„Neringa” – vaikų ir jaunimo stovykla vasaros atostogoms

Irena Nakienė-Valys

Šiais metais atvykstančius ilsėtis į „Neringos” stovyklą pasitinka naujutėlaitis tiltas, papuoštas medinėmis gėlinėmis, bei lietuviškas kryžius, apsodintas žydinčiomis gėlėmis.
Stovykla „Neringa”, priklausanti Nekaltai Pradėtosios Šv. Mergelės Marijos seserų vienuolijai, esanti Vermont valstijoje, West Brattleboro miesto apylinkėse, gyvuoja nuo 1969 metų.

Artėjant vasarai, tėvai dažnai suka galvas, kuo pasibaigus mokslo metams užimti savo atžalas. Kai kurie jų negaili investicijų į vasaros poilsį, kad tik atplėštų vaikus nuo kompiuterių bei televizorių, o užimti tėvai neturi laiko būti su jais nuo ryto iki vakaro.

Kadaise stovyklavę vaikai – dabar jau vadovai

Šią vasarą pačiai teko apsilankyti „Neringoje”, kai rinkosi „Lietuviškai kalbančių šeimų” stovykla, o po savaitės jau sutikau vaikučius ir jaunimą. Stovyklai vadovauja Regina Kulbytė ir Dana Vainauskienė. Šiuo metu ten darbuojasi daug vadovų ir mokytojų, suvažiavusių iš įvairių Amerikos valstijų. Visą lietuviškai kalbančių vaikų stovyklos programą jau daugelį metų veda dr. Aldona Lingertaitienė, pati vežusi savo vaikus į šią stovyklą, o dabar jos sūnus čia dirba vadovu.

Stovykloje programą kuria vienuolės: sesuo Ignė, Judita, Margarita ir Laimutė, iš Kauno ne pirmą kartą sugrįžęs šokių mokytojas Edgaras Šnipaitis, muzikos mokytojas iš Lietuvos Gintaras Vilčiauskas ir etnokultūros mokytojas Vilius Marma. Rima Girniuvienė moko giesmių,  Gintarė Bukauskienė veda meno pamokas, o Dana Norvilienė – asmens ugdymo programą. „Neringos” virtuvėje dūzgia daug šeimininkių, kurios gamina skanų lietuvišką maistą.

Stovyklautojai savo poilsį pradeda šv. Mišiomis. Šv. Mišių metu stovyklautojai turi galimybę išreikšti savo asmeninius maldavimus, prašydami Viešpaties pagalbos bei užtarimo.

Švenčia Užgavėnes, Kaziuko mugę ir Velykas

„Šeimų” savaitėje susirinkusiam gausiam būriui tėvelių, mamyčių ir vaikučių laukė turininga programos koordinatorių Linos Celtoriūtės bei Daivos Baršauskaitės paruošta programa. Pagal visas lietuviškas tradicijas buvo švenčiamos Užgavėnės, kūrenamas laužas, buvo paminėtas šv. Kazimieras bei jo garbei surengtas „Kaziuko turgus”. Smagios buvo vaikų bei tėvelių ir asmens ugdymo programos, įvairios estafetės ir sporto žaidimai bei žaidimai su tėvais (tėveliai prieš vaikus). Dėmesys buvo skiriamas dalyvavimui, o ne varžytis tarpusavyje.

Programos koordinatorė dr. Aldona Lingertaitienė pasakojo, jog šiais metais stovyklautojai švęs Žemaitijos krikšto sukaktį – šiemet sukanka 600 metų, kai žemaičiai tapo krikščionimis. Stovykloje bus istorijos viduramžių diena (su valdovais, krikščionimis ir pagonimis), ant  laužo bus kepamas paršiukas. Stovyklautojai žinos, jog Lietuvoje ir Žemaitijoje krikštas buvo būtinas dėl pripažinimo Europos kraštu, valstybingumo išsaugojimo jis padėjo formuotis lietuvių tautai, kurios pagrindą sudaro aukštaičiai ir žemaičiai. Be to, Bažnyčia svarbi ne tik vyresniajai kartai, bet ir jaunimui. Vyresnieji išvalytame miške statys Šiluvos šventovę.

Dar bus švenčiamos Velykos. Vaikai mokysis marginti kiaušinius,  riš verbas, mokysis velykinių dainų, pavasario žaidimų bei tradicijų. Ši šventė prasidės šv. Mišiomis, pusryčiais su šventiniais valgiais, margučių ridenimu – pagal visus lietuviškus papročius.

Vaikai skatina vadovus tobulėti

Į „Neringą” sugrįžo daug vaikų  iš ankstesniais metais organizuotų stovyklų, o tai – geriausias vadovų darbo įvertinimas. Šiais metais atvyko ir gausus pirmą kartą stovyklaujančiųjų būrys. Dr. Aldona Lingertaitienė džiaugėsi, jog dėl šios priežasties turi gerai pasukti galvą dėl stovyklos tematikos ir programų: „Vaikai skatina ir mus tobulėti. Galima sakyti, kad mokomės ir augame padėdami vieni kitiems.”

Užkalbinus į vaikų stovyklą susirinkusius, kai kurių akys tiesiog švytėjo iš džiaugsmo. Vaikai prasitarė, kad jeigu praleidžia bent vieną vasarą nesugrįžę į „Neringą”, savo širdyje jaučiantys kažkokį nenusakomai  keistą jausmą – lyg ko trūktų, lyg kur traukte trauktų...

Pakalbintas stovyklos vadovas Paulius Manomaitis (rašytojos Danutės Lipčiūtės-Augienės vaikaitis), nuoširdžiai pasakojo, kad pats atvykdavo į „Neringą” nuo mažens. Vaikai stengiasi: bendradarbiauja tarpusavyje, padeda vadovams, yra sumanūs, sportiški, o vyresni globoja jaunesnius. „Ožiukai”, jeigu atsiranda,  kaip mat išgaruoja. Paulius jau ne pirmi metai čia dirba vadovu. Dabar mielai sugrįžo atitarnavęs šešerius metus ryšininku JAV armijoje. Kaip pats sako, turi ką vaikams papasakoti, nes tarnaudamas yra sutikęs karius ir karininkus lietuvius, kurie tarnavo Afganistane ir Irake.

Vaikinas čia dirba vadovaudamasis širdimi, vedamas tikros meilės, pirmiausiai stengdamasis būti draugu, o ne „vadu”. Ši vieta suburia be galo skirtingus žmones, kurie turi pritapti, prisitaikyti, nes stovykla yra taikos ir vienybės vieta. Paulius net prasitarė: „Norėčiau pats dar būti vaikas, įlipti į laiko mašiną ir pavažiuoti atgal... Labai stengiuosi būti naudingas, padėti, kad vaikai jaustųsi laimingi per savo atostogas. Darbas su stovyklautojais reikalauja įsiklausymo, palaikančio žvilgsnio, užgimstančio pasitikėjimo, kito asmens poreikių supratimo, kylančio iš pagarbos kitai asmenybei”.

Džiaugiausi galimybe pirmą kartą pasivaikščioti po stovyklą, geriau susipažinti ir pabendrauti su stovyklautojais. Tikiu, kad jauni žmonės, dalyvaujantys stovykloje, pasisemia ir skleidžia gėrį bet kurioje gyvenimo sferoje. Linkiu ne tik eiti gėrio pėdomis, bet ir tokią pėdą palikti po savęs.