Lietuvių kalba apkasuose

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS


Savo ,,archyvuose” užtikau aplanką su užrašu: ,,Žodyno talkos projektas (1999)”. Popierių krūvelės viršuje – vyr. ltn. Arūno Alonderio, dirbusio LR Krašto apsaugos ministerijoje (KAM) gynybos štabe, Civilinių operacijų skyriuje, laiškas. ,,Nuoširdžiai dėkojame Jums už atliktą didžiulį darbą Žodyno talkoje ir tikimės ateityje su Jumis glaudžiai bendradarbiauti. Jūsų vertimo dalis bus suredaguota ir perduota karybos specialistams recenzuoti. Jei Jūs būsite ne prieš, mes Jums atsiųsime kitą vertimo dalį”. Tai ištrauka iš laiško, rašyto 1999 m. kovo 17 d. Kartu buvo atsiųstas Gynybos štabo parengtas leidinys ,,Karo kalendorius – 1999”, skirtas kariams bei visiems, besidomintiems Lietuvos kariuomenės istorija ir jos dabartimi. Pats laiškas, rašytas prieš keturiolika metų, pamažu jau tapo istorijos dalimi, o ta istorija tikrai įdomi ir verta prisiminimo.

Ši istorija ats. kpt. Palmyros Šutinytės buvo aprašyta ,,Drauge” (,,Kvietimą talkon išgirdo keli žemynai”, 1999 m. kovo 9 d.). Straipsnyje pristatytas ir pats Talkos žodyno projektas. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos vadovybei pavedus per įmanomai trumpiausią laiką išversti NATO karinės terminologijos žodyną, šio darbo organizatoriams ir vykdytojams netikėtai gimė idėja pabandyti pakviesti į talką išeiviją, nes darbas su vietinėmis pajėgomis judėjo labai lėtai. Tikėtasi, kad atsiras penki, o gal septyni ar dešimt savanorių. Kreipimasis buvo išspausdintas KAM savaitraštyje ,,Karys”, dienraštyje ,,Draugas” ir kitur.

Kreipimasis į Lietuvos išeiviją išryškino Lietuvos tikslą integruotis į NATO. Dalis to pasiruošimo buvo NATO karinės terminologijos žodyno, viso 4,000 terminų su paaiškinimais, vertimas iš anglų į lietuvių kalbą. Sutikusiems vertėjauti, buvo paskirta po maždaug 100 terminų. Galvota, kad keturis terminus ir jų paaiškinimus bus galima išversti per valandą. Buvo numatyta, kad vertimas galėtų trukti apie mėnesį.

Netrukus į talką įsitraukė per penkiasdešimt išeivijos savanorių. ,,Stebino ir jaudino neįtikėtinas išeivijos gyvybingumas, atvirumas ir nuoširdumas: jūs pakvietėte, mes jau čia, pasirengę padėti, patarti ir netgi imtis daug laiko ir pastangų reikalaujančio vertimo darbo”, rašė Palmyra Šutinytė. Atsiliepė ne tik JAV, bet ir Australijos bei Kanados lietuviai. Iš atsiliepusiųjų cituojami kanadietis Andrius Giedris, australietis Gintautas Kaminskas ir Bronius Nemickas iš JAV. Toliau minimi: Neris Šimkus, Antanas Klimas, Algis Raulinaitis, Viktoras Naudžius, Donatas Skučas ir Edmundas Kulikauskas. Su dideliu entuziazmu kvietimą taip pat priėmė Vytautas Vidugiris, Vytautas Černius, Vytautas Germanas, į talkos sūkurį įtraukę ir nemažai savo draugų. Cituojamas Kęstutis Ječius, tuo metu buvęs Pasaulio lietuvių centro pirmininkas: ,,Nepaprastai puiki mintis. Išeivija tikrai gali pasitarnauti ir nebūkštauti, kad Lietuvai galima padėti tik pinigais”. Pagarbiai minimas Vytautas Germanas, mielai prisidėjęs prie konkretaus ir vertingo darbo.

