APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

flag
Jono Kuprio nuotr.
Bet ar aš – amerikietis?

JUOZAS GAILA

Amerikos Vėliavos šventės proga nusitempė mane žmona į Ellicott miestelio senjorų centrą – į renginį pagerbti žvaigždėtąją vėliavą. Nemėgstu aš maišytis tarp amerikiečių senjorų, nelabai bendrauju ir su amerikiečiais kaimynais, ypač tais, kurie dažniausia vis prašo, kad ką nors pataisyčiau. Aišku, niekada neatsisakau nuvežti ar parvežti iš oro uosto, nuvežti pasiimti pataisyto automobilio, nuvežti pas gydytoją, paimti laiškus, laikraščius iš pašto dėžutės, jiems atostogaujant. Štai ir prieš rašant šį straipsnį paskambino verkdama kaimynė, kad jų vienintelei 41 metų dukrai nustatė MS ligą. Guodėme ją telefonu, o žmona net nuskubėjo pas ją. Tačiau nenorėčiau su kaimynais amerikiečiais praleisti savaitgalius, nes taip mažai kas mane su jais sieja. Žinau, žinau, tai paskaitę tuoj nutars, kad esu iš tų sustabarėjusių dipukų, nieko Amerikoje neišmokusių, gyvenančių tik prisiminimais...

Tai va, atsirandame erdviame ir moderniame, netoli mūsų namų esančiame senjorų centre. Visa salė išpuošta Amerikos vėliavomis, net servetėlės ant stalų – žvaigždėtosios vėliavos pavidalu, kai kurių senučių bliuzelės – JAV vėliavos spalvų derinių. Programą atlikti pakviestas Baltimore mieste esančios Social Security įstaigos keliolikos asmenų choras. Choras atsivežęs ir CD grotuvą, taigi tik pritaria iš jo per garsiakalbius sklindančioms dainoms, nors vadovė ir diriguoja. Salė vėsinama, bet dainuojantys choristai gurkšnoja iš butelių vandenį, net ir vadovei tai netrukdo viena ranka diriguoti, o kitoje laikyti vandens butelį ir iš jo gurkšnoti. Nors jau 60 metų kaip gyvenu Amerikoje, mane nenustoja stebinti, kad, nepaisant, kaip muzika yra paplitusi Amerikoje, o joje sukurta muzika yra pamėgdžiojama visame pasaulyje, ji nėra dainuojančiųjų kraštas.

Tarnaujant JAV Marinuose tekdavo miškais žygiuoti visą naktį ir – jokios dainos. Kas nors bandydavo padainuoti kokią dainelę, kaip tuo laiku populiarią „Because of You”, bet tai nebuvo žygio daina, ir nieko iš to dainavimo neišeidavo. Ir tada mane apimdavo toks liūdesys ir pasijusdavau toks vienišas. Nors jau buvau porą metų gyvenęs Amerikoje ir tapęs seržantu, galvodavau, kad niekad nepritapsiu prie šio krašto. Prisimindavau gyvenimą Vokietijoje, DP stovykloje Gross Hesepe, kai rytais visa gimnazija žygiuodavo į mankštą ir visada su daina, dažniausiai vedama Antano Polikaičio. Skambėdavo dainos skautų iškylose, o ateitininkų stovyklose, prisėdus prie dr. Petro Kisieliaus (tuo laiku medicinos studento) stalo, daina vydavo dainą, net nebūdavo kada valgyti.

Tačiau turbūt nesuklysiu, kad anais laikais Amerikos populiarioji muzika, girdima per radiją, mums atvykusiems labai patiko. Tebeatsimenu anų laikų mėgtus dainininkus: Mario Lanza, Perry Como, Four Aces, Nat King Cole, Rosemary Clooney, Patti Page, na, ir nemirtingąjį Elvis Presley, o Doris Day dainą „Once I Had a Secret Love” dirbdamas niūniuodavau, kai darbovietėje buvau įsimylėjęs pirmą amerikietę. Šiandien amerikietiškos populiarios muzikos – reperių ir Lady Gaga – negaliu nei klausyti, nei žiūrėti. Mielai klausau belgės dainininkės Lara Fabian, dainuojančios prancūziškai, itališkai, ispaniškai, ir negaliu atsiklausyti. O kai internete klausau ir matau Irūną Pūzaraitę ir Marių Jampolskį, dainuojančius „Suvalkijos bernioką”, nors ir peršokęs aštuoniasdešimt pirmuosius, pasijuntu kaip berniokas gimtojoje Suvalkijoje.

