Egzaminai tebevyksta
VYTAUTAS VOLERTAS
Štai pasauly buvo nugirstas Lietuvos vardas, nuo tų laikų jau
praėjo tūkstantis metų. Apie Babilonijos žmones daug kalbėjo
prieš kelis tūkstantmečius. Babilonija seniai išnyko.
Lietuva, laisva valstybė, yra pilnateisė Europos Sąjungos narė.
Atvirai tariant, man nesvarbu, prieš kiek amžių kas ir kur
pirmąkart apie Lietuvą išsitarė. Man tik labai svarbu, kad esu
lietuvių tautos narys. Ne hunas, ne barbaras, ne ankstyvųjų laikų
Azijos stepių totorius, bet lietuvis.
Džiaugiuosi ir didžuojuosi – mažytė tauta Baltijos
pakrašty neišnyko. Mažytė ir neturtinga. Jau Mozės brolis
dykumose nulipdė iš aukso veršį, Kristaus rankas
persmeigė geležinės vinys, karaliaus Saliamono rūmuose švietė
alyvoje įmirkyti žibintai, o lietuvių žemelėje – nei aukso, nei
geležies, nei alyvos. Todėl tamsai pravaikyti buvo balanėlė, džiaugsmui
išreikšti – karklo švilpynė, nuo
priešų gintis – kuokas. Daug priešų ir visose
pusėse, gausių ir įkyrių. Ir prakaitas nuo darbo kalvose, įkalnėse,
pamiškėse prie rugelio ar miežio, prie bulvių vagos ar marguose
palangių darželiuose. Ne auksas, ne turtai išlaikė. Grublėtais
laiko takais vedė kasdienos triūsas ir žmogiškoji savigarba.
Džiaugiuosi, bet nuogąstauju dėl skaudulių, Lietuvoje sukeltų
bolševikinio marksizmo. Tie skauduliai ne tik sunkiai gyja, bet
iki šiol skleidžia įvairias bakterijas. Kaip bokštą,
skirtą Dievui pasiekti, stačiusieji susipainiojo kalboje, taip
pusšimtį metų komunizmu maitinti lietuviai pakriko savo mintyse.
Nesuvokia, ko reikia, kiek reikia. Įpuolė turto glemžties įtūžin ir
visomis galiomis, sumanumu, suktumu bei apgaule taškosi jame.
Todėl vienus dusina perteklius, kitus smaugia duonos ir pastogės
rūpestis. Lietuvos finansinė padėtis pavojinga ne tiek dėl pasaulinės
krizės, kiek dėl nemoralios ekonominės tvarkos.
Ilga okupacija sunaikino tarp lietuvių visuomeninį artumą. Okupacijoje
bijota, kad kaimynas, galimas saugumo agentas, neprasitartų ten, kur
nereikia, todėl suktasi nuo jo šalin. Juk žmogus atrodė žmogui
priešas. Iki dabar lietuvis bijo lietuvio ir vertina tik save.
Galbūt todėl Lietuvoje atsirado tiek daug partinių vienetų? Ir mažai
kas stebėsis, jei būsimuose rinkimuose dalyvaus ir Klausučių ūlytėlės
partija.
Komunizmas kūrė baudžiauninkų bendriją, bet išaugino individus.
Kiekvienas sau yra vadas, viršininkas ir galbūt dievas, o visa
aplinka – pavojinga zona.
Taip pat ir Dekalogas. Galvojama, kad tas akmenines plokštes,
kurias Mozė atitempė nuo kalno, reikėtų kur nors paslėpti. Tada neliktų
nieko aukščiau už save, o melas, apgaulė, suktumas taptų
kasdieniniais elgesio rodikliais.
Žmona, vyras, vaikai yra nepatogūs atsitiktinumai. (Taip, tik
atsitiktinumai.) Sueiti ir išeiti, palikti ir užmiršti
– štai gyvenimo tvarka. Šeimos sudaro visuomenę,
bet kai šeimos palaidos, visuomenė yra tarsi smėlis.
Didžiuojuosi esąs lietuvis ir netikiu, kad mūsų daržai yra vien dagių
ir dilgėlių valdos. Tačiau apgailestauju, kad užgriuvusios okupacijų
nelaimės ir vėliau išplėstos lietuvių akys į Vakarų liberalizmo
užkampius pridrabstė mūsų kiemuose šiukšlių. Būtina jas
valyti, būtiniausiai būtina.
Galbūt sulūžo kuri nors pasaulio atrama, todėl visuose žemynuose
jaučiame svyravimus. Verda įvairūs filosofijos ir politikos katilai.
Gal jie tik garuos, o gal kai kur ir sprogs. Kapitalizmas ir
socializmas, liberalizmas ir santūrumas, ateizmas ir deizmas,
globalizmas ir valstybių savarankiškumas – visi
svyrinėjimai kelia griuvimo pavojų. O griūties reikia saugotis.
Kur nėra šeimų, ten nėra visuomenės. Kur gyvenimas atsisako
moralės, ten stinga laisvės ir taikos. Kai žmogus kviečia Dievą į
dvikovą, pasekmės yra aiškios. Istorijoje nėra nė vieno
pavyzdžio, kad būtų laimėjęs išdiduolis žmogus.
Guodžiuosi širdy gera nuojauta ir tikiu Lietuvos sėkmingos
ateities viltimi. Viltis nėra vien troškimai, bet ir
aiškūs tikslai bei pastangos jų siekiant.
Paskutiniai komjaunuoliai jau rengiasi į pensiją, tad miglos sklaidosi.
Yra ženklų, kad pradedama suprasti ir žmogaus pajėgumo ribas, ir
šeimos įtaką visuomenei, ir moralės galią laisvei bei taikai.
Ateities tolumose spingsi žiburėliai.
Mažai tautai tūkstantis metų yra ilgas amžius. Mažai, neapdovanotai
tautai, vos pakenčiamame klimate įsikūrusiai, prisiglaudusiai žemelėje
be auksų, sidabrų. Mums net vėjo pakankamai neduota, kad jį sėkmingai
paverstume elektra. Bet skausmų ir ištvermės visais amžiais
pakako, o tautos egzaminai vyksta kasdien.