordinu”; ,,Žuvo atmušant priešo puolimą”; ,,Kova truko dvi valandas”; ,,Mirė sunkiai sužeistas išnešant draugus iš pašautos mašinos”; ,,Žuvo pridengdamas savo kuopos pasitraukiančius karius”; ,,Dėl trukusio susišaudymo kūnas iš mūšio lauko paimtas tik po savaitės”; ,,Sunkiai sužeistas, dėl stipraus susišaudymo nebuvo galima suteikti pagalbos”; ,,Patekęs į pasalą žuvo apsišaudyme”; ,,Žuvo pridengdamas sužeistuosius mūšio metu.”

Tokie yra paskutiniai gyvenimo vaizdai tų mūsų Lietuvos berniukų, kurių gyvenimas buvo paaukotas Maskvos politikos naudai.

Proporcingai, pagal gyventojų skaičių, 100 žuvusių lietuvių atitinka maždaug 10,000 žuvusių JAV karių. Ligi 2008 m. birželio 21 d. Irake žuvo 4,102 JAV kariai. Vadinasi, proporcingai iki šiol Irake JAV karių žuvo mažiau negu pusė tiek, kiek lietuvių žuvo Afganistane. 
 
Kitas sąrašas – Lietuvos berniukų, tai tų Lietuvos ,,afganų” (taip Lietuvos spaudoje vadinami Sovietų Sąjungos–Afganistano karo veteranai), kurie išliko gyvi, bet tapo fiziniais invalidais: be kojų, be rankų ir pan. ,,Afganų” invalidų sąrašas irgi tęsiasi ligi beveik šimto aukų. Kiek to karo Lietuvos veteranų tapo psichologiškai pažeisti, galbūt ir nėra skaičiuota, bet yra daug daugiau.

Iš grįžusių ,,afganų” nemažas skaičius paskui dalyvavo 1991 m. sausį ginant Lietuvos nepriklausomybę. Aštuoni ,,afganai” buvo apdovanoti Sausio 13-osios medaliais už dalyvavimą Lietuvos Respublikos Seimo rūmų gynyboje.

Afganistano ir Sovietų Sąjungos karas prasidėjo 1979 metais, sovietams įvedus savo kariuomenę paremti Afganistano komunistinę valdžią. Valdžią komunistai buvo užėmę 1978 metais kariniu perversmu, po kurio tuojau įsiplieskė ginkluoti sukilimai, grėsę tą valdžią nuversti. Daug Vakarų valstybių rėmė sukilėlius, kariaujančius prieš sovietus ir jų remiamą valdžią. Galbūt daugiausia juos rėmė JAV – ginklais, pinigais ir patarėjais.

Kaip žinome, sovietams įveikti sukilėlius nepasisekė, 1989 metais sovietai išvedė savo kariuomenę ir taip Sovietų Sąjungos–Afganistano karas baigėsi. Tačiau koviniai susirėmimai tarp Afganistano valdžios ir sukilėlių nesibaigė, ir netrukus valstybėje prasidėjo civilinis karas, Talibano viešpatavimas ir pagaliau – 2001 m. rugsėjo 11 d. tragedija World Trade Center New Yorke. Po to JAV kariuomenė okupavo Afganistaną, ir ta okupacija faktiškai tęsiasi iki šiol, nors teisiškai JAV kariuomenė ir veikia po NATO skėčiu.

Tiems ,,afganams”, kurie grįžo ne karste, bet dar gyvi, Lietuvoje problemų buvo ne mažiau negu grįžusiems Vietnamo karo JAV veteranams. Iš pradžių, prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, Afganistano karo nesėkmės sovietų valdžios buvo slepiamos, nebuvo viešai pripažįstamos net to karo aukos. Paskui, kai nebuvo galima nuslėpti, kad tas karas buvo klaida, neigiamas visuomenės požiūris į karą apėmė ir to karo dalyvius.

Pagaliau, Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, valstybė turėjo tiek daug savų rūpesčių ir reikalų, kad nebuvo nei kada, nei kam atkreipti dėmesį į grįžusių ,,afganų” problemas, ypač, kai visos to karo problemos buvo ne Lietuvos, bet tada jau diskredituotos ir pasmerktos sovietų politikos, pasekmės.

Tik tuo šis Sovietų Sąjungos-Afganistano karas buvo naudingas Lietuvai, kad jis prisidėjo prie sovietinės imperijos ekonominio ir bendro išsekimo ir demoralizavimo, kuris pagreitino sovietų visišką žlugimą ir davė progą Lietuvai pasprukti iš po Maskvos jungo.

Lietuvoje veikia Afganistano karo veteranų sąjunga, kurios pastangomis Vilniuje 2006 metais buvo pastatytas paminklas Afganistano kare žuvusiems. Paminklas įspūdingas, skulptorius – Antanas Kmieliauskas, architektė – Virginija Bakšienė. Tik gaila, kad tas ,,užmirštųjų” paminklas palieka juos ir toliau užmirštus, mat jis stovi paprastoje vietoje, Žukausko ir Žygio gatvių sankryžoje, Vilniuje, kur, išskyrus vietinius gyventojus, retas pašalinis žmogus užkliūva.

Iš Lietuvoje išleistų knygų apie Afganistano karą šiame straipsnyje daugiausia žinių paimta iš Afganistano karo dalyvio Vyto Lukšio (gimęs 1959 metais, Kazimieravo kaime, Varėnos rajone, tarnavo kaip parašiutininkas-desantininkas Afganistane 1979-1981 metais) dviejų knygų: ,,Sustingęs laikas” (Vilnius, 2005) ir ,,Užmirštas karas” (Vilnius, 2008).