Poetė Zita Kirsnauskaitė

Esu įrankis Dievo rankose

,,Nuoširdžiai patariu pasiskaityti Zitą Kirsnauskaitę. Tikrai rasite gražios paguodos ir pasistiprinimo jos poezijoje”; ,,Neužginčijamas poezijos tyrumas ir grožis”; ,,Man labai patinka Zitos Kirsnauskaitės poezija. Tikrai patinka. Teko būti ne viename jos renginyje, ji pati ypatingai gerai skaito, kas nebūdinga poetui. O žmonių žmonelių buvo susirinkę!”; ,,Širdingas ačiū gerbiamai poetei Zitai Kirsnauskaitei už nuostabias eiles. Labai graži jos poezija” – tai tik keletas pasisakymų apie poetę Z. Kirsnauskaitę, kurios knygos ,,Ant angelo sparno” pristatymas vyks rugpjūčio 3 d. Pasaulio lietuvių muziejuje, PLC, Lemonte.
Prisipažinsiu, kad tokios poetės nebuvau girdėjusi. Perskaičiusi komentarus internetinėse svetainėse net pagalvojau – kaip aš nežinau jos, kodėl nieko Lietuvoje negirdėjau, juk dažnai lankydavausi poezijos vakaruose? Tik vėliau supratau, kodėl taip atsitiko. Pirmoji poetės eilėraščių knyga pasirodė 1998 metais, kai aš jau gyvenau Amerikoje.

Tad perskaičiusi skelbimą apie rengiamą jos penktos knygos pristatymą įsiprašiau pas poetę Zitą Kirsnauskaitę į svečius.

– Kaip poezija atėjo į Jūsų gyvenimą?

– Manau, kad poeziją diktuoja pats gyvenimas. Jeigu žmogus turi didesnių išgyvenimų arba yra jautresnės sielos, turi kažkas išsilieti – kažkas rašo romanus, kažkas kuria dainas. Mano gyvenime tai yra Dievo dovana.

– Ar seniai rašote?

– Rašyti pradėjau jaunystėje. Esu nuo mažens labai religinga. Sovietiniais laikais buvo neįmanoma rodyti meilę sakralinei poezijai ar ja džiaugtis. Rašančiam daug ką reikėdavo slėpti į stalčių. Taip dariau ir aš. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, draugų padrąsinta, išleidau pirmą eilėraščių knygą ,,Kančios šviesa” (1998 m.). Tai – išskirtinai sakralinės poezijos knyga. Po metų išėjo ,,Nedūžtančios viltys”, dar po metų – ,,Viena vėjyje”. 2002 metais išėjo brandesnė knyga ,,Spindinti giesmė”, kurioje nemažą dalį užima kompozitoriaus Liongino Abariaus giesmės ir romansai, sukurti pagal mano eiles.

– Kodėl kuriate būtent sakralinę poeziją?

– Todėl, kad mano siela glaudžiasi prie dangiškų dalykų. Nuo vaikystės pamilau Dangų, Gyvybę. Šeimoje augome penki vaikai. Mama sakydavo, kad, norint mane nusivesti bažnyčion, reikia turėti daug laiko. Kai suklupdavau prie altoriaus, manęs ilgai negalėdavo atitraukti. Man būdavo paprasčiausiai gera – stebėdavau aplinką, o ko nemačiau, stengdavausi protu pasiekti.
Gal tas tikėjimas paveldėtas? Mano tėvelio sesuo yra pasišventusi vienuolė, tėvelio teta – taip pat vienuolė. Gal todėl taip mėgstu sakralinę poeziją. Bet rašau ir meilės lyriką, tačiau labiausiai mane traukia gamta, traukia dvasingumas.

– Kur Jūsų vaikystės, jaunystės takai?

– Esu gimusi Prienuose, tačiau užaugau Kaune. Prienų rajone gyveno mano močiutė, tėvelio mama, pas kurią aš dažnai lankydavausi. Buvau labai savo močiutės mylima. Be galo mylėjau kaimą. Ten ir ežeriukas nedidelis, ir augmenijos be galo daug, ir įvairiausių gyvūnėlių. Man visa tai buvo be galo miela.
Vėliau Kaune baigiau vidurinę mokyklą, tada likimas nubloškė į Latviją, ten susipažinau su medicina, dirbau medicinos seserimi. Po kiek laiko grįžau į Vilnių, o 2004 metais atvažiavau į Ameriką. Aš esu Dievo piligrimė. Mėgstu keliauti. Man labai įdomu susipažinti su įvairiomis kultūromis. Dar gyvenant Lietuvoje man didelį įspūdį darė Amerikoje esanti religinė laisvė, kurios visada pati troškau. Patiko, kad žmogus gali kalbėti, ką mano, išpažinti, ką širdis jaučia, ir mylėti, ką širdis traukia. Labai norėjau tą laisvę pajausti, apčiuopti, realiai pamatyti. Todėl aš esu čia.

