ks
Amerikos rinka – puiki ir neišnaudota niša

ANGELĖ KAVAKIENĖ

Eksporto plėtra yra daugelio valstybių rūpestis ir viena iš svarbiausių jų ekonomikos stiprinimo tikslų. Eksporto plėtimu rūpinasi ir Lietuva. Neseniai tarptautinės parodos „AgroBalt 2012” antrą dieną surengtame seminare „Lietuviškų maisto produktų eksportas į JAV. Problemos ir galimybės” Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius savo pranešime ypač svarbią vietą skyrė eksporto į JAV skatinimui.

Pasak ministro, Lietuvoje gaminama žemės ūkio produkcija atitinka aukštus reikalavimus, keliamus maisto saugai ir kokybei, o maisto saugos srityje Lietuva yra viena pirmaujančiųjų Europos Sąjungoje (ES). Nors Lietuvos gaminiai atitinka visus ES šalių gamintojams keliamus reikalavimus, tačiau eksportui į JAV dar yra neišspręstų klausimų.

Kaimo plėtros ir verslo konsultacijų asociacijos vadovo Gedimino Radzevičiaus nuomone, amerikiečiai itin vertina Vokietijos maisto produkciją. Pasak jo, lietuviai pagamina kur kas aukštesnės kokybės gaminius nei pastaroji, nes vokiečiai pasuko globalizacijos keliu ir, žinoma, tai atsiliepė produktų kokybei. „Ne tik europiečiai, bet ir Amerikos gyventojai vis dažniau renkasi natūralius maisto gaminius, kurie nėra nudažyti, pakvėpinti ir pagaliau, juose yra to produkto, kuris užrašytas ant pakuotės”, – dėstė Radzevičius.

Amerikos rinka vis dar vertinama kaip puiki ir neišnaudota niša. Seminare buvo nurodytos trys pagrindinės priežastys, kodėl Lietuvos verslininkams yra sunku pasiekti JAV rinką. Pirmoji iš jų – atstumas. Vadybinių gebėjimų stoką galima įvardyti antruoju eksporto stabdžiu, o prekybos mąstai, kai produkcijos prašoma ne kilogramais, bet tonomis, konteineriais (talpintuvais – liet.), yra trečioji problema, su kuria nuolat susiduria mūsų verslininkai. Pastaroji galėtų būti šalinama, importuotojams pasirinkus bendradarbiavimo kelią.

Lietuvai prisijungus prie Europos bendrijos, šalies prekyba su JAV sumažėjo, nors prieš tai Lietuva buvo viena pagrindinių sūrio eksportuotojų į JAV. Šiuo metu JAV nepatenka net į dvidešimtuką valstybių, į kurias lietuviai išveža savo produkciją. Eksporto apimtys į JAV sudaro vos 0.3 proc. bendrojo šalies eksporto. Ir jei šiandien lietuviškų maisto prekių Amerikoje galima nusipirkti, tai daugybės kitų, sėkmingai eksportuojamų į Europą prekių kaip rūbai, baldai, mašinos ir transporto įranga bei kita Amerikoje dar sunkiai surasime.

Vos prieš keletą mėnesių Čikagoje viešėjo LR žemės ūkio ministras Starkevičius su delegacija. Delegacijos sudėtyje buvo ir Lietuvos maisto bei veterinarinės tarnybos direktorius Jonas Milius, kuris teigė, kad lietuviški maisto produktai yra ne tik skanūs ir geri, bet ir kone visi gali būti vertinami kaip organiniai, nes yra natūralūs.

Mano vadovaujama bendrovė „Food Depot International” jau kone 14 metų importuoja lietuviškus (ir ne tik lietuviškus) maisto produktus į Ameriką. Nors lietuviški maisto produktai ir labai geri, tačiau jiems sėkmingai atsidurti Amerikoje kartais sutrukdo aplaidžios smulkmenos, kurių būtų galima ir išvengti.

Jei šiandien pažiūrėsite į JAV Food and Drug Administration (FDA) skyrelį „Import Alert”, skirtą Lietuvai, perskaitysite, kad per visus praėjusius metus ten buvo tik du įrašai ir abu skirti Vičiūnų žuvies perdirbimo įmonei. Tie, kurie dirba su žuvimi, žino, koks nelengvas tai verslas, juo labiau, kad žuvies gaminiams ES turi kitus reikalavimus nei Amerika.

