Fašizmas – tikrovė ir stereotipai
EDMUNDAS SIMANAITIS
Dažnas politikas, žurnalistas, pareigūnas, kalbėdamas ar
rašydamas apie sovietų nusikaltimus, pavartoja stereotipu tapusį
terminą „raudonasis fašizmas”. Pavyzdžiui, internete
skelbiami gerb. Seimo nario, istoriko dr. Arvydo Anušausko
argumentuoti straipsniai serijoje „Šiuolaikinis
fašizmo veidas”. Juose aprašomi karo, genocido
nusikaltimai, kuriuos vykdo Rusijos Federacijos Federalinė saugumo
tarnyba, FSB (buvusi KGB) ir kitos represinės struktūros okupuotoje
Čečėnijos Respublikoje Ičkerijoje.
Rytų Europoje nuo pat sovietų agresijos pradžios pradėta dažniau
vartoti terminą „fašizmas” kaip didžiausio
nusikaltimo sinonimą, tarsi etaloną. Beje, šis stereotipas
plačiai vartojamas ir Vakaruose. Monumentalaus leidinio „Europa.
Istorija” (Vaga, 2008 m.) autorius, anglų istorikas Norman Davies
pateikia žinių apie prieš Antrąjį pasaulinį karą egzistavusias
Europos diktatūras. Tokių jis randa aštuoniolika. Keturios
praktikavo terorą kaip politikos įrankį: SSRS (Stalinas), Vengrija
(admirolas Horthy), Vokietija (Hitleris) ir Ispanija (generolas
Franko). Tarp autoritarinių režimų paminėti: Estijos (prezidentas
Konstantin Pets), Latvijos (prezidentas Karlis Ulmanis), abiejose
valstybėse buvo paleisti parlamentai. Lietuva (prezidentas Antanas
Smetona) įvardijama kaip „tautinė vienpartinė valstybė”.
Diktatoriai Stalinas ir Hitleris 1939 m. slaptu suokalbiu suplanavo
Antrojo pasaulinio karo pradžią ir pasidalijo Rytų Europos
nepriklausomų valstybių teritorijas. Nukariauta Lenkija pasidalinta
pusiau. Lietuva, Latvija, Estija okupuotos pagal vieną ir tą patį
Kremliaus scenarijų.
Panašus scenarijus buvo parengtas ir Suomijai, tačiau ji sovietų
šantažo nepabūgo. Šalies ginkluotosioms pajėgoms vadovavo
maršalas Mannerheim, o Suomijos vadovybė iš visų blogybių
gebėjo pasirinkti mažiausią, beje, teisingą ir garbingą – gintis
nuo agresoriaus ir atskleisti jo kėslus, remiantis tarptautine teise.
Suomius palaikė visas demokratijos pasaulis, o Kremliaus propaganda
visiems, kurie priešinosi arba galėjo priešintis sovietų
agresijai, kabinėjo „fašizmo”,
„fašistų” etiketes. Kremliaus emisaras Suomijai Otto
Kuusinen veltui laukė pasienyje, kada raudonarmiečiai pagaliau
„išlaisvins” jo gimtąją šalį.
Pagal jau minėtą scenarijų į okupuotas Baltijos šalis atvyko
trys Kremliaus emisarai: V. Dekanozov į Lietuvą, A. Vyšinski į
Latviją ir A. Ždanov į Estiją su konkrečia užduotimi: suformuoti
iš pakeltos ant kojų „penktosios kolonos”
delegacijas ir nugabenti jas į Maskvą, kur šios turėjo
nuolankiai prašyti draugo Stalino, kad raudonarmiečių
divizijomis užtvindytas buvusias nepriklausomas valstybes priimtų į
„sojūzą”. „Prašymai” buvo patenkinti.
Tuo metu prosovietinė propaganda būgnijo apie vykstančias
„taikias socialistines revoliucijas” raudonarmiečių
užimtose Baltijos šalyse, kuriose liaudis verčia
„fašistinius” režimus.
