REDAKTORIAUS ŽODIS

 Vienam iš didžiųjų išėjus

In memoriam kun. prof. Kęstučiui Trimakui

Gediminas Mikelaitis

Šioje skiltyje paprastai rašome apie įvykius ir reiškinius, svarbius lietuviams išeivijoje ir Lietuvoje. Šį kartą bandome aprėpti kun. Kęstutį Trimaką – asmenybę, palikusią reikšmingus ir įvairiopus įspaudus lietuvių gyvenime, savo asmeniu tapusią lietuvių bendruomenę kreipiančiu įvykiu. Kunigą, profesorių, psichologą, teologą, ugdytoją, redaktorių, rašytoją, ateitininkų dvasios vadovą. Bandome giliau pažvelgti į asmenybę, savo darbais persmelkusią mūsų lietuvišką veiklą ir kartu ją formavusią bei kūrusią. Taip dažnai girdėtą per pamokslus, tiesioginiuose susitikimuose, paskaitose, skaitytą spaudos puslapiuose, kėlusią pasitikėjimą ir klojusią ateitininkišką kelią. Kun. K. Trimakas tęsė, nors ir netiesiogiai, mūsų žymiųjų kunigų psichologų – Stasio Ylos, Antano Paškaus – veiklą. Tai psichologas, įaugęs ir į Amerikos mokslo visuomenę, ir žymėjęs gaires lietuviškam krikščioniškam veiki-mui.

Daugialypėje kun. K. Trimako veikloje ryškiausi pėdsakai – gyvenimo prasmės paieškos bei jos mokslinis pagrindimas kasdienybėje ir kūryba, kaip žmogaus atoliepis į Kūrėjo kvietimą. Kunigo pašaukimą jis taip pat atrado ieškodamas gilesnio, glaudesnio ryšio su Kūrėju. Taip išaugo ryšys su dieviškuoju Asmeniu, tapusiu žmogumi. Kilo susižavėjimas Juo, Jo gerumu, atjauta žmonėms. Iš to žavesio vėliau gimė poetinė evangelinė knyga „Ieškančiojo pėdsakai”. Kun. K. Trimakas apie tas prasmės paieškas yra taip prisipažinęs: „Sakoma, kad mes, žmonės, ieškome tiesos. Taip ir aš buvau įsitikinęs. Kitaip pradėjau galvoti susimąstęs prie Evangelijos. Joje dėmesį patraukia vienas Asmuo. Kilęs iš Anapus, savo gyvenimo takuos sutiktuose Jis sukelia niekad neturėtų minčių bei jausmų, veikdamas kažkokia trauka, verčiančia-kviečiančia atsiliepti. Savo veiksmais ir žodžiais Jis apsireiškia kaip Ieškantysis. Jaučiu, kad savo susitikimuose su kitais Jis ir mane sutinka; traukdamas kitus, Jis ir mane traukia; kviesdamas kitus, Jis ir manyje iššaukia niekad neturėtų minčių bei jausmų-kvietimų atsiliepti. Susimąstęs prie Evangelijos, pasijuntu Jo ieškomas... Jo gyvenimo įvykiai atsiskleidžia kaip kelrodžiai man ir visiems kitiems Jo ieškomiems, kurių pilnas pasaulis ir pilna žmonijos istorija.”

Noras padėti atrasti gyvenimo prasmę kitiems nuvedė į religijas psichologijos studijas, skatino ieškoti naujų religinės patirties aiškinimo būdų (psichodramos metodas). Taip išryškėjo religijos psichologijos vertė – jis vis labiau ją suprato kaip žmogaus religinės patirties mokslą apie paties Kūrėjo žmogaus prigimtyje įdiegtus dėsnius, kurie pajuntami kaip kreipiantys žmones į Dievą. Atsirado didelį susidomėjimą sukėlę svarstymai apie asmenybės atsiskleidimą, vedantį į žmogaus aukščiausius skrydžius – religinius išgyvenimus. Buvo sutelktas dėmesys į egzistencinį apsisprendimą įvairiais gyvenimo etapais – vaikystėje, jaunystėje, suaugystėje, senatvėje ir mirties akivaizdoje. Visais šiais etapais žmogus vystosi kaip asmenybė ir bręsta kaip tikintysis. Tas kopimas į „aukščiausius žmogaus skrydžius” vyksta remiantis religinių idealų įkvėptais darbais.