Jei tą patį skyrelį būtumėte aplankę prieš kokius 6–7 metus, tai būtumėte sužinoję, jog vien Kėdainių konservų fabriko prekės dėl netvarkingų dokumentų buvo sulaikytos net 19 kartų, o viename iš JAV maisto saugos seminarų buvo pabrėžta, kad įmonės eksportas į Ameriką gali būti iš viso sustabdytas. Galiu pasakyti tik viena, Kėdainiai yra taip pasikeitę, kad šiandien juos pateikiame kaip pavyzdį, kaip reikia sutvarkyti savo produkciją, ją užregistruoti, supakuoti, paruošti dokumentus.

Ne kartą, kalbėdama su įvairiomis Lietuvos įmonėmis, esu girdėjusi nusiskundimų, kad kažkas vežė, kažką sulaikė ir sunaikino, ir įmonė prarado pinigus. Visiškai išvengti sustabdymų bei sulaikymų yra sunku, nes FDA reikalavimai yra tokie painūs, jog net patys FDA darbuotojai kartais juose nesusigaudo, tačiau padaryti viską, kad jų būtų mažiau, yra Lietuvos gamybininkų rankose. Dažnai šiuo atveju „mažas akmenėlis didelį vežimą verčia”.

Pavyzdžiui, iš vienos Lietuvos pieninės nupirkome nedidelį produkcijos kiekį, norėdami pažiūrėti, kaip bus sutvarkyti dokumentai, kokia bus produktų kokybė bei kainos. Gavome lietuvišką sąskaitą, kurią turėjome atiduoti JAV apsaugai. Rašau laišką į pieninę, prašydama sąskaitos angliškai. Gaunu atsakymą, kad įmonė veža savo produktus į daugelį šalių, visiems yra gerai, tik man negerai. Reikėjo daugybės skambučių į Lietuvą, kol gavome angliškai surašytą sąskaitą. Panašių pavyzdžių galima būtų pateikti daug daugiau. Tiesa, visos bėdos paprastai greit susitvarko, jei į įmonę nusiunti sąskaitas už prastovas. Tada visi darbuotojai ima gana gerai rašyti angliškai. Atrodytų – smulkmenos, tačiau jos sukelia importuotojams daug nemalonumų bei išlaidų.

Prieš pradėdami eksportuoti, gamintojai turi būti susipažinę su JAV maisto produktų importo reikalavimais. Šiuo metu su registracijomis problemų lyg ir nebėra, nes lietuviai suprato, kad jei yra įstatymas, tai jo reikia laikytis. Buvo laikas, kada, paprašius sutvarkyti registraciją, iš eksportuotojų pusės sulaukdavome mažai pastangų.

Daugybę pastangų turime įdėti, kad į Ameriką nepatektų šioje šalyje draudžiamų produktų sudedamųjų dalių, spalvų. Paprastai Lietuvos gamintojai argumentuoja, kad kai kurie priedai, spalvos yra leidžiami ES šalyse. Ir vėl tenka aiškinti, kad „kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedok”: jei veži į Ameriką, turi laikytis tos šalies įstatymų. Prieš pradedant eksportuoti, gamybininkai turi susipažinti su produktų sudedamosiomis dalimis, spalvomis. Kas geriau, jei ne gamybos technologai žino, ką jie deda į savo gaminamus produktus. Mes šiuo metu importuojame per 2,000 pavadinimų prekių. Mums tikrai neįmanoma, o gal net ir nebūtina, žinoti visų jų sudėties.

Kada mes kreipiamės į vieną ar kitą Lietuvos įmonę dėl lietuviškų maisto produktų eksporto į Ameriką, pirmas klausimas, kurį gauname – kiek konteinerių per mėnesį vešime. Aišku, čia galima būtų „prikabinti makaronų ant ausų”, ką kai kurie verslininkai ir daro. Tačiau aš manau, kad makaronus geriau naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Todėl tokiu atveju atsakau klausimu į klausimą: „O kokią marketingo programą jūs esate paruošę Amerikai? Ar jūs laiduojate gerą kokybę? Tinkamą pakuotę? Konkurencines kainas? Kokias lėšas žadate skirti reklamai? Ragavimams?” Per mano 14 darbo su maisto produktais metų tik keletą kartų esame gavę pavyzdžių, kad galėtume juos parodyti savo pirkėjams arba duoti paragauti. Kiek įmonių yra skyrusios lėšų reklamai?

