Amžiniesiems dalykams archyvų nereikia

Dienraščio ,,Draugas” redakcija neseniai gavo siuntinuką iš Kanados. Jame – nauja kanadiečio Česlovo Senkevičiaus novelių ir apsakymų knyga ,,Trys šimtai”. Č. Senkevičius – žinomas JAV LB skaitytojams. 2004siais rašytojas tapo Lietuvių rašytojų draugijos premijos laureatu (už knygas ,,Ketvirtoji upė” ir ,,Penki taškai”). Tie, kas skaito kanadietiškuosius ,,Tėviškės žiburius”, nepraleidžia progos perskaityti jau 20 metų redaktoriumi dirbančio Č. Senkevičiaus vedamųjų.

 Naujausioje knygoje autorius bando ,,nupiešti bėgančio laiko paveiksliukus, padažytus grįžtančios saulės spindulėliais”. Joje sudėti per 40 metų gyvenimo išeivijoje matyti vaizdeliai, patirti išgyvenimai.

Knyga suskirstyta į 3 dalis: ,,Blaškomos skiedros”, ,,Dygliai” ir ,,Saulei sugrįžtant”.

Naujos knygos išleidimo ir redaktoriavimo ,,Tėviškės žiburiuose” 20-mečio progomis pakalbinome gerb. Česlovą Senkevičių.

– Sveikiname su ,,Tėviškės žiburių” šešiasdešimtmečiu ir Jūsų darbo šiame savaitraštyje dvidešimtmečiu. Kokie rūpesčiai slegia šiuo metu ,,Tėviškės žiburius”?

– Ačiū už sveikinimus. Jie kaip malonus dvelksmas, sklaidantis ir kasdienius rūpesčius. Drauge su kitais lietuviškų laikraščių išeivijoje leidėjais galiu tarti, kad didysis ,,Tėviškės žiburių” savaitraščio rūpestis yra jo ateitis, matant kaip prenumeratorių skaičius mažėja, kaip sunkiai ir nelauktai sudėtingai į periodikos leidybos darbą jungiasi jaunesnės kartos. Ir tai ne vien tik dėl lietuvių kalbos ribotumo, bet ir dėl nepakankamo domėjimosi lietuviškuoju gyvenimu.

– Koks yra dabartinis ,,Tėviškės žiburių” skaitytojas? Ar jis pasikeitė per 20 Jūsų darbo šiame savaitraštyje metų?

– Skaitytojas tas pats – vyresnio amžiaus lietuvis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prisidėjo nedidelė dalelė naujų skaitytojų. Šiaip jau per pastaruosius 20 metų amžinybėn išlydėjom apie 3,000 skaitytojų, rėmėjų bei bendradarbių.

– Kokiomis temomis Jums pačiam įdomiausia dalintis su skaitytojais?

– Rašau vedamuosius, pasisakyti tenka įvairiais klausimais, eiti su laiku. Įdomiausia man rašyti apie gyvenimo reiškinius, liečiančius žmogaus mąstyseną, jauseną, padedančius formuoti pasaulėžiūrą. Įdomu ir jaučiu pareigą kūrybiniu būdu rūpintis tautos reikalais, skelbti įžvalgas, kurios kam nors gali būti naudingos.

– Kada prasidėjo Jūsų ,,draugystė su plunksna”? Kas ta paskata, ,,verčianti” rašyti?

– Rašinėti pradėjau pradžios mokykloje Pakruojy. Su dviem bendramoksliais leidom ranka rašytą laikraštėlį ,,Trys”, susilaukėm mokytojos Kiukytės pagyrimų, bet pavasariui atėjus išsilakstėm. Rašinėjimo noras liko, augo kartu su metais. Jaučiau malonumą išsisakyti dienoraščiuose, laiškuose. Paskatinimo – jokio. Atvirkščiai – susilaukdavau stabdymo: ,,vaikeli, akis pagadinsi”…

– Kas lengviau – būti žurnalistu, rašytoju, ar poetu?

– Lengviausia būtų – tokiais nebūti. Bet, jei kūrybinis žodis yra tapęs tavęs dalimi, reikia priimti, kas skirta. Ir tai ne vien lengvumui ar sunkumui. Stipriau įsijausti į paskirtį padeda įsitikinimas, kad ir geriausias kūrinys gali būti geresnis. Kas to nejaučia arba tokio pojūčio vengia, tam turėtų būti sunku – žurnalistui, rašytojui ar poetui.

– Žurnalistika – tai kasdieninis darbas, privalai kažką parašyti. O kaip su kūrybiniu darbu? Kaip Jūs rašote noveles, kuriate eilėraščius? Ar Jus aplanko mūza, ar Jums reikia įkvėpimo, ar tiesiog sėdate prie stalo ir rašote?

