Nuomonė
Pagrūmojimai iš prerijų miesto

Jonas Šarka

Maždaug prieš 150 metų veikęs Pony Express „Draugą” iš Čikagos į Omahą būtų pristatęs per dvi su puse dienos. O kas gi, po šimts pypkių, dedasi su JAV pašto tarnyba, naudojančia sprausminius lėktuvus, kurie iš Čikagos atlekia per mažiau negu valandą? Tikėsite ar netikėsite, š. m. balandžio 26 d. laida keliavo – 40 dienų. Mano apskaičiavimu, per tą laiką arkliukai kelionę iš St. Joseph, MO iki  Sacramento, CA būtų įveikę net keturis kartus.

Gal nebūčiau į tai atkreipęs dėmesio, jei toje „Draugo” laidoje nebūtų tilpusi paskutinioji mano paties rašinio atkarpa apie gandrus. Kaip ir keletas kitų dienraščio prenumeratorių Omahoje, tos laidos nekantraudami laukėme, norėdami sužinoti, kuo baigėsi tų gandrų geradarių istorija. Kai kurie man net pradėjo skųstis ilgai nesulaukę. Pagaliau, neiškentęs laukimo ir kitų „aimanavimų”, birželio 5 d. paskambinau „Draugui”. Išklausiusi mano dejonių, kažkuri dienraščio tarnautoja (net pamiršau paklausti jos vardo) mielai sutiko atsiųsti bent penketą balandžio 26-os dienos egzempliorių, kad galėčiau ir kitiems išdalinti. Už tai anai pareigingai laikraščio tarnautojai lieku labai dėkingas ir kartu noriu jos atsiprašyti už vargą. Ogi todėl, kad maždaug po dviejų valandų mūsų gerasis laiškanešys Mike prie durų asmeniškai įdavė tą 40 dienų lauktą laikraštį. Tą dieną ir kiti „pažemintieji ir nuskriaustieji” skaitė labai pasenusias žinias iš lietuviško pasaulio ir gal jau pamirštą istoriją apie busilus.

Bet tai dar ne viskas. Noriu papildyti šį laišką keletu palaidų pastabų apie paštą ir „Draugo” vėlavimą. Gerai žinau, kad ir kitur vyksta panašūs reiškiniai, bet mūsų Omahos pavyzdys, manau, gerokai viršija visus kitus atvejus.

a) Mano jau minėta balandžio 26-os dienos laida vakarines Omahos miesto dalis pasiekė gana normaliai – gal tik keturias dienas po išsiuntimo datos.

b) Maždaug tuo pačiu metu iš Toronto, Kanados man paskambino Gražina B., gera pažįstama dar iš gimnazijos laikų Vokietijoje, sveikindama mane su „šedevru” apie gandrus, kartu pranešdama, kad yra gavusi visus septynis dienraščio numerius su mano straipsniu.

c) Mano geras bičiulis „Draugo” skaitytojas Albinas Reškevičius, didžiai nusivylęs nepaprastu pašto tarnybos nereguliarumu, kalendoriuje kruopščiai, apie tris mėnesius, rašo laikraščio pristatymo duomenis, kuriais jis man leido pasinaudoti. Iš jo užrašų kalendoriuje patyriau, kaip žiauriai sujauktas buvo mūsų laikraščio pristatymas Omahoje gyvenantiems prenumeratoriams. Pavyzdžiui, gegužės 27 d. South Omaha gyvenantys prenumeratoriai su pašto kodu 68107 gavome net penkias „Draugo” laidas: gegužės 10, 15, 17, 23 ir 24 dienų. Tuo tarpu tiesiog stebuklingai gegužės 28, 29 ir 30 dienų laidos atėjo kitą dieną po „Draugo” išspausdinimo datos – gana normaliai.

Pritrūkęs kantrybės nutariau pats asmeniškai ištirti tų pašto tarnybos negerovių priežastis. Pirmiausia žinoma, mandagiai painformavau savo nuolatinį laiškanešį, labai malonų žmogų, Mike, nors gerai nujaučiau, kad tai ne jo kaltė.

Kitą dieną nuvykau į S. Omaha pašto stotį. Ir čia jie nieko nežinojo, nebuvo kalti, už Mike tiesiog dėdami galvą, jam sakydami daug komplimentų, vertindami kaip labai sąžiningą bei pareigingą tarnautoją, pašto tarnyboje išdirbusį keliolika metų.

Po keleto dienų kreipiausi į centrinę Omahos pašto įstaigą. Labai maloni ir korektiška tarnautoja mane painformavo, kad ir čia jie nekalti, ir pasakė, kad laikraštis, priklausąs „periodical” klasei, jų traktuojamas kaip pirmos klasės paštas ir adresatui pristatomas neatidėliojant. Kadangi jie neturi įgaliojimo visokius netikslumus ir nusiskundimus išaiškinti vietoje, jie man davė US Postal Service „Publication Watch” telefono numerį 1-800-275-8777.

