Jono Kuprio nuotrauka

Kas yra lietuvis, gyvenantis užsienyje?
Pranešimas skaitytas PLB XIII seime 2009 m. liepos 8 d.

LIŪDA RUGIENIENĖ

Vienas iš atsakymų galėtų būti, tai lietuvis, išvykęs nuolatiniam gyvenimui už Lietuvos valstybės ribų.

Tačiau čia klausimas yra gilesnis – kas yra tas lietuvis? Mėgstame skirstytis į bangas: pirmosios bangos emigrantas, antrosios, trečiosios, nors bangų galima priskaičiuoti daug daugiau. Lietuvoje mūsų ,,nebanguoja”, paklausia, ar vietinis, o jei toks nesi, tai tampame vokiečiais, anglais, airiais, rusais, lenkais, kanadiečiais, australais, amerikonais. JAV dažnai pajuokaujame, kad, kol Lietuva buvo okupuota, mes save laikėme lietuviais ir mus tokiais pasaulis laikė. Dabar kai Lietuva laisva, Lietuvoje tapome amerikiečiais, nesvarbu, kad kalbame, mokame skaityti ir rašyti lietuviškai, nesvarbu, kad neatsisakėme savo kultūros, nesvarbu, kad dalis mūsų yra ir Lietuvos piliečiai, mums vis primetama gyvenamo krašto tapatybė. Š. m. birželio 10 d. ,,Drauge” perskaičiau dr. Juozo Meškausko straipsnį ,,Kas yra pasaulio lietuvis?” Ten išvedžiojama, kad ne tik lietuvis už Lietuvos ribų yra pasaulio lietuvis, bet ir Lietuvoje gyvenantis lietuvis taps pasaulio lietuviu, kadangi jis turės teisę laisvai po Europą judėti, gyventi, kur nori, kada panorės į Lietuvą sugrįžti. Rengiantis ateičiai, daugiau kalbama apie materialinę ir politinę naudą, nei apie lietuvių kultūros išlaikymą. Teigiama, kad Lietuva turi progresuoti kartu su Europos Sąjunga.

Pažvelkime, koks iš tikrųjų Europoje progresas vyksta, ir ko galima tikėtis ne tokioje jau tolimoje ateityje. Nors gimstamumo tema vengiama diskutuoti, tačiau, jei Vakarų Europos paskirų tautų gimstamumas eis ta pačia linkme, kokia jis eina dabar, per porą dešimtmečių įvyks labai ryškus Europos kultūros pasikeitimas, krikščioniškų principų sunykimas, o juk krikščionybės principais yra paremta Vakarų civilizacija ir demokratija, jos ir net liberalizmo išsivystymas. Demografijos kaita bus pagrindinis elementas, nulemsiantis Europos ateities kultūrą.

Pažvelkime į statistiką. Norint išlaikyti krašto kultūrą reikia išlaikyti minimalų gimstamumą – 2.11 vaikų šeimoje. Jei gimsta 1.9 vaiko, dar nebuvo tokio atvejo, kad būtų susigrąžinta kultūra, o jei gimsta 1.3 vaiko, tada apskritai neįmanoma kultūros susigrąžinti. Pažiūrėkime, kas šiuo metu vyksta Europoje. Prancūzijoje gimstamumas yra 1.8 vaiko, Anglijoje – 1.6, Graikijoje – 1.3, Vokietijoje – 1.3, Italijoje – 1.2, Ispanijoje – 1.1 ir t.t. Europos Sąjungos 31 krašte gimstamumas yra 1.38 vaiko, tačiau gyventojų skaičius nemažėja, o 90 proc. atvykstančių į Europą yra musulmonai, tad krikščionybė akivaizdžiai nyksta. 2050 m. Vokietija bus musulmonų valstybė, Europoje už poros dešimtmečių trečdalis vaikų bus musulmonai. JAV padėtis šiek tiek skirtinga. Nors vaikų gimstamumas yra 1.6 vaiko, tačiau dauguma imigrantų yra iš Meksikos, kurie yra krikščionys. Lietuvoje gimstamumas 2003 m. buvo 1.43 vaiko, 2005 m. nukrito iki 1.19, o 2008 m. pakilo iki 1.22 vaiko. Kultūros likimas Lietuvoje yra pasiekęs labai pavojingą ribą.