Kun. K. Trimakas kaip tik diegė ir aiškino asmenį brandinančią vidinę, sąmoningą religiją. O žmogų brandinančia religija jis laikė tokią, kurioje pasireiškia pokalbis tarp Dievo ir žmogaus. Asmuo atpažįsta įkvėpimą ir atsiliepia melsdamasis bei kurdamas. Per apklausas gauta jaunimo patirtimi jis grindė išvadą, kad sąmoningas ryšys su Dievu jaunuolius brandina, padeda tikint subręsti. Tokiu būdu galima praplėsti savo buvimą ir pereiti į kitą, dvasinę plotmę. Jis stengėsi įrodyti, kad tikintis asmuo yra atsparesnis gyvenimo sunkumams, labiau įprasmina kančią, turi aiškesnę gyvenimo kryptį, stiprų motyvą prasmingai gyventi, jam lengviau sekasi įveikti gyvenimo krizes, o senatvėje jis sėkmingiau pasiekia vidinę darną ir visapusiškai geriau būna pasiruošęs mirčiai. Apskritai jis darė išvadą, kad sąmoningas tikėjimas padeda jauniems žmonėms įveikti jaunystės sunkumus, susikurti savo tapatybę. Buvo įsitikinęs, jog menkinant religiją tauta labai žalojama. Ragino tikėjimui rasti tinkamą vietą auklėjant lietuvių jaunuomenę.

Kaip redaktorius, dirbęs „Laiškuose lietuviams”, „Ateityje”, „Aiduose”, „Draugo” šeštadieniniame kultūriniame priede, kun. K. Trimakas nuolat rašė apie mokslo, meno, literatūros svarbą religijai pagrįsti ir pabrėžė religijos įnašą kultūrai skleistis. Religijos ir kultūros vaisingą santykį buvo nusižiūrėjęs iš žymių mūsų mąstytojų: Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos. Jis aiškino, kad krikščionybė veikia kultūrą trejopai: pagrindžia ir įkvepia; brandina kultūrą praturtinančius kūrėjus; ištobulina kultūrą ir atbaigia jos siekiamus idealus. Kaip ir ankstesni mūsų pagrindiniai mąstytojai jis mokėjo parodyti filosofines bei psichologines krikščionybės ir kultūros veiksmingas sąsajas.

Kaip ateitininkų dvasios vadovas jis visada diegė kristocentriškumo principą: stengėsi, kad Kristaus buvimas būtų ne tik pajuntamas, bet ir pagrindžiamas moksliniais duomenimis bei argumentais. Ypač platino popiežiaus Jono Pauliaus II skleistą gyvybės kultūrą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę kun. K. Trimakas skubėjo į tėvynę dėstyti aukštosiose mokyklose ir perduoti teologijos, psichologijos, filosofijos žinias. Rūpinosi ugdyti naują katalikų inteligentiją ir naujų kunigų kartą. Kaip mokslininkas ir pedagogas jis paliko neišdildomą atminimą jo paskaitų klausiusiems studentams ir su juo bendravusiems bendradarbiams. Spaudoje paskelbti studentų atsiliepimai liudija, kad per kun. K. Trimako paskaitas „kaip veidrodyje jie galėjo save atpažinti ir išmokdavo pasistatyti dvasinius pamatus”.

Galima patvirtinti jo jubiliejaus proga paskelbtą apibūdinimą, kad kun. K. Trimako gyvenimas ir kūryba – tai didelis indėlis į Bažnyčią ir teologijos praturtinimas. Ir mokslo darbais, ir savo asmenybe jis audė krikščioniškąją aplinką: religine patirtimi brandino tikėjimą kaip savęs pranokimą – mokė save pamiršti ir save atiduoti. Kun. K. Trimako darbai kviečia atpažinti jo paliktus dvasinius įspaudus ir perduoti juos jaunajai kartai.