TADAS KORRIS:
Geram muzikantui reikia jausmų ir aistros

2007 m. lapkričio 6 d. Kanados Edmonton Lietuvių Bendruomenė visuomenei pristatė savo projektą – naujadi išleistą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių kompaktinę plokštelę (apie šį projektą išsamiai buvo rašyta ,,Drauge” 2007 m. gruodžio 22 d.). Vienas pagrindinių Čiurlionio kompaktinės plokštelės projekto sumanytojų ir įgyvendintojų – jaunas ir aktyvus Edmonton LB narys – Tadas Korris. Tad šįkart pokalbis su šiuo jaunu muziku, neseniai priimtu mokytis į Manhattan School of Music.

– Tadai, kokia buvo pirmoji pažintis su muzika? Kodėl pasirinkai kontrabosą? Ar bandei groti ir kitais instrumentais?
 
– Visą savo gyvenimą klausiau ir mėgau klasikinę muziką. Mano mama 17 metų išdirbo klasikinės muzikos vadybininke Europoje ir Kanadoje. Tad patys ankstyviausi mano prisiminimai iš nesuskaičiuojamų operos ir simfoninių orkestrų repeticijų ir koncertų. Tai man padarė didelį įspūdį. Augau klausydamasis mamos dainavimo ir grojimo fortepijonu, tad muzika visada skambėjo mūsų namuose. Nuo 5 iki 11 metų grojau fortepijonu, vėliau Junior High – grojau saksofonu. High School įvyko pirmoji pažintis su kontrabosu. Čia suradau kontrabosą, kuriuo daugelį metų niekas nebuvo grojęs. Aš įsimylėjau šio instrumento skambesį ir tembrą. Jo stiprumas ir jėga orkestre pakerėjo mane, todėl negalėjau jo išleisti iš rankų. Vienas geras mamos draugas grojo pagrindiniu kontrabosu Edmonton Symphony ir aš pradėjau pas jį mokytis.
 
– Kokias savybes be klausos, Tavo nuomone, turi turėti muzikantas?

– Aš manau, kad geram muzikantui reikia jausmų ir aistros. Ne tik groti, bet ir suprasti, ką jis ar ji groja ir ką kompozitorius norėjo perteikti klausytojams. Klasikinė muzika – tai labai įvairiapusė sritis. Čia tiek skirtingų stilių įvairovės. Muzikantas turi būti atviras savo publikai, jis turi būti tarpininkas tarp klausytojų ir kompozitoriaus. Nekalbant apie tai, kad muzikantas turi būti disciplinuotas ir daug dirbti. Muzikos pasaulyje prasimušti yra sunku, čia didelė konkurencija, o vietų mažai. Muzika nėra įprastas darbas nuo 9 val. ryto iki 5 val. p. p., jis reikalauja nuolatinio atsidavimo ir ryžto.

– Neseniai įrašei keletą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių ir pristatei juos Kanados publikai. Už šį projektą buvai apdovanotas Canada’s Top 20 Under 20 Award. Kokia buvo įsimintiniausia akimirka dirbant prie šio projekto? Kiek laiko jis užtruko?

– Aš manau, kad visas procesas buvo įsimintinas. Nuo pat bemiegių naktų, skambinant telefonu ir renkant orkestrą, iki galutinių potėpių tvarkant garso įrašus. Kiekviena akimirka savaip įsimintina. Prisimenu rytą, kai įrašinėjome simfoninę poemą ,,Miške”. Aš atsistojau priešais orkestrą ir perskaičiau ištrauką iš Čiurlionio laiško, kuriame jis rašė apie šį kūrinį. Man skaitant Čiurlionio ,,Miške” apibūdinimą, mačiau prieš save visą didžiulį orkestrą: kiekvienas muzikantas klausėsi ir interpretavo žodžius.

– Kaip pavyko įtikinti kitus muzikantus dalyvauti šiame projekte?

– Aš pasakiau žmonėms, kad tai puiki proga įrašyti retus lietuvių kompozitoriaus kūrinius. Tai sužadino daugelio jų smalsumą, bet nemažai muzikų sudomino bendradarbiavimo jaudulys įrašant. Nebuvo lengva dirbti su 70 žmonių orkestru. Negaliu prisiminti, kiek naktų praleidau prie telefono: kai kurie muzikantai man paskambindavo ir pasakydavo, kad atsisako dalyvauti projekte dėl susikertančių tvarkaraščių. Nebuvo jokių bėdų su įprastais instrumentais, tačiau sunkiau buvo rasti muzikantų, grojančių ragais, fagotais, altais. Pabaigoje kiekvienas buvo užsidegęs projektu.
 
– Ar pameni, koks buvo pirmas įspūdis orkestrui užgrojus Čiurlionį? Kaip orkestrantai apibūdino lietuvišką muziką?

