Prezidento Obama avantiūra Libijoje
ALEKSAS VITKUS
Kai neseniai ,,Drauge” nagrinėjau, ar dar yra reikalinga NATO
organizacija, straipsnį baigiau paminėdamas, jog NATO veikia ir toliau,
šį kartą Libijoje. Kitaip nei Egipte ir Tunise, kur buvo
apsieita be bombardavimų, visai kitaip išėjo su Libija. Ten,
prasidėjus sukilimui prieš diktatorių Moammar Gaddafi,
spaudžiant Amerikai, Jungtinių Tautų Saugumo taryba pareikalavo, kad
Gaddafi atitrauktų savo karinius dalinius iš sukilėlių užimtų
teritorijų. Jau po kelių dienų prasidėjo Libijos bombardavimas NATO
vardu, nors, kaip ir visuomet, didžiąją dalį bombardavimo atlieka JAV
bepilotiniai lėktuvai. Toks grubus Libijos suverenumo pažeidimas
sulaukė atitinkamo Gaddafi atkirčio – jis ne be pagrindo puolikus
apkaltino grįžimu prie Vakarų kolonializmo ir prie kadaise vykusių
senųjų laikų krikščionių Kryžiaus karų prieš musulmonų
kraštus.
Pačiam Barack Obama tuo laiku lankantis Pietų Amerikoje, tokį JAV
žingsnį paaiškinti teko valstybės sekretorei Hillary Clinton:
,,Jei tuojau nesiimsime šio žygio, Gaddafi savo ‘įtūžyje
atliks nenusakomai žiaurias žudynes’”. Prez. George W. Bush
irgi panašiai kalbėjo, prieš pradėdamas savo tuometinio
sen. Obama stipriai kritikuotą žygį į Iraką, mus gąsdindamas, kad
Saddam Hussein turįs masinio naikinimo ginklų, kuriuos bet kada galėjo
pradėti naudoti.
Obama karinius veiksmus Libijoje pradėjo nežinodamas, kas reikš
pergalę: ar sukilėlių apsaugojimas, o gal Gaddafi nuvertimas? Nors
Obama buvo sakęs, kad ,,Gaddafi has to go”, jis tvirtino, kad į
Libiją sausumos karių jis nesiųs. ,,Karas Libijoje neturėtų tęstis
ilgai”, – sakė Obama, žadėdamas ,,reikalą sutvarkyti per
dienas, o ne savaites”. Bet Obama avantiūra Libijoje jau tęsiasi
keturis mėnesius, ir jos sėkmingo išsprendimo vis dar nesimato.
Obama aiškino, kodėl jis nutarė imtis šio žygio
prieš nieko neužpuolusią valstybę. Pirmiausia jis pabrėžė, kad
neveiklumas leistų Gaddafi pradėti jau H. Clinton minėtas žudynes, dėl
ko tūkstančiai pabėgėlių bus priversti trauktis į kaimynines
nestabilias Tuniso ir Egipto valstybes, dar visai neseniai
išgyvenusias vyriausybių pasikeitimus. Žinodamas daugumos
amerikiečių nenorą JAV įvelti jau net į trečią karą su dar viena
musulmonų valstybe, Obama stengėsi sudaryti įspūdį, kad pagrindinį karo
prieš Libiją vaidmenį perims NATO vadovaujamos pajėgos.
2008 m. rinkiminės kampanijos metu kandidatas į prezidentus Obama ir
vėl sakėsi esąs prieš prez. G. W. Bush vedamą karą Irake. Tapęs
prezidentu, jis dabar jau bombarduoja Libiją, nors buvo
aiškinęs, kad yra neteisėta užpulti mums negrasinančią valstybę.
Libija juk mūsų nei užpuolė, nei mums grasino.
Prieš pradėdamas karą, Bush pagaliau gavo ir Kongreso pritarimą.
