Dešimtmečio darbai – vienoje knygoje

Laima Apanavičienė

Beveik kiekvienais metais fotografas Algimantas Kezys vyksta į Lietuvą. Ne išimtis ir šie metai. Rugsėjo 23 d. Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje bus atidaryta fotomenininko paroda ,,Lietuvių išeivių rašytojų portretai”, o rugsėjo 25 d. Lietuvos dailės muziejuje, Vilniuje bus pristatytos naujausios A. Kezio knygos ir atidaryta retrospektyvinė paroda. Savo artėjančią garbingą sukaktį fotomenininkas pasitinka ne tik naujomis parodomis, bet ir nauja knyga ,,Scrapbook 4. Iškarpų ir fotografijų albumai”. Tai gal jau 11-oji (O gal klystu? Kas jas visas besuskaičiuos? – A. Kezio knyga. Joje atsispindi 1969-1979 metų kūrybos laikotarpis. Pavartę knygą susipažinsite (o kai kas prisiminsite) su ankstyvąja fotomenininko kūryba. Knyga sudėta tarsi iš skiautelių – surinkti leidiniai ar iškarpos, kuriuose tuo laikotarpiu buvo spausdinamos A. Kezio nuotraukos. Leidinyje surinkta medžiaga iš 14 leidinių, tuo dešimtmečiu spausdinusių fotomenininko darbus. Daugiausia to laikotarpio Kezio nuotraukų galima rasti religiniuose leidiniuose (,,Ave Maria”, Loyola University Press Series of Books on Religion, ,,The Regina Press” ir t.t.), tačiau yra ir pasaulietinių leidinių, kurių puslapiuose puikavosi fotomenininko nuotraukos.

,,Jėzuitas kunigas Algimantas Kezys, žengdamas savo kilnaus pašaukimo keliu, parodo nepaprastus sugebėjimus kunigams neįprastoj fotografijos srityje. Šiuo metu jį drąsiai galima įjungti į pirmąją šimtinę Amerikos fotografų. Jo nuotraukos dedamos rinktiniuose fotografijos metraščiuose, vieno asmens darbų parodos keliauja po kraštą, Čikagos Meno institutas ‘adaptavo’ jo darbus, atskiri rinktinių nuotraukų leidiniai rieda iš spaudos. A. Kezio fotografija pasižymi vaizduotės grožiu ir kartu dinamišku turinio pateikimu”, – taip tuo laikotarpiu rašė K. Daugėla.

Tad pavarčius tą dešimtmetį atspindintį knygą-albumą susidomi tų nuotraukų istorija, nori suprasti, kas skatino autorių fotografuoti vieną ar kitą ciklą, kaip jis pasirinkdavo tematiką.

Pasirodo, tos nuotraukos atsirasdavo leidiniuose įvairiai – ir pagal užsakymą buvo daromos, ir žurnalų leidėjų pasirinktos pagal temą, arba menininkas buvo kviečiamas vienam ar kitam projektui.

Ir nors tuo metu A. Kezys buvo jėzuitas, jo darbai buvo nebūtinai religine tematika. Net religiniuose leidiniuose šalia religinių tekstų išspausdintos puikios menininko nereliginės tematikos nuotraukos (pvz., leidinys ,,Vatican II – Voice of the Church”). A. Kezio nuotraukos puikuojasi ant ,,Voices: An Anthology of Poetry and Pictures” 2os ir 6-os knygų viršelių.

Įdomūs jo darbai iš ,,muzikinio ciklo”. A. Kezys buvo pakviestas fotografuoti Čikagos simfoninio orkestro rengiamus koncertus vaikams, kurie vyko Chicago Spacious Orchestra Hall. Ir nors jis klausėsi nuostabios muzikos, autoriaus teigimu, šis darbas jam nepatiko, nes nebuvo kūrybinės laisvės, mat koncertų metu negalėjai vaikščioti, judėti. Iš vis neįsivaizduoju, kaip fotomenininkas gali fotografuoti iš ,,statiškos” būsenos. Tačiau, nepaisant visko, spaudos puslapiuose liko puikių šio ciklo nuotraukų.