– Atvirai pasakius, įspūdis buvo pritrenkiantis. Aš augau klausydamasis retų šios lietuviškos muzikos kompaktinių plokštelių. Niekada nemaniau, kad kada nors išgirsiu Čiurlionio muziką gyvai, čia priešais save. Čiurlionio muziką sunku atlikti, bet ji labai romantiška ir melodinga. Buvo labai įdomu matyti, kaip orkestro įgūdžiai ir kūrinių interpretacijos augo, kol pagaliau išaugo į galutinį skambesį. Visiems muzikantams muzika labai patiko. Jie lygino Čiurlionį su kitais kompozitoriais, kurių muzika iš dalies susiskamba su Čiurlioniu: Antonin Dvorak, Richard Strauss, Frederic Chopin. Tačiau, jų manymu, Čiurlionis turėjo savitą stilių.
 
– Koks Tavo mėgiamiausias Čiurlionio kūrinys?

– Styginių kvartetas C-minor ir simfoninė poema „Jūra”. Jo kūriniai labai patrauklūs ir skambūs, kartais keista, kodėl jo muzika nėra dažnai grojama, ji būtų labai populiari. „Jūra” – didingas veikalas labai išplėstam orkestrui. Jis atspindi Čiurlionio individualaus orkestrinio stiliaus augimą.
 
– Kas Tavo mėgiamiausias kompozitorius? Kontrabosininkas?

– Mano mėgiamiausias kompozitorius Sergei Rachmaninov, nors pakankamai sunku išskirti vieną iš daugelio, kuriuos aš mėgstu ir kuriais žaviuosi. Mėgstu Rachmaninov dėl jo stiliaus, harmonijos, skambesio, o labiausiai dėl aistros ir lyrizmo. Tai sunki, tamsi, slegianti, bet pilna kilnios ir aistringos išraiškos muzika. Klausytis jo muzikos ir ją groti yra svaiginantis jausmas. Lengva pasiklysti jo sudėtingose harmonijose, kontrapunktuose ir besiveržiančiuose jausmuose.

Iš kontrabosininkų – dėl unikalių gabumų ir idėjų man patinka daugelis. Pirmiausia – Duncan McTier, vienas iš šiandienos geriausių solistų kontrabosininkų ir mokytojų. Praeitą vasarą mokiausi pas jį Šveicarijoje ir likau juo susižavėjęs. Grožis ir garsas jam yra viskas. Jis susitelkia ties kiekvienos gaidos išdainavimu taip, kad kontrabosas suskambėtų žmogaus balsu. McTier virtuozinė technika yra nuostabi, o daugybė jo žinomų grojimo plonybių ir technikų pakeitė mano grojimo kontrabosu būdą. Taip pat turėjau galimybę mokytis pas Janne Saksala, Berlyno filharmonijos kontrabosininką. Jo grojimo būdas yra labai rafinuotas, svarbiausia jam – išraiškingumas ir precizika.

Be kontrabosininkų vienas didžiausių mano muzikinių įkvėpėjų yra žymus Rusijos violončelininkas ir dirigentas Mstislav Rostropovich. Jis buvo ne tik vienas geriausių violončelininkų, bet ir vienas didžiausių humanistų, kovojęs už rytų europiečių laisvę prieš sovietų geležinę uždangą po to, kai sovietai atėmė iš jo pilietybę už disidento Aleksander Solzhenitsyn paramą. Rostropovich yra lietuvių kilmės ir buvo Vilniuje per pučą, kurio metu grojo violončele Gedimino prospekte. Man teko garbė susitikti su juo New York 2007 metais. Tai buvo viena iš labiausiai įkvepiančių akimirkų mano gyvenime.
 
– Birželio 11 d. buvai priimtas į vieną geriausių muzikos mokyklų JAV – Manhattan School of Music. Tačiau esi gavęs ir Millennium Scholarship, kuri gali būti panaudota tik Kanados universitete. Ar jau apsisprendei, kur norėtum studijuoti? Kuri mokykla, Tavo nuomone, atvertų daugiau kelių ateityje?

 – Priėmimas į Manhattan School of Music – tai tarsi svajonės išsipildymas. Be jokių abejonių, klasikinės muzikos studijos New York atvertų man daugiau galimybių ir svajonių, kurios anksčiau buvo neįmanomos. Manhattan School yra žinoma dėl savo geros reputacijos, yra išauklėjusi nemažai gabių ir profesionalių muzikantų. Kanadoje tokios mokyklos atitikmens nėra. Tačiau mokestis už mokslą yra labai didelis ir gana sunku atsisakyti tokios stipendijos kaip Millennium Scholarship. Šiuo metu dar nesu apsisprendęs, nes neturiu pakankamai pinigų, kad galėčiau lankyti Manhattan School. Mokestis čia 30,000 dol., o kur dar pragyvenimo išlaidos. Norėčiau čia mokytis, tačiau dar reikia palaukti ir pažiūrėti, ar pavyks surinkti reikiamus pinigus.

– Tadai, ačiū už pokalbį. Linkiu tolesnės kūrybinės sėkmės ir muzikinių svajonių išsipildymo.

Kalbino A. Tamošiūnaitė