Grįžęs namo sėdau prie telefono ir „išbadžiau” man duotą numerį. Čia ir prasidėjo mano tyrimo didžiausi vargai. Atsakė kažkoks robotas su įsakymais paspausti „1”, jei nori to, papspausti „2”, jei nori kito, spausti „3”, jei nori dar ko nors ir t. t. Gal kokius penkis ar šešis pasirinkimus. Kas blogiausia, tas robotas šnekėjo kažkokiu azijietišku akcentu, kuriam, mano nuomone, reikėtų vertėjo išversti į suprantamesnę anglų kalbą. Visiškai pasimetęs, kokį numerį paspausti, padėjau ragelį ir trumpai atsikvėpęs ir nuraminęs jau pradėjusį kilti kraujospūdį, vėl baksnoju 1-800-275-8777. Atsako tas pats robotas su ta pačia litanija. Šį kartą nutariau paspausti „1”. Turbūt gerai pataikiau, nes kitas balsas ir su skirtingu ne amerikietišku akcentu pradėjo klausti įvairių klausimų, kaip žirnius beriamų. Į tuo klausimus turėjau atsakyti „yes” arba „no” Čia irgi, matyt, automato būta, nes į mano bandymus pakartoti klausimus jis visiškai nereagavo, tik lyg plieniniu balsu davė komandas pakartotinai prašydamas teigiamo ar neigiamo atsakymo. Pagaliau nutariau į visus klausimus atsakyti „yes” ir turbūt vėl gerai pataikiau. Paskui tas beširdis robotas pradėjo skaityti kažkokius neliečiamybės ar tapatybės aktus, dar išreikalaudamas mano vardą ir pavardę, adresą, telefono numerį, gimimo datą ir vietą, kur gimiau, socialinį draudimo numerį ir gal dar ką nors daugiau – nebeprisimenu. Ta visa tirada užtruko mažiausiai 10 minučių. Net prakaito lašai ant kaktos atsirado ir kraujo spaudimas vėl pakilo. Pagaliau, ačiū Dievui, gana malonus moteriškas balsas, manau, ispanišku akcentu, manęs užklausė, kuo ji galinti patarnauti. Nedelsdamas, savo „dailiu” lietuvišku akcentu jai atpasakojau jau girdėtą istoriją apie lietuviško dienraščio „Draugas” labai keistą – nereguliarų pristatymą abonentams ir t. t. ir t. t. Nebuvo lengvas tas telefoninis pasikalbėjimas, nes ji ne viską suprato iš mano pusės ir atvirkščiai. Balsas pradėjo užkimti beaiškinant, karštas prakaitas išmušė, liežuvis pradėjo pintis. Mažiausiai kitas desėtkas minučių prabėgo, kol pagaliau man paaiškino, kad po dienos kitos aš išgirsiąs apie apklausinėjimo rezultatus. Buvau labai laimingas ir patenkintas to pasikalbėjimo kančių pabaiga. Bet tai dar ne viskas.

Gal po valandos, prakaitui nuo kaktos dar nenudžiūvus, suskamba mano telefonas. Kalba moteriškas, be akcento, aiškia dikcija balsas. Prisistatė esanti vietinė Omahos pašto įstaigos tarnautoja. Nebereikėjo nei tų tapatybės įrodymų. Pirmiausiai ji, kaip ir kiti pašto tarnautojai anksčiau, išgyrė jau pažįstamą laiškanešį Mike. Apgailestavo dėl blogo „Draugo” pristatymo ir, be abejo, neprisiėmė Omahos pašto tarnybos kaltės. Dar norėjau smulkiau jai paaiškinti tą patį reikalą, bet mano bevielis telefonas ėmė ir užgeso, išsibaigus baterijai. Daugiau ji man nebepaskambino, nes pašto darbo diena jau ėjo į pabaigą. Tuo ir baigėsi mano kančios išaiškinti tą neišaiškinamą problemą – atrišti tą Gordijaus mazgą, JAV Pašto tarnybos sunarpliotą. Turbūt kitą dieną Mike atnešė „Draugo” tarnautojos pažadėtą balandžio 26 dienos laidą su keturiomis atkarpomis „Gandrai – Geradariai”.

Baigsiu pabrėždamas, kad per paskutines dvi savaites mūsų „Draugas” ateina gana reguliariai, dieną ar dvi po išėjimo, kartais ir tą pačią dieną. Kur čia šuo pakastas? (07-22-08)