N. Davies rašo, kad vienintelėje fašistų valdomoje
valstybėje Italijoje – „konstitucinė monarchija pakeista
‘korporacine valstybe’, visos opozicinės partijos
paleistos”. Apie terorą ir masines represijas su sovietų Gulago
ar nacių Dachau „poilsiavietėmis” bei dešimtimis
milijonų neįvardytų žmonių palaikų – nė žodelio. Matyt, tokios
šiurpiai veiksmingos „šviesaus komunizmo
rytojaus” ar „antžmogių (Uebermensch) Europos kūrimo”
praktikos Italijoje nebūta. Garbiojo anglų istoriko svarstymų laikyti
fašizmo gyrimu ar teisinimu nederėtų. Jis, kaip mokslininkas,
vertina ir lygina to meto Europos valstybių politinius režimus.
Kituose šaltiniuose aptinkami duomenys byloja, kad sovietų ir
nacių režimų nusikaltimų palyginimas iškalbingai ir
vienareikšmiškai rodo, kad XX amžiuje komunizmo aukų būta
per 100 milijonų, vokiečių nacionalsocializmo – per 20 milijonų,
o italų fašizmo – mažiau milijono. Apie tai byloja ir
latvio Edvins Šnore filmas „Sovietų istorija”
(Soviet Story). Beje, istorikas N. Davies yra vienas iš
šio filmo dalyvių.
Nemažiau paveikus, sovietų melus atskleidžiantis yra lenkų režisieriaus
Andrzej Wajda filmas „Katynė”, kuriame bemaž dokumentaliai
pateikiamos lenkų karininkų, patekusių į sovietų nelaisvę, žudynės. (Ar
rasis pagaliau nors antrame tūkstantmetyje lietuvių filmininkas, kuris
išdrįstų imtis kad ir Rainių ar Pravieniškių skerdynių
temos ir išmokėtų moralinę skolą totalitarinių režimų aukoms?!)
Minėtieji filmai savo pilietine įtaiga ir sukrečiančiu humanizmu vos
pasirodę ekranuose ir televizijoje tapo priešnuodžiu
bendrapiliečiams, kurie vis dar yra linkę manyti, kad dviems sėbrams
pasidalijus grobį ir po to tarpusavy susigrūmus, vienas buvo galutinai
pasmerktas, o kitas išteisintas, nes iki šiol tebemėgina
„teisuolio vaduotojo” aureolę užsidėti. Filme parodytos
glaudžios komunizmo ir nacionalsocializmo ideologinės ir politinės
sąsajos, planuojant ir vykdant karo ir genocido nusikaltimus. Savo
ruožtu tai padeda formuoti bendrą Europos tautų supratimą apie XX
amžiaus tragiškus įvykius.
Tačiau lieka neatsakytas klausimas, kodėl italų fašizmas tapo di
džiausio blogio sinonimu, kai didžiausi kaltininkai nutylimi? Dar
Sąjūdžio pradžioje į šį klausimą vienas mokytojas, kurio vardas
išsitrynė iš atminties, atsakė maždaug taip:
„Pirmiausia reikia klausti, kam tai naudinga? Du grobikai
skelbiasi esą socializmo kūrėjai: komunistinė Sovietų Sąjunga ir
nacionalsocialistų valdoma Vokietija. Sovietams parūpo
‘tikrojo’ socializmo monopolį išlaikyti savo
rankose, štai kodėl visi, nepritariantys sovietų agresyviajai
politikai, apšaukiami fašistais.”
Tačiau tokiu atveju terminas „raudonasis fašizmas”
iškreipia tikrovę ir gali būti suprastas kaip mėginimas
sumažinti ar pašviesinti raudonojo genocido nusikaltimus.
Fašistų kruvinasis palikimas gerokai mažesnis už
nacionalsocialistų ir žymiai mažesnis negu komunizmo nusikaltimai. Ar
nereikėtų politikams atsisakyti vartoti primestus stereotipus ir
partijas vadinti tikraisiais jų vardais, pvz., komunistų,
nacionalsocialistų, fašistų ir pan ?