Tuo tarpu Obama, norėdamas nubausti Gaddafi, Kongresą tiesiog ignoravo
ir užpuolė abejotinos Amerikai strateginės vertės kraštą. Keli
Kongreso atstovai prezidentui priminė, kad pagal JAV Konstituciją karą
paskelbti gali tik Kongresas.
Panaši problema buvo iškilusi ir Vietnamo karo metu.
Kongresas tada (1973 m.), nepaisydamas prez. Richard M. Nixon bandymo
vetuoti, priėmė nutarimą (War Powers Resolution), kad prezidentui
galima leisti pradėti karo veiksmus, jei jis per 60 dienų gaus Kongreso
pritarimą. Tuo pasinaudojo prez. G. W. Bush, gavęs Kongreso pritarimą
net du kartus: Afganistane (2001 m.) ir Irake (2003 m.). Juo
pasinaudojo ir jo tėvas Bush, prieš pradėdamas Irake Dykumos
karą prieš Saddam Hussein (1990– 1991 m.)
Pradėjęs bombarduoti Libiją, Obama iš pradžių aiškino,
kad bombardavimas nėra tikras karas, o tik tam tikri karo veiksmai
(hostilities), todėl Kongreso leidimo jie nereikalauja. Obama leidimo
net ir neprašė, tuo įžeisdamas ne tik Kongresą, bet ir eilinį
amerikietį.
Pasirodo, kad karo paskelbimas jau išeina iš mados. Nuo
Antrojo pasaulinio karo laikų JAV buvo įsivėlusi į penkis (Korėjos,
Vietnamo, Dykumos, Afganistano ir Irako) karus ir daugybę mažesnių
konfliktų, nė karto nepaskelbusi karo. Neskelbė Libijai karo ir Obama.
Ir ką gali daryti Kongresas? Gal tik nefinansuoti to karo?
Padėtis Libijoje yra sunkiai išsprendžiama, nes neatrodo, kad
Obama arba Gaddafi ruoštųsi pasiduoti. Todėl komentatorius
Charles Krauthammer iš Washington, DC siūlo sudaryti karo
skelbimo konstitucinę komisiją, kurią galėtų sudaryti abiejų partijų
buvę prezidentai Bill Clinton ir G. W. Bush, taip pat pakvietus
buvusius Kongreso emeritus, teisėjus, generolus ir vieną kitą istorijos
žinovą.
Paskutinę birželio savaitę susirinkęs Senato užsienio reikalų komitetas
14:5 balsų santykiu sutiko su NATO vedamu JAV įsipainiojimu Libijoje
iki vienerių metų, uždraudžiant bet kokį platesnį JAV pajėgų
panaudojimą. Obama šį nutarimą sveikina, bet ir toliau tvirtina,
kad jam veikti Libijoje Kongreso leidimo nereikia. Baltųjų rūmų teisės
patarėjas Harold Koh aiškina, jog Libijoje amerikiečių veikla
yra labai nedidelė, žuvusiųjų skaičius labai menkas, karo veiksmams
išsiplėsti galimybė labai maža, todėl 1973 m. Kongreso nutarimas
čia negali būti taikomas.
Avantiūrai Libijoje, nors ir prisidengus NATO vėliava, nepritaria ne
tik respublikonai, bet ir daugelis demokratų. Gal ir jie jaučia, kad
nors Libijoje ir nėra amerikiečių sausumos karių ir nelaukiama jokių
žuvusiųjų aukų, bombardavimas jau nusinešė šimtus Libijos
piliečių gyvybių. Ir dėl ko? Čia ne vien JAV Konstitucijos klausimas ar
Kongreso įžeidimas, bet ir klausimas, ar veiksmai Libijoje nėra
tarptautinės ar žmonių teisių pažeidimas, galįs JAV administraciją
nuvesti net iki karo nusikaltėlių lygio. Kai kas primena, jog Libija
yra gana stambus naftos eksportuotojas, ir to fakto nereikėtų
užmiršti.