– Kūrybinis procesas prasideda ne prie stalo. Jį galima lyginti su nuolat čiurlenančiu upeliu. Iš to kažkas išplaukia, įgauna pavidalą, o galiausiai ir pavadinimą, gali tapti poezijos gabaliuku ar grožine proza.
Publicistika prasideda prie stalo – reikalai spaudžia, laikas ribotas, apimtis nurodyta.

– Jūsų gyvenimas, kaip rašote naujojoje savo knygoje ,,Trys iki šimto” – susimaišiusios juoko ir skausmo ašaros. Ar esate laimingas žmogus?

– Kai kada ir muzikos garsai išspaudžia ašaras. Manyčiau, kad tai laimės strėlė, paleista ir pasiekusi širdį. Taip būna su tom ašarom – matomom ir nematomom. Kiekvienu atveju – tai širdies kalba. Gyvenime ji reikalinga kaip ir duona. Ar aš esu laimingas? Kol už visa tai galiu būti dėkingas – taip.

– Kaip gimė trečioji Jūsų knyga? Kokiam skaitytojui ji skiriama?

– Ši knyga yra rinkinys kūrinėlių, iščiurlenusių per maždaug 40 metų stebint įvairų ir įdomų gyvenimą. Leidinys skirtas visiems, kurie mėgsta trumpus pasakojimus. Be to, tai simbolinė dovanėlė Mariaus Katiliškio bibliotekai Pasvalyje, kuri mane, kraštietį, surado.

– Sakoma, kad tarp neseniai emigravusių nėra gabių žurnalistų, juo labiau rašytojų. Ar sutinkate su šia nuomone? Ko reikia, kad žmogus norėtų rašyti – talento, noro, o gal, kaip ir Jūsų kartai – sunkių išgyvenimų, atitrūkimo nuo tėvynės?

– Manau, kad visur yra visokių. Talentas nepriklauso nuo gyvenamosios vietos. Žinoma, jo panaudojimas ir paklausa ne visur ta pati. Norą kurti, rašyti skatina talentas. Sąlygos gali stabdyti, bet nesulaikyti.

– Esate ne tik rašantis žmogus. Nuo jaunystės dalyvaujate skautų gyvenime. Ar skautavimas yra gyvenimo būdas? Ko palinkėtumėte dabartiniams skautams?

– Skautavimas yra aktyvus dalyvavimas organizacijoje. Skautybė – tai auklėjamoji priemonė, jaunimui patrauklus metodas, remiamas principu, jog jaunam žmogui (ar vaikui) patikėta atsakomybė ir sąlygų sudarymas (stovyklos, gamtos pažinimas), kad galėtų pats veikti, patirti, išgyventi – yra vertybė, nejučiomios stipriai papildanti bet kuriuo kitu būdu įsigyjamą auklėjimą. Linkiu skautiškajam jaunimui ir toliau uoliai budėti, kad idealai nebūtų mainomi į laikinąsias gėrybes.

– Po daugelio metų svečiavotės Lietuvoje. Koks jausmas apėmė apsilankius gimtinėje? Ar tebesitęsia Jūsų ryšys su Lietuva dabar?

– Lietuvoje lankiausi du kartus. Nors gimtoji šalis pasikeitusi, jaučiau, kad ji yra mano. Nei laikas, nei amžius, nei besikeičiančio gyvenimo sąlygos bei poreikiai to jausmo neištrynė. Turbūt dėl to, kad gimtinė išliko mano ištikimiausia Mūza, versmė kūrybinių pomėgių. Ryšius su Lietuva palaikau.

– Daugelis šiapus Atlanto gyvenančių lietuvių bijo savo archyvus perduoti Lietuvai, o Jūs savo archyvą padovanojote Pasvalio Mariaus Katiliškio viešajai bibliotekai. Ar esate patenkintas tuo? Ar nekyla baimė, kad jie dings, ar bus nenaudojami?

– Jei tokių bijančių tikrai yra, aš ne iš tų. Jaučiuosi įvertintas, kad mano kūrybinė bei kita medžiaga yra saugoma Mariaus Katiliškio bibliotekoje. Kokia to viso ateitis, sunku numatyti. Tikėtina, kad bet kokia lietuviška archyvinė medžiaga ilgiau laikysis Lietuvoje, negu kur kitur. Be to, ji ten ir priklauso.
Amžino čia nieko nėra. Amžiniesiems dalykams archyvų nereikia.

– Ačiū už pokalbį. Linkiu Jums sveikatos ir kūrybinės sėkmės.

Kalbino Laima Apanavičienė