– Ilgai ruošiatės čia būti?

– Visada sakau – kaip likimas duos. Esu molinis indas, o tame inde yra tai, ką Dievas įdeda. Esu įrankis Dievo rankose, linkusi pasitenkinti šia diena, gyventi šia diena, o ateities planai – viskas Dievo rankose. Todėl aš tikrai nežinau nei rytdienos, nei porytdienos.

– Lietuvoje į Jūsų kūrybinius vakarus ateidavo labai daug žmonių?

– Salės Lietuvoje tikrai būdavo pilnos. Žmonių susirinkdavo labai daug. Matyt, žmonės buvo ištroškę religinių eilių, kažko nuoširdaus, tikro, jausmingo. Ir kai Dievo žodis, evangelija ar ta vidinė laisvė atsis  kleidė per mano poeziją, jiems tai patiko ir jie į tuos vakarus ėjo.

– Jūs pati skaitote savo eiles, kas nebūdinga rašantiems? 

– Kodėl skaitau pati? Čia nieko ypatingo. Dar besimokydama mokykloje dalyvavau dramos studijos spektakliuose, ketverius metus ten esu vaidinusi pagrindinius vaidmenis. Mokykloje buvau skaitovė, skaitydavau poetų eiles. Nemaniau, kad kada nors pati rašysiu. Tačiau taip likimas lėmė. Iki tol, kol aš neišleidau savo poezijos knygų, gana sėkmingai skaitydavau kitų poetų eiles. Kodėl poetai neskaito savo eilių? Turbūt nemoka jų skaityti.

– Poezijos vakaruose Jūsų eiles skaito garsi Lietuvos aktorė Gražina Urbonaitė. Kas jus suvedė? Ar skaitovas, skaitydamas Jūsų eiles, perduoda klausytojui tai, ką Jūs jaučiate rašydama jas?

– Gražina Urbonaitė – tikrai gera skaitovė, mano bičiule tapusi tiktai poezijos dėka. Perskaičiusi skelbimą, ji atėjo į mano antrosios knygos pristatymą Vilniaus mokytojų namuose.  Perskaičiusi mano eilėraščius, ji atėjo į renginį susipažinti su jai dar nežinoma poete. Taip ir užsimezgė mūsų pažintis.
Lietuvoje mano kūrybiniuose vakaruose mes skaitydavome abi. Esame su ja išvažinėjusios visą Lietuvą. Dabar, man nesant Lietuvoje, ji taip pat skaito mano poeziją. Ji Lietuvos poezijos mėgėjams pristatys ir mano naujausią knygą.
Ne visi ir aktoriai moka skaityti eilėraščius. Man taip pat yra tekę nusivilti kai kuriais aktoriais, skaitančiais mano eiles. Gražina mano eiles skaito puikiai. Ji perteikia mano poeziją taip, kaip aš ją rašau, kaip ją jaučiu. Gražiai skaito mano eiles ir Kauno dramos teatro aktorius Petras Venslovas, bet G. Urbonaitė vis tik geriau.

– Kaip Jūs susitikote su maestro L. Abariumi?

– Tai buvo poeto Stasio Žlibino sumanymas. Išėjus mano antrai knygai, S. Žlibinas atkreipė dėmesį, kad, jo nuomone, eilės labai ritmingos ir sakė, kad negalima tų eilių padėti į stalčių ar palikti vien tik bibliotekose. ,,Šiai poezijai skirta gyvuoti”, – sakė jis ir supažindino mane su L. Abariumi. Mes susitikome. Maestro rankose turėjo mano eilėraščių knygą ir paklausė manęs, ar gali rašyti muziką mano eilėms. Taip ketvirtoje poezijos knygoje atsirado giesmių pagal mano eilėraščius gaidos, kurios ir šiandien Lietuvoje sėkmingai atliekamos.

Ta kūrybinė draugystė tęsiasi iki šiolei. Yra parašęs ne tik giesmes, bet ir sukūręs romansų meilės tema. Prieš porą savaičių gavau iš jo laišką. Jis yra pasiryžęs parašyti daugiau geismių mano eilėms.
Jauna kompozitorė Vigilija Gasevičienė taip pat sukūrė muziką gal dešimčiai mano eilėraščių.

– Atrodo, kad kartais norite pabūti viena, nelabai įsileidžiate skaitytojus į savo vidų.

– Nemanyčiau. Esu labai atvira. Aš labai myliu žmones, mėgstu bendrauti. Tačiau vienatvės valandėlės yra palaimos oazė. Mėgstu pabūti vienumoje. Gal tai meditacinis laikotarpis? Nuolat būnant gyvenimo rutinoje, šurmulyje aš negalėčiau rašyti.
 
– O kada rašote – dieną, naktį, ryte, vakare?