A. Kezys puikiai iliustravo Francis Thompson poemą ,,The Hound of Haven”, kurią atskira knyga išleido Čikagos Loyola University Press. 182 eilučių poema, suskirstyta į atskirus sakinius su A. Kezio ,,fotografiniais komentarais”, sudaro 128 puslapių knygą. Francis Thompson poemoje yra du pagrindiniai veikėjai: žmogus ir Dievas. Kaip sako A. Kezys, darant šią nuotraukų seriją jam labai tiko moters, neseniai grįžusios iš Sibiro tremties, veidas su skausminga išraiška, bet besišypsančiomis geromis akimis. Dievą, jo gilias mintis fotomenininkas įkūnijo gamtos vaizdų nuotraukose. Pačią poemą suskirstęs į temas, jis tas temas mėgina pavaizduoti fotografuodamas modelį tokioje aplinkoje ir tokiose pozose, kurios pateisintų čia pat po nuotrauka pateiktus poemos žodžius. Gal todėl, žiūrint į nuotraukas, atrodo, kad tas moters ėjimas į rūką, kliūčių įveikimas – tai ėjimas į pažinimą, į laimingą amžinąjį pasaulį, į savojo Dievo atradimą.

Dar kitame leidinyje – ,,Passages: A Guide for Pilgrims of the Mind” – Marianne S. Andersen ir Louis M. Savary tekstams tarp kitų fotomenininkų parinktos ir A. Kezio nuotraukos – laiptai į dangų, voratinklis, nuo sausros suskilusi žemė, virš žvakės pakibusi šokėjų pora iš dūmų.

Knygos ,,The Concerns of Edward Kennedy” iš ciklo ,,A People of Compassion” leidėjai leidiniui taip pat atsirinko keleto fotomenininkų nuotraukas. Tarp jų – 17 Kezio nuotraukų. Kai kurios, pvz., rugio varpos, mezgančios senutės rankos ir t. t. man pasirodė labai lietuviškos. Kodėl leidėjai išrinko būtent tas nuotraukas – paslaptis ne tik žiūrovui, bet ir pačiam A. Keziui.

Minimame dešimtmetyje darytų lietuvio fotomenininko nuotraukų rasite ir cikle ,,God’s Word in the Modern World”. Tarp kitų autorių darbų čia yra 35 A. Kezio nuotraukos.

Paskutinis to laikotarpio leidinys, kuriame buvo paskelbtos lietuvio fotomenininko nuotraukos – ,,The Search for Jimmy Carter” (knygą išleido jėzuitai 1976 m., Texas). A. Kezys dvi savaites dirbo kartu su fotografu Charles M. Rafshoom, kuris buvo asmeninis JAV prezidento J. Carter fotografas nuo 1968 metų. Tekstą šiai knygai parašė Tom Collins. Mano nuomone, ypač pavykęs prezidento motinos portretas. Daryti šio ciklo nuotraukas A. Kezys buvo pakviestas asmeniškai.

Ankstyvosios menininko fotografijos yra gana paprastos formos, bet įdomios, gilios ir daugiaprasmės. 1969–1979 m. darbuose ryški harmoninga formų visuma. Tuo metu jėzuitas A. Kezys daug dirbo religiniams leidiniams. Šio laikotarpio darbai pirmiausia patraukia neįprastomis formomis, kurias išryškina tamsių ir šviesių detalių kontrastas. Kartais tamsos ir šviesos pokalbis yra paprastesnis, kartais sudėtingesis, bet šie efektai visuomet susiję su bendra fotografijos kompozicija, išryškintos atskiros jos dalys, viskas dera.

Man asmeniškai ši Kezio knyga – ne tik jo 10 metų darbo apibendrinimas. Tenesupyks gerbiamas fotomenininkas, bet man ši knyga įdomi ir tuo, kad joje vien juodai balta A. Kezio fotografija. Mano giliu įsitikinimu, juodai baltos nuotraukos jį ir padarė žinomu menininku. Mokėjimas iš juodos ir baltos spalvų išgauti šešėlius nėra lengvas darbas, tačiau A. Keziui, atrodo, tas nebuvo sunku.

Neabejotinai, ši knyga puiki ir tuo, kad joje atsispindi ištisas fotomenininko dešimtmetis, ir kada nors, panorėjusiems studijuoti A. Kezio kūrybą, nereikės knaisiotis archyvuose, visi tuo metu leidiniuose publikuoti jo darbai jau surinkti į vieną vietą.