Amerikiečių chorelis dainuoja visas prieš pusšimtį metų buvusias populiarias dainas, bet jei ne įrašyta muzika, skambanti per garsiakalbius, tai viskas skambėtų labai skystai. Visai nenoriu nuvertinti Amerikos chorų, nes ir Baltimore yra puikių, aukšto lygio chorų, net gastroliuojančių užsienyje. Beveik visos mokyklos turi chorus ar chorelius, bet apskritai amerikiečiai yra ne dainuojantys, bet klausantys. Va, ir čia, nors ir raginami senukai, sunkiai jungiasi į bendrą dainavimą, nors jie visi – mano bendraamžiai, kiti net senesni ir tikrai turėtų prisiminti anų laikų dainų žodžius. Bet pabaigoje, giedant „God Bless America” ir himną, visi atsistoja, mojuoja vėliavėlėmis, ploja.

Ir tarp choristų, ir tarp mūsų senukų yra ir afroamerikiečių. Kaip laikai pasikeitė. Pamenu, kaip prieš keletą dešimčių metų per apdovanojimus olimpinėse žaidynėse jie, skambant Amerikos himnui, stovėjo iškėlę kumščius ar juodas pirštines, reikšdami panieką ir pyktį Amerikai, nors tai buvo jų gimtasis kraštas. O dabar laikė ranką ant širdies padėję ir giedojo garsiau ir vėliavėlėmis mosavo ir kraipėsi ritmingiau nei baltieji.

Neseniai internete radau vienos lietuvės komentarą, kokie buki tie amerikonai yra. Anot jos, jie prieina ir tuoj klausia „Hi, how are you?”, ir kai bandai pasakyti, neklauso ir nueina sau. Ima mane juokas, bet iš tiesų tai ir aš prie to „How are you” negaliu priprasti. Žinau, kad tai tik toks pasisveikinimas, visai nenorint sužinoti, kaip tam sutiktajam sekasi, bet kai klausai pokalbių per radiją, kur kiekvienas paskambinęs pradeda su „How are you”, o pokalbių vedantysis, ar tai keikiantis prezidentą, ar „arbatininkus”, kiekvienam atsako „Never felt better”, galvoju, kam toks riboto radijo laiko gaišinimas, kodėl neiti tiesiai prie klausimo.

Prisimenu, kaip gavęs pirmą darbą Baltimore, aptarnavau mašiną, pjaustančią didelius ritulius popieriaus į siauras juosteles. Suprakaitavęs stengiausi kas valandą supjaustyti po vieną ritulį, o praeinantis „bosas” vis sakydavo „Take it easy, Joe.” Pradėjau galvoti, kad jis gailisi manęs prakaituojančio ir liepia lėčiau dirbti. Taigi sulėtinau, o jis vis – „Take it easy”. Dar lėčiau pradėjau pjaustyti. Pagaliau jis išsikviečia mane ir klausia, kas pasidarė, kad aš tiek mažai supjaustau. Ir tik tada supratau, ką tas „take it easy” iš tikrųjų reiškia. Nuo to laiko daug ko išmokau, bet prie daug ko ir nepripratau. Nepripratau be pasibjaurėjimo žiūrėti į tabaką kramtančius ir spjaudančius beisbolo žaidėjus, bjauriuosi dešrelių (hot dogs) ar kito maisto rijimo varžybomis, nematau nieko juokingo, kai jaunieji vienas kitam grūda į burnas didžiulius torto gabalus.