– Rašau tik ryte. Vėlai vakare esu parašiusi tik du eilėraščius. Visi mano eilėraščiai gimsta anksti ryte – ketvirtą, penktą valandą. Mėgstu rytą – bundantį, gaivų, gražų, tyrą. Tuomet gamta dar miega, bet jauti, kad tuoj tuoj prabus. Ypatingai vasaros metu, kai brėkštančio ryto tyloje gali išgirsti upelio čiurlenimą, užuosti vandens kvapą. Tada ateina, atrodo, iš dangaus vaizduotė. Dieną pradedu malda, meditacija, Šv. Rašto skaitymu. Ir tada priklauso nuo įkvėpimo – ar gims eilės apie gamtą, ar apie gyvybę. Taip ir rašosi.

– Sakote – įkvėpimo?

– Niekada savęs neverčiu rašyti. Rašau tik tada, kai aplanko įkvėpimas, dvasingos mintys. Kai diena prasideda ramiai, su meditacija, būtinai gimsta eilėraštis. Skaitant man ,,užkliūva” kokia mintis, citata ir norisi tą mintį paaiškinti poezija.

– Kaip gimė sumanymas išleisti knygą lietuvių ir anglų kalbomis?

– Todėl, kad esu Amerikoje. Išleidus vien lietuviškai būtų skriauda angliškai skaitantiems. Aš myliu visus žmones. Prieš Dievą mes visi lygūs. Dievui nėra nei rasės, nei kalbos, nei tautybės skirtumo. Tad iš pagarbos čia gyvenantiems knygą išleidau dviem kalbomis. Be to, turiu labai daug angliškai kalbančių draugų ne tik čia, bet ir Anglijoje, kur studijuoja mano sūnus.

– Ar vertimas tiksliai perteikia Jūsų mintis?

– Nepasigendu kitoniškumo reiškiant mintį, nebent rimo. Eilėraščius išvertė Vytautas Babušis. Jis redagavo ir tai, ką aš pati bandžiau versti naudodamasi žodynu. Esu patenkinta jo supratimu, minties perteikimu. Gal kokių atspalvių ir yra, bet tai – pirmoji knyga, manau, kad vėliau būsime tobulesni. Aišku, rimo kai kur trūksta. Norėtųsi, kad eilėraštis, skambantis giesme ar daina, taip pat skambėtų ir angliškai, bet to dar nėra. Tačiau aš nenusiviliu, turiu vilties, kad ateityje viskas susitvarkys, ir mano posmai suskambės muzika ir anglų kalba.

– Kaip kilo mintis pasikviesti solistę Cristiną Piccardi?

– Prisimenu gražius savo sakralinės poezijos vakarus Lietuvoje, kai juose L. Abariaus sukurtas giesmes atlikdavo Lietuvos operos ir baleto teatro solistė Irena Jeriominaitė, Kauno muzikinio teatro solistė Nomeda Vilkanauskaitė, tad norėjosi panašiai suruošti ir Amerikoje.

Dievas davė laimę, kad suvedė mane kažkokiu stebuklingu būdu su nuostabia dainininke Cristina Piccardi. Ji yra mano bičiulė. Ji turi puikų balsą, gieda ne tik bažnyčioje, kurią mudvi lankome, bet ir daug koncertuoja, dainuoja operose. Man tik užsiminus apie sakralinės poezijos ir muzikos vakarą Dievo šlovei, Dievo vardo išaukštinimui ir žmonių paguodai, ji nuoširdžiai atsiliepė į mano kvietimą. Aš susigraudinau iš džiaugsmo, kai ji pasakė, jog galės dalyvauti mano knygos pristatyme. Jos balsas angeliškas.

– Tai pirmas Jūsų knygos pristatymas Amerikoje. Jaudinatės?

– Žinoma, jaudinuosi. Iš pagarbos klausytojui jaudulys tol, kol neišeini į sceną, kol neištari pirmą žodį, visada yra. Ir ne viena aš jaudinuosi. Matydavau, kaip jaudinasi prieš vakarą aktorė G. Urbonaitė, kiti atlikėjai. Manau, kad jaudintis – natūralu, žmogus turėtų būti bejausmis, kad į sceną išeitų nesijaudindamas. Tačiau išėjus į sceną prasideda darbas – jaudulys kažkur dingsta.

– ,,Per gyvenimo brastas, pavojus, tiltus/ Mes nešiojami ant angelo sparnų.../Kad aidėtų sielos džiaugsmas ir netiltų/Slėniuose ir ant kalnų”, – rašo Z. Kirsnauskaitė naujausioje knygoje. Dėkoju už pokalbį poetei ir linkiu, kad angelas ją dar ilgai nešiotų po poezijos aukštumas, o mūsų dienraščio skaitytojus kviečiu į susitikimą su poete. 

Kalbino
Laima Apanavičienė