aust

Prie Austrijos ambasados Vilniuje surengtas piketas dėl M. Golovatov paleidimo. ELTA nuotr.

Kodėl Austrija neatidavė Lietuvai KGB pulkininko
M. Golovatov?

GINTARAS VISOCKAS


Pirmiausia norėčiau prisiminti keletą esminių teiginių iš Lietuvos Generalinės prokuratūros pranešimų. Lietuvos Generalinėje prokuratūroje gauta informacija, kad liepos 14 d. Austrijoje, Vienos oro uoste, pagal LR Generalinės prokuratūros išduotą Europos suėmimo įsaką buvo sulaikytas Rusijos Federacijos pilietis Michail Golovatov. Jis įtariamas nusikalstamų veiklų, numatytų LR baudžiamojo kodekso 100 str. (Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis), padarymu 1991 m. sausio įvykių byloje. Apie minėto asmens sulaikymą ir prašymą Austrijos institucijoms buvo greitai pateikta informacija apie tai, koks buvo M. Golovatov vaidmuo jam inkriminuojamoje veikoje. Generalinė prokuratūra Austrijos institucijoms perdavė ir papildomos informacijos apie M. Golovatov inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir patvirtinimą, kad pateiks visą reikiamą informaciją, kuri būtina sprendžiant M. Golovatov perdavimo klausimą Lietuvos pusei.

Deja, liepos 16 d. iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos gauta žinia, kad Austrijos policijos nacionalinis Šengeno padalinys nepratęsė suėmimo M. Golovatov. Nepratęsė dėl duomenų stokos. Tai reiškia, kad įtariamasis buvo sulaikytas mažiau nei parai, nors pagal Austrijos Respublikos įstatymus laikino sulaikymo terminas yra 48 valandos. Tokį Austrijos elgesį Lietuva vertina kaip grubų Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimą.

Austrijos teisėsaugos akibrokštas – nemalonus Lietuvai. Belieka tik svarstyti, kodėl Austrija paleido atsargos KGB pulkininką M. Golovatov, ir jis saugiai parskrido į Maskvą. Vienas iš spėjimų – oficialioji Viena išsigando Maskvos spaudimo. Austrija greičiausiai nepanoro vardan Lietuvos interesų pyktis su Rusija. Juk šiaip ar taip M. Golovatov – Rusijos pilietis, ir Rusija jį būtų gynusi. Ypač tokio aukšto laipsnio slaptųjų tarnybų karininką. Jei šis spėjimas teisingas, vadinasi, teisingas ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio komentaras, kur jis išsakė viltį, jog ,,Austrija, kaip ir kitos ES partnerės, jautrius ir svarbius klausimus sprendžia preciziškai laikydamasi tarptautinių teisės normų”. Gražūs, prasmingi žodžiai. Juk Austrija pažeidė patį svarbiausią ES principą – vienybės principą: ,,vienas – už visus, visi – už vieną.” Tačiau čia galimas ir kitas spėjimas, Lietuvos pusei labai nemalonus, bylojantis apie tai, kad lietuviškoji Temidė galbūt neturi surinkusi įtikinamų įrodymų, leidžiančių suimti M. Golovatov.

Štai kaip apie šį skandalą rašo kai kurie rusiški internetiniai leidiniai. ,,Buvęs specialiosios paskirties dalinio vadas, KGB atsargos pulkininkas Michail Golovatov grįžo į Maskvą netrukus po to, kai jį liepos 15ąją Lietuvos prašymu buvo sulaikę Austrijos teisėsaugos pareigūnai. (...) Pats M. Golovatov pabrėžė, esą ‘Austrija puikiai supranta, kas tada įvyko Vilniuje, todėl jam nebuvo sunku sugrįžti į Maskvą. Jį Austrijos teisėsauga labai greitai paleido.’” Kalbėdamas su Rusijos žiniasklaidos atstovais M. Golovatov apgailestavo, kad Lietuva vis dar bando patraukti baudžiamojon atsakomybėn už 20 metų senumo įvykius tuos, kurie nėra susiję su anomis tragedijomis. Ir dėl to, anot M. Golovatov, tenka tik apgailestauti.

Žinoma, būtų kvaila aklai tikėti kiekvienu buvusio kagėbisto apgailestavimu. Bet ar juose nėra nė kruopelės tiesos? Mano manymu, demokratinių valstybių teisėsauga seniai negali pasitikėti Lietuvos teisėsaugos principingumu ir padorumu, nes lietuviškoji Temidė jau ne sykį suklupo. Todėl Austrijos sprendimą neperduoti mums M. Golovatov derėtų vertinti būtent tų suklupimų rėmuose.