Savo laiku ne visai sutikau su veikliuoju trečiabangiu Laurynu Misevičiumi, teigiančiu, kad mes, t. y. lietuviai, kaip daug gilesnės kultūros, istorijos, bendrai paėmus, daug platesnės erudicijos Europos žemyno atstovai, nepriprasime niekad prie Amerikos. O štai Amerikoje gimęs ir augęs Tauras Bublys „Amerikos lietuvyje” (2011 m. birželio 30 d.) atsako: „Aš komfortiškai jaučiuosi ir Amerikoje, ir Lietuvoje. Esu amerikonas, tai tiesa, bet lietuvis taip pat.” Jis, kaip profesionalus fotografas, dažnai lankosi Lietuvoje, bendrauja ten su meno žmonėmis, bet jaučia, kad visuomenė Lietuvoje yra provinciali ir uždara, ypač lyginant su New York ir Čikaga. Aš esu dvigubai vyresnis už juos abu ir visai patogiai jaučiausi penkerius metus gyvendamas Lietuvoje ir daugiau nei pusšimtį metų gyvendamas Amerikoje. Bet niekada nesijaučiau esąs amerikiečiu. Ir ne dėl to, kad kalbu su akcentu ar kad galvoju esąs aukštesnės kultūros. Kur ten taip galvosi, kai žinai, kad keli tūkstančiai mano tautiečių sėdi Anglijos kalėjimuose. Tačiau ir eiliniu darbininku būdamas galvojau, kad mano gyvenimas yra ir įdomesnis, ir turiningesnis nei mano bendradarbių.

Panašiai buvo ir tapus įmonės vadovu. Dirbau su inžinieriais, chemikais, susidurdavau su valstijos ir federalinės valdžios agentūrų kaip FDA, BATF, OSHA, MOSHA pareigūnais. Nėra abejonių, jog jie tikrai buvo savo sričių specialistai, bet dažniausiai tuo jų žinių bagažas ir apsiribodavo. Buvo neįtikėtina, kai prezidentas Gerald Ford 1976 m. debatuose su Jimmy Carter teigė, kad Lenkija nėra Sovietų Sąjungos dominuojama. Tai nulėmė ir jo pralaimėjimą rinkimuose, o juk jis buvo vienas iš veiksmingiausių Kongreso mažumos vadų. Norėdamas išvengti panašių žioplų klaidų, dabartinis prezidentas visur vežiojasi vadinamą teleproprompter, iš kurio net spaudos konferencijose skaito. Bet kandidatuodamas vienoje kalboje pasigyrė, kad aplankęs 57 valstijas (JAV yra 50 valstijų). Tapęs prezidentu kalboje iš teleprompterio perskaitė, kad Europa yra valstybė, vėliau, kalbėdamas Prancūzijoje, paminėjo austrų kalbą, nors tokios kalbos niekada nebuvo ir nėra. Maldos savaitėje iš teleprompterio skaitydamas žodį „corpsman”, pakartotinai ištarė jį kaip „corpseman”, kas reikštų ,,žmogų lavoną”, bet juk žodis ,,corpsman” yra tariamas „corman”. Pasirodo, kad prezidentas, būdamas JAV karo pajėgų vadas, ne tik nežinojo, kaip ištarti „corpsman”, bet ir pavadino juos ligoninių darbininkais, nors iš tikrųjų jie yra karo laivyno ir Marinų korpuso (Marine Corps) medikai, suteikiantys pirmąją pagalbą mūšyje sužeistiems kariams. 22 jų yra apdovanoti aukščiausiu žymeniu (Congressional medal of honor), 20 karo laivų pavadinti jų žuvusių vardais. Dabartinis prezidentas yra lankęs elitines, prestižines mokyklas, be to jam kalbos įrašomos į teleprompterius, tad kokie tie įrašinėtojai. Ne geriau su kalbomis sekasi ir Sarah Palin. Į savo ugningą kalbą įtraukusi revoliucinio karo herojų raitelį Paul Revere, nežinojo, ką jis iš tikro nuveikė.

Tai tiek apie Amerikos mokyklas. O mes jau pradžios mokykloje Virbalyje turėjome išvardyti visas ne tik Europos, bet ir Pietų Amerikos bei Azijos valstybes ir jų sostines. Gal dėl to prezidentas užsispyrusiai siekia skirti šimtus milijonų mokykloms, tartum doleriai pagerintų nekompetentingų mokytojų ir vaikų mokslu nesirūpinančių tėvų pastangas. Jaučiu begalinį dėkingumą prieškarinės Lietuvos ir vargingų Vokietijos pabėgėlių stovyklų mokytojams ir, aišku, savo tėvams, kad jų dėka mūsų gyvenimas buvo ir prasmingesnis, ir turiningesnis.