Vykstant globalizacijos procesui, šia tema yra vengiama kalbėti. Lietuva nekuria konkrečių planų savajai kultūrai išlaikyti, diskusijų tuo klausimu labai mažai. Beveik taikli pranašystė – Lietuva be lietuvių.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pagrindinis tikslas yra lietuvių kultūros išlaikymas tarp užsienio lietuvių. Tą nusako Lietuvių Chartija ir 2003 metais Pasaulio Lietuvių Seime priimta vizija ir misija.

Jau anksčiau minėjau, kad mūsų išeivija yra itin marga ir nevienoda. Esame prisitaikę prie įvairių kraštų kultūrų, aibė mišrių šeimų, nevengiama kitų religijų ir kitų rasių. Suprantama, kad užsienyje mes vieni lietuviškos kultūros ilgai neišlaikysime. Lietuvių kultūros išlaikymo pagrindas yra Lietuvos valstybė ir čia gyvenanti lietuvių tauta, kuri labai atvirai ir sparčiai įsijungia į Europos Sąjungą, nesudėlioja išmąstytų saugiklių. Mūsų kultūra yra atsidūrusi labai jautrioje padėtyje.

Vizijoje ir misijoje aiškiai pabrėžėme, kad PLB yra tautinė bendruomenė. Nulemiantis veiksnys yra tautinė kilmė, o ne narystė, tačiau matome, kad tautinė kilmė kasdien tampa neaiškesnė ir darosi vis sunkiau apibrėžti, kas yra tas lietuvių kilmės asmuo, kas yra užsienio lietuvis. Laisvas judėjimas Vakarų kraštuose iškelia dar ir kitą problemą – nežinome, kuris asmuo yra atvykęs į
užsienį nuolatiniam gyvenimui ir kuris atvykęs tik trumpam laikotarpiui. Tokį asmenį nebūtų tikslu įvardyti užsienio lietuviu.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje pagrindinis jungiantis veiksnys turėtų būti siekis tų, kurie rūpinasi mūsų pasirinktų principų išlaikymu. Beveik taip ir yra. Tie asmenys, kuriems nerūpi ,,lietuviškumo išlaikymas”, kaip mes anksčiau vadindavome – lietuvių kultūros išlaikymas, į mūsų gretas neskuba jungtis.

Siūlyčiau šios labai svarbios temos – lietuvių kultūros išlaikymo – nenustumti į šalį, daug išsamiau diskutuoti paskiruose kraštuose, pasikviečiant ir Lietuvos kultūrininkus, politikus, mūsų, užsienio lietuvių, problemų nespręsti ir ateities neplanuoti vien tik Lietuvoje. Pvz., JAV lietuviai per šimtą metų yra savarankiškai organizuoti, Lietuvių Bendruomenės paveldas yra turtingas savo įvairumo, jaučiamas stiprus lietuviškos kultūros suvokimas, kuriam taip pat gresia pavojus sunykti, jei bus naiviai žiūrima į ateitį ir ypač jei mūsų kultūra nyks Lietuvoje. Nors kraštuose, kur nėra senųjų bendruomenių, trūksta patirties, ir ten yra pakankamai išmintingų ir sąmoningų lietuvių.

Apibendrindama savo mintis, siūlau pripažinti, kad gresia pavojus lietuvių kultūrai ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Vis darosi neaiškiau, kas yra lietuvis, ir dar neaiškiau, kas yra užsienio lietuvis. Pirmiausiai, neturime tikslios statistikos apie Lietuvos gyventojų demografiją, neturime skaičių, kiek asmenų yra išvykę iš Lietuvos ir į kokius kraštus, kokių tautybių ir religijų asmenys atvyksta į Lietuvą, kokie planai daromi ateičiai, kaip bus kontroliuojama imigracija, nes tai nulems lietuvių tautos ateitį. Nejaugi rankas nuleisime? Stenkimės, kad už kelių dešimtmečių Lietuvoje nebūtų išrautos lietuviškos šaknys ir mūsų lietuvių vaikai nepasiliktų dvasiniais našlaičiais, be savosios kultūros. Pavojus gresia ne tik prarasti senąsias Europos valstybių kultūras, bet ir pasikeisti pačios demokratijos principams.