Lietuvos teisėsauga užsispyrusi kurpė kriminalinę bylą čečėnų Gatajev šeimai – Hadižat ir Malik Gatajev, Lietuvoje įkūrusiems čečėnų našlaičių globos namus. Lietuvos VSD ir Lietuvos prokuratūros atstovai žiūrėjo į šiuos čečėnus itin nepalankiai, nors kaltinimai buvo absurdiški. Čečėnus teisė už tai, kad griežčiau subarė vieną savo augintinę, nenorėjusią klausyti ją įvaikinusių tėvų. Nenuostabu, kad Suomijos teisėsaugai pasirodė įtartini Lietuvos slaptųjų tarnybų kaltinimai, labiau panašūs į provokaciją nei į pagrįstus kaltimus. Ir Suomija suteikė Gatajev laikiną prieglobstį – nusprendė negrąžinti Lietuvai. Oficialusis Helsinkis įtaria, kad lietuviai Gatajev persekiojo nepagrįstai. Greičiausiai suomiai Gatajev suteiks net politinį prieglobstį. Kas tai, jei ne spjūvis Lietuvos teisėsaugai? Nepagrįstas spjūvis?

Kitas iškalbingas pavyzdys. Lietuvoje į kalėjimą ilgiems metams norėta pasodinti privačios saugos tarnybos darbuotoją Šarūną Paberalių. Vaikinas kaltintas neva už kriminalinius nusikaltimus. Šiandien jis – JAV. Bet JAV teisėsauga neatiduoda jo mums. Amerikos teisėjai mano, jog lietuviškoji Temidė buvusį Viktor Uspaskich asmens sargybinį persekiojo nepagrįstai. Amerika greičiausiai Š. Paberaliui suteiks politinį prieglobstį. Kitaip tariant, amerikiečiai saugoja lietuvį vaikiną nuo nepagrįstų Lietuvos teisėsaugos persekiojimų. Antausis? Be abejo. Tačiau leiskite paklausti, kas kaltas?

Prie keistųjų Lietuvos Temidės sprendimų derėtų priskirti ir terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Jokių konkrečių įrodymų, jog ši klaipėdietė tikrai susiruošė į Maskvą sprogdintis, mūsų teisėsauga neturi. Tačiau ji vis tiek Lietuvos teisėsaugos laikoma aršia teroriste. Taigi neatmestina, jog ir E. Kusaitės byla atsidurs Strasbūre. Lietuva greičiausiai ir vėl bus linčiuojama kaip valstybė, be pagrindo persekiojanti savo piliečius ar teisę nuolat gyventi Lietuvoje turinčius asmenis.

Nereikia apsimesti naiviais ir vaizduoti labai įsižeidusių. Vakarai puikiai žino apie keistuosius lietuviškosios Temidės žingsnius. Todėl šiame kontekste Austrijos sprendimas neatiduoti Lietuvos Temidei buvusio ,,Alfa” grupės vado – logiškas. Lietuvos prokuratūra iki užkimimo gali šaukti, esą padarė viską tiksliai ir laiku. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministras vis dėlto neturėtų skubėti svaidytis notomis ir aštriais pareiškimais.

Be abejo, europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis teisus, kai įtaria, jog Austrija šį kartą pakluso Rusijos spaudimui, greičiau nei per 48 val. Maskvai atiduodama įtariamąjį KGB pulkininką. Jei Lietuva būtų Austrijos paprašiusi atiduoti jai Latvijos ar Estijos pilietį, oficialiosios Vienos sprendimas mūsų generalinei prokuratūrai greičiausiai būtų palankesnis. Tačiau prieš kaltindami Austriją pataikavus Rusijai, pirmiausiai turėtume apsikuopti savo kieme.

Belieka iš nuostabos gūžčioti pečiais: mums, lietuviams, galima atsižvelgti į Rusijos prašymus ir reikalavimus bei elgtis neprincipingai, o štai Austrijai – ne. Jei Lietuvos teisėsauga būtų pirmiausia tiesos ieškojusi Gatajev, Paberaliaus ir Kusaitės bylose, galbūt ir Austrijos teisėsauga neskubėtų Maskvai perduoti KGB pulkininko. Dabar, matydami, pagal kokius principus žaidžia lietuviai, nenuostabu, kad ir austrai galbūt numojo ranka.

Gintaras Visockas – Lietuvos žurnalistas, interneto tinklalapio Slaptai.lt steigėjas.

aust