Pranešimo pabaigoje Palmyra Šutinytė apgailestauja, kad Lietuvoje kartais pritrūksta susitelkimo ir kad kiekviena iniciatyva sunkiai skinasi kelią be viršininkų nurodymo. ,,Patriotiniam kariškam šūkiui ‘tėvynes labui’ daugiau reikia ne deklaratyvaus skambesio, bet pasiaukojančio veiksmo”. Iš iševijos lietuvių laiškų ji pajutusi šilumą ir supratusi, kad išeivija yra čia, šalia mūsų, ji niekur neišėjo, ji gyvena Lietuvai.

Aplanke radau daugiau šio projekto detalių ir savo vietą jame. Išvertimui gavau du puslapius terminų. Juos išvertus ir apipavidalinus susidarė septyni puslapiai. Dabar į tą sąrašą žiūriu ir pats netikiu, kad čia mano darbas, nors sąrašo pabaigoje, su oficili data (1999 m. vasario 15 d.), aiškiai įrašyta, kad aš tai paruošiau. Gana įspūdingai dabar man tas darbas atrodo, bet tikrai nežinau, ar yra iš jo naudos (nors gavau padėkos laišką). Kokia tikimybė, kad kur nors apkasuose ar kitoje karinėje padėtyje esantis kareivis lietuvių kalba panaudotų mano pasiūlytą terminą prieš dėdamas kulką į savo šautuvą? O gal dės ne kulką, bet šovinį. Civiliokams gal nėra didelio skirtumo tarp kulkos ir šovinio, bet apkasuose tų terminu sumaišymas gali reikšti skirtumą tarp gyvybės ir mirties.

Kalbant apie mirtį. Giedrius Subačius ,,Kultūros baruose” (š. m. gegužės laidoje) kaip tik rašo apie lietuvių kalbos mirtį. Tai įdomi apžvalga apie lietuvių kalbos lėtą mirtį. Gal ir nesąmoningai, bet pats pirmasis jo straipsnio sakinys ta mirtimi jau kvepia: ,,Viešasis diskursas sklidinas nerimo dėl lietuvių kalbos”. Diskursas? Taip pat dar pirmajame puslapyje teigiama, kad kalba neišnyko, tik smarkiai evoliucionavo. Evoliucionavo?

Straipsnyje užtinkame kitų svetimybių su lietuviškomis galūnėmis, kaip, pvz., modifikacijų, identiteto, kardinaliai, kohortos ir t. t. Tie ir panašūs žodžiai nėra duodami kaip kalbos užteršimo pavyzdžiai, bet naudojami kaip pilnateisiai žodžiai kultūros žurnale. Ar nereikėtų ,,Kultūros barų” redakcijai sutelkti grupę savanorių, kurie padėtų apsivalyti nuo svetimybių?

Spėju, kad vienas iš pirmųjų tokio projekto savanorių būtų ar turėtų būti Bronius Nainys. Jis labai kruopščiai parengtame straipsnyje, (,,Varpas”, 2012 m., nr. 44 ir ,,Draugas”, 2013 m. birželio 20 d.), pasidalina savo patirtimi ir įžvalgomis, liečiančiomis tautą ir kalbą. Jis provokuojančiai kelia klausimą, ar lietuvių kalba iš viso reikalinga. Lietuvoje net vengiama pačios tautiškumo sąvokos. ,,Ką veikia Kultūros ministerija? Ar jai nerūpi šio didžiausio ir svarbiausio lietuvių tautos kūrinio globa, saugojimas nuo sunaikinimo?” – straipsnyje klausia Bronius Nainys.

Toli paėjėjome per paskutinius beveik penkiolika metų, tik dažnai ne į tą pusę. Tada iš svetimų kalbų į lietuvių vertėme karinius terminus, o dabar kūlversčiais, Broniaus Nainio žodžiais tariant, pasiduodame tuščioms kosmopolitų svajonėms visas tautas ir rases sulydyti į vieną betautę kažin kokios spalvos masę.