Dirbant su Lietuva problemų yra ir daugiau – nuolatinis kainų kėlimas, nesugebėjimas ar paprasčiausias tingumas, kada reikia teisingai sutvarkyti etiketes. Kartais praleidžiame valandas, bandydami padėti teisingai sutvarkyti etiketes, o kada gauname produktą, nė patys nesuprantame, iš kokių archyvų gamintojai priklijuotas etiketes ištraukė. Kartais etiketės keičiamos taip dažnai ir be jokio pagrindo, kad pirkėjas, vos tik pradėjęs susipažinti su nauja produkto išvaizda, po kelių mėnesių lentynose mato vėl naujas etiketes.

Turiu nusipirkusi Amerikoje žurnalą, kuris buvo išspausdintas 1948 metais. Labai nustebau, pamačiusi, kad tų metų maisto produktų etiketės mažai kuo skiriasi nuo šiandieninių. Kiekvienas etiketės pakeitimas yra ne tik išlaidos už naują pakuotę, bet ir už tai, kad produktą reikia į rinką įvesti kone iš naujo. Kas tai gali sau leisti? Tik lietuviai.

Kiek Lietuvos gamintojų šiandien gali pasakyti, kad yra skyrę papildomų lėšų reklamoms? Kiek jų yra davę pavyzdžių ragavimams? Kiek yra atsiuntę reklaminės informacijos? Ne tik mūsų, bet ir gamintojų rūpestis turėtų būti produkto „stūmimas” į rinką. Lietuvių gamintojų nuomone, reikia tik padėti jų produktą ant parduotuvių lentynų, ir visi amerikiečiai puls jį pirkti.

Kada tik nepasikalbame su lietuviškųjų produktų gamintojais, girdime vieną pageidavimą: „Tinklai!” Mes esame vieninteliai iš lietuvių importuotojų, kol kas tiesiogiai įėję į Amerikos maisto tinklus. Parduodame, tačiau kur kas didesni kiekiai parduodami lietuviškose parduotuvėse bei nepriklausomuose tinkluose, kur lankosi daugiau etninių pirkėjų.

Neatrasiu Amerikos, teigdama, kad verslui reikia ištikimybės, bendradarbiavimo, sąžiningumo ir kantrybės, kad kasdien laiptelis po laiptelio kartu su Lietuvos maisto produktų gamintojais koptume aukštyn, nes sėkmė priklauso nuo mūsų bendrų ir geranoriškų pastangų.

Lietuvoje vykusiame seminare „Lietuviškų maisto produktų eksportas į JAV. Problemos ir galimybės” aptarėme daugybę Lietuvai svarbių ir šiame straipsnyje paminėtų klausimų.

Viešint LR Žemės ūkio ministro delegacijai Čikagoje, ministras buvo paskyręs valandą susitikti su išeivijos spaudos atstovais. Į susitikimą neatvyko nė vienas. Kodėl? Negi tokia svarbi tema kaip eksporto plėtra išeivijos laikraščiams nerūpi? Lietuviškuose laikraščiuose dažnai randame paklaidų straipsniuose apie maisto gaminius. Kas geriau, jei ne tos srities atstovai bei specialistai, būtų atsakę į žurnalistų klausimus?

Kartais pasitaiko net straipsnių, kurių autorės neskiria lietuviškų maisto produktų nuo švediškų, nėra susipažinusios, kas įvežama iš Lietuvos į Ameriką, kas tuos maisto produktus gamina ir kas juos importuoja, kokiomis sąlygomis jie yra importuojami. Manau, kad susitikime su žemės ūkio ministro Starkevičiaus delegacija jos būtų ne tik užpildžiusios savo žinių spragas, bet ir nedidele dalele paskatinusios Lietuvos eksportą, prisidėjusios prie mūsų šalies ekonomikos stiprinimo.

Angelė Kavakienė – bendrovės ,,Food Depot International” prezidentė, Lietuvių verslo tarybos pirmininkė.

ka

ka